Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Valdiškų pinigų taškytojais „Tauragės žinių“ pavadinti Tauragės rajono savivaldybės tarybos nariai, prieš redakciją sukurpę kolektyvinį skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, prakišo. Tarnyba grupės Tauragės politikų skundą nusprendė pripažinti nepagrįstu ir valdantiesiems primena, kad demokratinėje visuomenėje žiniasklaida atlieka „sarginio šuns“ vaidmenį, tai yra turi ne tik teisę, bet ir pareigą skelbti, kaip elgiasi ir kokius sprendimus priima visuomenės į savivaldybės tarybą deleguoti politikai. Tai jau antras Tauragės valdininkų skundas, kurį kaip nepagrįstą atmetė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
Pasirašė, nes „taip reikėjo“
Skundą, pasipiktinę straipsniu, kuriame „Tauragės žinios“ visuomenei atskleidė, kiek per metus vadinamųjų „kanceliarinių lėšų“ išleido tarybos nariai, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai suraitė visas pulkas daugumai atstovaujančių tarybos narių: Pranas Petrošius, Benediktas Antanavičius, Sigitas Baciuška, Arūnas Beišys, Vidas Bičkus, Juozapas Bauža, Palmyra Gylienė, Arūnas Jancevičius, Birutė Jokšienė, Rasa Kancevyčienė, Orestas Kliunka, Stasys Lapė, Nerijus Lukošius, Gediminas Maškauskas, Regina Rimkienė, Robertas Piečia ir Silverijus Statkus. Mero vadovaujami politikai tarnybą tikino, kad straipsnyje paskelbta informacija esanti šališka, tendencinga ir ja siekiama sumenkinti tarybos narių reputaciją. Pareiškėjai tarnybos pareikalavo įvertinti laikraščio redaktorės elgesį.
Vėliau keletas skundo autorių „Tauragės žinių“ neviešai atsiprašė, esą nepasirašyti ant skundo negalėjo, nes baiminosi nepaklusti rajono vadovui.
Atlieka „sarginio šuns“ vaidmenį
Tačiau Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad pareiškėjų – Tauragės rajono savivaldybės mero P. Petrošiaus ir 16 jo vadovaujamų tarybos narių skundas nepagrįstas. Tarnybos teigimu, skundo autoriai yra viešieji asmenys, o viešieji asmenys nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos – gero vardo – gynimu, kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leidžiama.
Tarnyba pažymi, kad rengdama straipsnį apie tai, kokiems tikslams politikai naudojo iš biudžeto jiems mokamas išmokas – beveik ketvirtį milijono litų per metus, „Tauragės žinių“ redakcija siekė išsiaiškinti itin svarbią visuomenei žinoti informaciją. „Todėl viešosios informacijos rengėjas, demokratinėje visuomenėje atlikdamas „sarginio šuns“ vaidmenį, tai yra vykdydamas savo priedermę skleisti visuomeniškai svarbią informaciją, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą šią informaciją skelbti“, – teigiama žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžickienės pasirašytame nutarime.
Kiekvienas asmuo turi teisę kritikuoti
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra pateikęs poziciją dėl vietinės spaudos saviraiškos laisvės, nurodydamas, kad vietinė spauda turi turėti galimybę surengti atvirą ir be kliūčių visuomeninę diskusiją klausimais, sukeliančiais nepatogumų regioninei valdžiai, nes tai reiškia galimybę vietinei spaudai suvaidinti esminį vaidmenį, užtikrinant tinkamą politinės demokratijos funkcionavimą. Žurnalistų etikos inspektorės Z. Zamžickienės teigimu, remiantis Visuomenės informavimo įstatymu, laikraštis „Tauragės žinios“, kaip vietinės spaudos atstovas, turi pareigą skelbti informaciją, kuri yra viešojo intereso objektas ir pagrįstai domina visuomenę. Tarnyba nurodo, kad ne tik žurnalistai, bet ir kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą.
Skundė ne kartą
Tai jau antras Tauragės valdinininkų skundas, kurį žurnalistų etikos sargai pripažino nepagrįstu. Pirmuoju Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus reikalavo pripažinti neetiškais visą šūsnį 2013 metais „Tauragės žinių“ publikuotų straipsnių. Visi jie buvo apie Tauragės rajono savivaldybės administracijos veiklą.
***
Redakcijos komentaras. Kodėl valdininkai (beje, jie labai nemėgsta šito žodžio ir žurnalistams vis primena esantys valstybės tarnautojai) nori pasirodyti geresni nei yra iš tikrųjų? Kodėl eidami tokias svarbias pareigas ir turintys teisę bei visas galimybes priimti visai visuomenei naudingus sprendimus, pirmiausiai galvoja tik apie savo reputaciją? Kodėl leidžia valdiškas lėšas, negalėdami įrodyti jų panaudojimo pagrįstumo, o apie tai paklausti žurnalistui negaili drėbti žeminančių įžeidimų? Teisi žurnalistų etikos inspektorė, žurnalistas – „sarginis šuo“, kuriam galima spirti, galima bandyti jį pririšti, o kai kuriais atvejais ir mėginti papirkti gardesniu kąsniu. Tikriausiai taip galvoja tie, kas bandė „Tauragės žinių“ žurnalistei įbrukti į kišenę, kad laikraštyje paskelbta informacija visuomenei nuskambėtų kuo gražiau. Triukas nepavyko. Beje, tai darė kai kas iš tų „nesugadintos reputacijos doruolių“, kurie vėliau raitė savo parašus ant skundo, reikalaujančio nubausti „Tauragės žinių“ žurnalistus. Apie kokią reputaciją dar galima kalbėti?
