Vidas VILČINSKAS,
tauragiškis
Sena tema. Mūšis lyg ir laimėtas, bet yra kalbų, kad karas dar nebaigtas. „Chevronas“ iš Lietuvos pasišalino. Kai kam gal liūdna, kai kam gal linksmiau. Ir tikrai manau, kad linksmiau daugumai Tauragės krašto žmonių. Iš pirmo žvilgsnio džiuginančiai skambėjusi žinia, kad Lietuva galės išgauti pigesnes savo skalūnines dujas, buvo gausiai apipinta gražiais politikų pažadais, bet skurdi niekur viešoje erdvėje nepateiktais skaičiais. Apeliuojama buvo į tokias bendras frazes „visas pasaulis....“, „nepriklausomybė nuo Gazpromo...“, „mokslininkai seniai įrodė...“ Žarstytis aukštomis frazėmis ir nepateikti skaičių labai lengva. Tuomet niekas nepastebi skaičių „pritempinėjimo“ ir nėra jokios atsakomybės.
Politikams gražus momentinis pelnas kvepėjo biudžeto problemų sprendimu ir atitinkamai ilgesniu išsilaikymu valdžioje. Kas ten žino – gal ir dar kažkuo materialesnio ir artimesnio širdžiai kvepėjo... Politikų (o ir juos dažnai taip aklai palaikančių naivių pataikūnų) paklausus, ar gali jie garantuoti, kad į žemės gelmes kilometro gylin supumpuotos toksinės medžiagos nesiskverbs per gruntą bent po 10 centimetrų per parą, dažniausiai jie susierzindavo. Tokiu greičiu iki gruntinių vandenų jos keliautų tik 25 metus. Paklausus, ar jie turi bent paskutinių 30 metų skalūninių dujų išgavimo pasaulinius skaičius (nors taip gražiai skambindavo fraze „visame pasaulyje“) buvo matyti, kad gal ir žino vieną kitą 7-erių ar 10-ties metų sėkmingo išgavimo atvejį. Bet su ilgesniu laikotarpiu ir išsamesniais skaičiais yra problemų. Paklausus, ar jie žino, kas vyksta po žeme kiekviename metre ir kokios požeminės vandens apykaitos gyslos egzistuoja visame tūkstantyje kvadratinių kilometrų planuojamos gavybos teritorijos, susierzindavo dukart tiek. Prasidėdavo kaltinimai atstovaujant „Gazpromo“ interesams ir t.t. Pabandžius pasiaiškinti, ar „auksinis investuotojas“ „Chevronas“ prisiima atsakomybę už galimas užterštumo pasekmes, o jei taip, tai kaip tai būtų juridiškai įforminta ir kokius laidavimus tam jis gali pateikti, dažniausiai sukdavo kalbą į šoną ar apsimesdavo, kad nesupranta, kaip to išvis galima klausti. O mums lyg ir nebloga garantija būtų JAV vyriausybės prisiimama atsakomybė. Arba federalinio rezervų banko. Juk savo pelnu „auksinis investuotojas“ dalijasi su JAV biudžetu. Na, gerai, tebūnie tos garantijos gal ne tokių rimtų pasaulinės politikos ir finansų veikėjų, bet nors kokios garantijos. Pavyzdžiui, mūsų lietuviškos valstybės.
