Daiva SITNIKIENĖ
78-erių metų tauragiškę Dangirutę Šturmienę lankiusi Tauragės socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja apie jos mirtį giminėms nepranešė. Esą toks buvo mirusiosios prašymas – niekam nesakyti. Kūną nuspręsta sudeginti, nerengti jokios laidojimo ceremonijos, prie mirusiosios nepadėti jokių gėlių... Socialinei darbuotojai atiteko mirusios močiutės butas. Sesers netekusi Janina Lizunenko įsitikinusi, kad socialinė darbuotoja Marytė Kačinienė pasinaudojo tarnybine padėtimi, teisinės pagalbos moteris kreipėsi į advokatą, siekdama išsiaiškinti, ar Tauragės socialinėje sistemoje neveikia nelegalus žmonių nukaršinimo ir jų turto užvaldymo verslas.
Apie sesers mirtį sužinojo iš kaimynų
Į redakciją kreipusis 77-erių metų Janina Lizunenko pasakojo, kad jos sesuo Dangirutė Šturmienė savo vieno kambario butą Tauragės Žalgirių mikrorajone 1998 metais testamentu buvo užrašiusi žuvusio brolio žmonai, tačiau pernai spalį testamentą pakeitė – turtą perrašė ją prižiūrėjusiai socialinei darbuotojai Marytei Kačinienei.
Pati J. Lizunenko gyvena socialiniame bute, kažkada autobusų kontroliere dirbusi moteris šiandien yra socialiai remtina.
Apie testamento perrašymą J. Lizunenko sužinojo po sesers mirties. Tačiau ne tai Janinai skaudžiausia, širdį esą veria nuoskauda, kad apie sesers mirtį netoliese gyvenanti M. Kačinienė nei jai, nei dviem mirusiosios broliams nepranešė. J. Lizunenko pasakojo tik iš mirusios sesers kaimynų sužinojusi, kad svetimi žmonės iš D. Šturmienės buto neša daiktus, o šeimininkės jau kurį laiką nematyti. Janina kaimynų buvo prašiusi stebėti seserį, ir jei kas ne taip, pranešti jai.
– Maždaug po savaitės prekybos centre sutikau Marytę (socialinę darbuotoją M. Kačinienę – red.). Sakau, tai juk Dangirutė mirė, kodėl man nepranešei? O ji man sako – „Kitą kartą pasikalbėsime“. Dar pasakė, kad kūnas sudegintas, o urna – prie mamos. Suprask, prie jos mamos. O kur jos mama palaidota, taip ir nesužinojau. Nuėjau į Socialinių paslaugų centrą, kur dirba Kačinienė, paskui į Tauragės invalidų reabilitacijos centrą. Buvau apstulbusi dėl to, kaip šių įstaigų direktorės elgėsi su manim. Mane kaltino, kad per vėlai seserimi susidomėjau. Viena jų pasiūlė pasiimti žvakę ir eiti melstis. Kur man eiti? Nežinau, ar urna palaidota, ar pelenai išbarstyti. Žmonės kalba, kad mano sesuo buvo pavadinta žyde ir pagal jų tradicijas sudeginta suvyniota į paklodę, ne karste, – nuoskaudą liejo J. Lizunenko.
Netiki laisva valia
– Nuėjusi pas notarę sužinojau, kad 2013 metų spalio mėnesį Dangirutė butą perrašė Marytei Kačinienei. Matyt, toks biznis. Supikždo su giminėm ir tvarkosi. Dangirutė turėjo ne tik mane, bet dar du gyvus brolius, kurie Tauragėje gyvena, – sesers sprendimu laisva valia mirusio brolio žmonai užrašytą butą perrašyti socialinei darbuotojai netiki senolė.
„Tauragės žinių“ žurnalistėms ji rodė atvirukus, kuriuos D. Šturmienė jai rašė Kalėdų, Velykų progomis 2012, 2011 ir ankstesniais metais. Iš sveikinimų tekstų matyti, kad D. Šturmienė į seserį kreipiasi su meile, linki jai sėkmės ir pripažįsta mylinti. Kodėl vėliau jos ėmė nekęsti, J. Lizunenko nesupranta, svarsto, kad galėjo būti primokyta ją lankiusios socialinės darbuotojos.
J. Lizunenko nežino, kur dabar yra senos jų šeimos nuotraukos, daugelį metų saugotos, sesers gautos dovanos ir pagaliau buities daiktai, baldai. Ar tik nebus socialinė darbuotoja jų išmetusi?
Moteris neslėpė, kad su seserimi ne visada darniai sutarė, bet vis tiek – seserys, nepranešti apie mirtį artimiesiems, jos nuomone, tolygu nusikaltimui. Pati J. Lizunenko šiuo metu sveiksta po operacijos, jai buvo trūkę rankos raiščiai.
Moteris pasakojo, kad jos bendravimas su seserimi nutrūko pernai gruodį. Ligoninėje seserys susipykusios, tačiau dėl kokių priežasčių, J. Lizunenko ir pati sako nesuprantanti. Vėliau socialinė darbuotoja jai pasakiusi, kad seseriai neskambintų, esą ši nebenori su ja bendrauti. O kartą telefonu atsiliepusi Dangirutė seserį išvadinusi aferiste.