Nesunku pastebėti, kad tie bendromis frazėmis besišvaistantys dažniausiai už kelių šimtų kilometrų nuo gavybos regionų sėdi. Bet nauda ir pelnu naudosis lygiomis teisėmis su užteršto krašto gyventojais. Taigi, ar ne logiška, kad tiek vilnietis, tiek tauragiškis dalytųsi atsakomybe po lygiai? Manau, pasitelkę chemikus galime nesunkiai uždėti užterštumo kontrolės saugiklius ir žalą gamtai ir sveikatai paversti pinigine išraiška. „Chevronas“, kaip ir bet kuri kompanija, pakvipus paraku gali būti reorganizuota, performuota, pinigėliai permesti į kitas sąskaitas ir papūsk tada katinui į uodegą. Labai įdomu pasidarydavo viso šio reikalo iniciatorių paklausus, kiek jie pinigais vertina tokios teritorijos gruntinių vandenų užteršimą. Arba bent kokia to užteršimo rizika skaičiais. Pinigais tai paversti taip pat labai nesunku. O sulyginti su nauda iš gavybos triskart lengviau. Ir tuomet labai lengva pasverti, ar „auksinis investuotojas“ pelno iš šių dujų dalybose su mūsų šalimi atseikėjo mums šią riziką padengiančią pelno dalį ar tiesiog pasiima jį dominančią dalį ir „jūs ten nors ir išdvėskite“. Niekur nemačiau aiškių atsakymų. Tik „patriotų“ kalbas. Ir tikriausiai nereikia būti genijumi, kad įsivaizduotum, kiek gali kainuoti tokios teritorijos gruntinių vandenų užteršimas. Tikriausiai tai reikštų visų toje teritorijoje gyvenančių gyventojų iškeldinimą valstybės sąskaita ir visos žemės ūkio paskirties žemės pripažinimą nebetinkama naudoti. Ir viena, ir kita nesunkiai paverčiama skaičiais. Tik man kažkaip atrodo, kad nuo tokių skaičių grėsmės bandoma nusisukti, atsakomybės išvengti, o naudą „įsisavinti“. Taigi skaičius ant stalo, arba tylite. Kito kelio nematau.
Šiek tiek pateikiu viešuose informacijos šaltiniuose pasiekiamos informacijos apie galimus skalūninių dujų išgavimo pavojus.
Išgavimo technologijos apžvalga
Skalūninės dujos išgaunamos iš kelių kilometrų gylyje po žeme esančiame daugiausiai iš akmens sudarytame sluoksnyje gręžiant skylę ir naudojant JAV sukurtą hidraulinio plėšymo technologiją. Pirmiausiai gręžiama vieno ar kelių kilometrų gylio vertikali skylė, o po to dar kelių ar daugiau kilometrų horizontali. Apsaugai nuo taršos patekimo į aplinką naudojami plieniniai vamzdžiai, papildomai sandarinant betonu. Tuomet naudojant specialią iki 600 atmosferų slėgį siekiančią hidraulinio plėšymo technologiją tame akmens sluoksnyje išskaldomi plyšiai. Kad dujos būtų išgautos, iš šių plyšių į skyles pumpuojamas cheminių priedų, ištraukiančių šias dujas, turintis vanduo. Išgaunamas mišinys pereina apdorojimo procesą, kurio metu ir išskiriamos skalūninės dujos. Vandens ir cheminių priedų, pumpuojamų į žemę, mišinys daugiausiai sudarytas iš vandens ir smėlio, bet naudojami ir kiti cheminiai junginiai: druskos rūgštis, natrio hipochloritas, chloro dioksidas, trinties sumažintojai poliakrilamidai, gelinės medžiagos guaro guma, celiuliozė ir jos dariniai, deoksidatorius amonio bisulfitas. Bet pavojingiausios cheminės medžiagos tos, kurios susidaro reaguojant dujoms su pilamais chemikalais, dėl ko jos išplaunamos į paviršių. Deja, ne visada kompanijos atskleidžia šių medžiagų sudėtį.
Pavojai, susiję su skalūninių dujų išgavimu
Apžvelgę išgavimo technologiją pažvelkime į galimus pavojus. Labiausiai nerimą kelia užteršto vandens patekimas į aplinką, žmonių geriamąjį vandenį. Tai gali įvykti per alternatyvius vandens takus, sprogus vamzdžiams (visgi didelis slėgis) ar esant vamzdžių sujungimo defektams (ypač jei darbai dirbami skubotai). Teoriškai lyg ir galima išvengti užteršto vandens išsiliejimo iš kelių kilometrų gylio duobės. Tačiau gręžimas ir dujų išgavimas nėra tobulai hermetiški procesai – visai įmanomas teršalų išsiliejimas.