– Sesutė buvo „apdirbta“, o kaip kitaip suprasti jos poelgį, bet man vis tiek rūpėjo, kaip ji gyvena. Domėjausi per jos kaimynus. Šių metų kovą sužinojau, kad ji jau kelios savaitės kaip mirusi, – pasakojo J. Lizunenko.
Pagalbos moteris kreipėsi į teisininkus.
Apie brolius nežinojo?
Socialinė darbuotoja M. Kačinienė „Tauragės žinioms“ sakė, kad apie penkerius metus Dangirutę lankė kaip Socialinių paslaugų centro darbuotoja. Šių metų sausio 2 dieną paslaugų teikimas buvo nutrauktas, kadangi senolė pateko į slaugos ligoninę. Dangirutei buvo paskirtas specialusis nuolatinės globos poreikis ir tikslinė globos kompensacija. Moterį lankė Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro komanda.
Testamentą M. Kačinienės naudai senolė perrašė 2013 metų lapkritį. Šių metų kovo 7 dieną Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kur buvo operuota, mirė.
M. Kačinienė „Tauragės žinioms“ pasakojo, kad mirusioji buvo kategoriškai uždraudusi apie jos mirtį pranešti seseriai. Esą kas bebūtų, liepusi nesakyti. Apie brolius M. Kačinienė teigė nieko nežinojusi, D. Šturmienė jai minėjusi tik tą brolį, kuris seniai miręs. Tiesa, tokie draudimai raštu neužfiksuoti, kaip ir tai, kad per laidotuves D. Šturmienė nenori jokių ceremonijų nei gėlių, o kapavietėje – paminklo.
M. Kačinienė sakė, kad mirusiosios kūno kremavimą užsakė Kėdainių krematoriume. Kremavimo procedūra atlikta Lenkijoje. Ši paslauga jai atsiėjo 2000 litų.
Karsto M. Kačinienė nepirko, todėl kaip kūnas buvo sudegintas – su karstu ar be jo, ji nežino. Esą krematoriumo darbuotojai tikriausiai kūną į „kažką įdėjo“. Į krematoriumą M. Kačinienė savo globotinės nelydėjo, paslaugos vykdytojai kūną paėmė iš ligoninės, urną jai atvežė į namus. Urną savaitę laikė mirusiosios bute.
– Pamaniau, gal atsiras artimieji, – žurnalistėms kalbėjo socialinė darbuotoja.
Tačiau paklausta, kaip gi jie galėjo „atsirasti“, jei jiems apie mirtį nebuvo pranešta, M. Kačinienė replikavo:
– Jei būtų geri artimieji, sužinotų.
Globotinės daiktus išmetė
Po savaitės D. Šturmienės urna buvo palaidota prie M. Kačinienės motinos palaikų. Kapavietėje nėra jokio kryželio, paminklo ar užrašo apie mirusiąją. Vis dėlto užrašas apie mirusiąją kapavietėje atsiras – žada M. Kačinienė. Ji sutiko žurnalistėms parodyti kapavietę, tačiau uždraudė fotografuoti. Esą jei kapo nuotrauka pasirodys laikraštyje, paduos redakciją į teismą. Kapinių žurnale urnos laidojimas užregistruotas.
D. Šurmienės namuose buvusių nuotraukų M. Kačinienė sakė neišmetusi, tačiau daiktus išdalijusi savo giminėms, kai kuriuos, visai prastus, išmetusi.
Mirus senolei, už slaugą ir gautas pensijas susidarė apie 3000 litų. Anot socialinės darbuotojos, nemažai pinigų ji išleido važiuodama lankyti D. Šturmienės į Klaipėdą.
Kaltės nejaučia
Savo kaltės dėl perrašyto testamento ir dėl to, kad apie savo globotinės mirtį nepranešė jos artimiesiems, socialinė darbuotoja M. Kačinienė nejaučia:
– Artimiesiems apie mirtį nepranešiau, nes buvo tokia mirusiosios valia. Testamentą ji taip pat perrašė savo noru. Aš ja rūpinausi, lankiau ligoninėje. 13 metų dirbu socialinį darbą. Šiuo metu prižiūriu devynis žmones. Paklausinėkit atsiliepimų apie mane, tegul papasakoja, kaip aš su jais elgiuosi. Yra ir tokių, kurie neturi vaikų. Ar aš prašau jų turtą perrašyti?
Testamentu iš D. Šturmienės įgytą butą M. Kačinienė ketina išnuomoti. Ji teigia, kad iš prižiūrimų žmonių turtą paveldėjo pirmą kartą. Esą palikimą yra gavusi tik iš uošvio.
Turtą gali užrašyti bet kam
Tauragės rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Navickienė „Tauragės žinioms“ sakė, jog apie atvejį, kad lankoma senolė socialinei darbuotojai dovanojo savo turtą, iki mūsų skambučio nežinojo.
– Apie tokius atvejus, kiek aš dirbu, neteko girdėti. Tokie dalykai ne mūsų darbas. Tai vyksta tarp to žmogaus ir notaro. Gali ir daktarui, ir tarybos nariui užrašyti, – „Tauragės žinioms“ sakė Socialinių paslaugų centro direktorė.
Anot jos, nekontroliuojama, kuo socialinis darbuotojas užsiima po darbo valandų.
N. Navickienė apie ilgametę Socialinių paslaugų centro darbuotoją M. Kačinienę kalbėjo tik geru žodžiu. Esą jokių skundų iš jos aptarnaujamų žmonių nėra gavusi.