Pasak JAV žiniasklaidos, „Marcellus“ kompanijos klodų gręžiniuose, apimančiuose Pensilvanijos, Ohajo ir vakarų Virgdžinijos valstijas, daugiau nei 250 tūkst. kvadratinių kilometrų plote kai kuriose vietovėse jau susiduriama su chemikalais užterštais požeminiais bei upelių ir upių vandenimis. Žiniasklaida taip pat cituoja gyventojų skundus daugėjančiais nelauktais ir keistais sveikatos sutrikimais, gyvulių bandų nudvėsimais ir net užsiliepsnojančiais vandenimis iš virtuvės vandens čiaupo. Tai vyksta šalia gręžinių esančiose gyvenvietėse. Aplinkosaugos įstaigos teigia, kad dabartinės vandens valymo sistemos iki šiol sunkiai susidoroja su šiomis problemomis, o joms kilus ištaisymas artimiausiu metu beveik neįmanomas. Aplinkosaugos agentūros tyrimų duomenimis, Teksaso valstijoje iš 37 tirtų gręžinių 13 buvo rasti žymiai peržengę leidžiamas užteršimo chemikalais ribas. Dėl to keletas veikiančių dujų šulinių Pensilvanijos ir Niujorko valstijų sveikatos įstaigų potvarkiu buvo uždaryti. Naujojo Džersio valstija 2011 m. liepos mėn. priėmė įstatymą, draudžiantį bet kokį skalūninių dujų išgavimą iki gręžėjas neįrodys, jog gręžimui naudojami skysčiai nežalingi nei žmonių sveikatai, nei aplinkai. Panašus įstatymas buvo priimtas liepos mėn. ir Prancūzijoje. Pitsburgo miestas, kuris yra skalūninių dujų išgavimo zonoje, praėjusį pavasarį net patarė savo gyventojams nenaudoti miesto tiekiamo vandens nei gėrimui, nei maisto ruošimui.
Skalūninių dujų gavybai reikalingi dideli vandens kiekiai, tačiau mums jis reikalingas gyvybiškai maistinių kultūrų auginimui ir gėrimui. Gavybai naudojami riboti požeminio vandens šaltiniai. O didžioji jo dalis prarandama amžinai supylus į tuos požemius. Kiekvienas pakartotinis skalūninių dujų gavimas pareikalauja 4 milijonų kubinių pėdų vandens kvadratiniam kilometrui. Vandens reikia tiek daug, kad ne bet kur galima gręžti dėl jo stokos.
Pasak Dr. David O. Carpenter ir dar šimtų mokslininkų, besispecializuojančių sveikatos apsaugoje, tyrimų, didžiausi pavojai žmonių sveikatai yra šie biofiziniai pavojai:
1. Vandens užteršimas radioaktyviomis dalelėmis
Radiokatyvaus užterštumo lygis kompanijai „Marcellus“ atlikus skalūninių dujų gręžimus viršija 1000 kartų. Dėl tyrimų stokos žmonės nežinos ir greičiausiai neišvengs užteršto vandens, dėl kurio pasireikš tokie simptomai, kaip „anemija, katarakta, vėžinės ligos ir padidėjęs mirtingumas“, – pasak CDC toxicological profiles report.
2. Radonas
Radono dujos, kurios yra antras pagal plaučių vėžio sukėlimą rizikos faktorius JAV ir kurių yra daug skalūnuose, susimaišys su išgaunamomis dujomis ir per vamzdžius pateks į namus pas vartotojus.
3. Cheminis vandens užterštumas
Po kiek laiko visi vamzdžiai suyra. Kai hidrauliniam laužymui naudojamas vanduo patenka į požeminius plyšius, apleistus vamzdžius, natūralius plyšius, teršalai ir metanas gali lengvai patekti į požeminius vandenis ir geriamojo vandens šaltinius.
Net ir ne specialistui matoma, kad CDC toxicological profiles report pateikti galimi užterštumo simptomai taip pat gali kelti įvairios juridinės polemikos. Pavyzdžiui, krašto gyventojų tam tikro periodo mirtingumas gali būti susijęs su padidėjusiu tame krašte gimstamumu, kuris iš tiesų buvo JAV pokariu. Šiems žmonėms sulaukus garbaus amžiaus, aišku, kad kurį laiką bus stebimi ir dažnesni vėžinių susirgimų atvejai ir didesnis mirštamumas. Tačiau analizę atliekant profesionaliai – ir tokį iškreiptą piešinį įmanoma eliminuoti.
Tačiau kai net pakankamai tituluoti mokslo vyrai skalūnų išgavimą lygina su lazdos bakstelėjimu ežero dugnan – man kyla klausimas, kodėl jie to nelygina su pirstelėjimu. Jei pirstelėjus pasaulis nesugriūva – tikriausiai nieko neatsitiks ir hidrauliškai plėšant. Daugiau apie tokią „argumentaciją“: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/sveikata/lietuvos-mokslininku-… arba rasite pasigooglinę frazę „skalunu duju zvalgyba nera pavojinga“. Aš asmeniškai šioje „argumentacijoje“ argumentų nerandu.
Keletas sakinių iš Chevron.lt tinklalapio: „Chevron“ saugiai ir atsakingai sutvarko plėšymo skysčius, nutekamąjį ir panaudotą vandenį. Daugiau nei 99,5 procento plėšymo skysčio sudaro vandens ir smėlio mišinys. Papildomos cheminės medžiagos tesudaro 0,5 procento. Dalis vandens, kuris buvo panaudotas gręžinyje, iškyla atgal į paviršių kartu su išgaunamomis gamtinėmis dujomis. Šis vanduo yra surenkamas ir laikinai laikomas izoliaciniu sluoksniu išklotuose baseinuose, kol jis arba panaudojamas gręžinyje dar kartą, arba suleidžiamas į specialiai panaudotam vandeniui skirtus leistinus ir prižiūrimus gręžinius. Gręžinių aikštelės yra projektuojamos ir statomos taip, kad apsaugotų žemės paviršių. Baigę gręžimo darbus, visą teritoriją sutvarkome ir grąžiname ankstesnįjį kraštovaizdį“.
Argi tūryje esmė? Yra medžiagų, kurių vienos milijoninės dalies litre vandens pakanka, kad tai būtų mirtina dozė šimtui žmonių. Tekstas pateikiamas taip, kad tiek daug kalbant, kaip po to elgiamasi su paviršiun iškilusiu chemikalizuotu vandeniu, nusukama kalba į šoną nuo to, kad paviršiun iškyla tik dalis vandens. Kokia dalis? Kiek lieka žemės gelmėse? Ir kokie tiksliai skaičiai tų 0,5 proc. chemikalų priedų tenka vienam kvadratiniam kilometrui žemės arba tūkstančiui kubinių metrų išgautų dujų. Lyg ir paprasti klausimai...
Žiūrėkite trumpą filmuotą medžiagą:http://www.youtube.com/watch?v=dEB_Wwe-uBM
Kaip jau rašiau – kyla įtarimas, kad ne viskas čia aišku ir kartais politikai priima sprendimus ranka numodami į riziką. Taigi prašome skaičių, gerbiamieji. Jei patys juos žinote.
Manau, visai būtų logiška ne tik pateikti pagrįstus skaičius, bet ir Lietuvos valstybei juridiškai prisiimti prieš skalūninių dujų gavybos kraštą atsakomybę su aiškiai apibrėžtais galimais užterštumo kriterijais, sumomis ir pinigų pervedimo mechanizmais, terminais ir alternatyvomis, biudžete pinigų nesant. Ne ypač sunku būtų nuspręsti, kas galėtų būti tokios sutarties pasirašymo subjektai. Tik reikia tai daryti viešai, skaičius pateikiant iš anksto. Jei tokie įsipareigojimai prieš regioną likusiai šalies daliai gali būti per sunkūs – tam yra draudimo kompanijos. O, patikėkite, drausdami jie tai jau tikrai gerai situaciją išsianalizuos. Tačiau net ir tokiu atveju yra korupcijos, skaičių falsifikavimo ir manipuliavimo jais tikimybė. Tačiau tai, kaip tai vyko lig šiol, laikau visišku absurdu.
Neatstovauju niekieno kito interesams, tik savo paties nuomonei. Ir jei nesukate savo viražų ir darote tai, kas iš tiesų naudinga – prašome skaičių. Paviešinkite juos spaudoje. Iškart matysime, ar turite kuo savo poziciją argumentuoti. Ir nebus jokių interpretacijų.
Redakcijos komentaras. „Tauragės žinių“ redakcijos pozicija nebūtinai sutampa su šios publikacijos autoriaus nuomone.
