„Nėra blogų istorijų, kiekviena diena – didelė, įsimintina istorija“, – taip savo savanorišką darbą Lietuvos Raudonajame Kryžiuje (LRK) apibūdina Utenos skyriaus vadovė Skirmantė Kairytė-Grybauskienė. Ji – viena iš vasario 16-tąją apdovanotų ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
LRK Utenos skyriaus vadovė Skirmantė sako, kad jai garbė gauti apdovanojimą už darbus, kurie teikia malonumą. Ji prisimena savo pirmuosius žingsnius kuriant Utenos Raudonąjį Kryžių: pirmieji savanoriai, pagalba vienišiems senoliams, kiti reikšmingi darbai. Moteris tikina, kad iki savanorystės pradžios jai buvo sunku suvokti, kokia opi yra vienišumo problema vyresnio amžiaus žmonių tarpe: „Pradėjusi LRK veiklą Utenoje pamačiau, koks reikalingas senjorams yra socializavimasis, bendravimas, nepaisant žmonių gyvenimo sąlygų“, – teigia Utenos skyriaus vadovė. Savanoriaudama ne pirmus metus, moteris prisimena, kaip išgelbėjo ne vieną senolį laiku iškvietus gelbėjimo tarnybas, pavaišino ledais ar po metų pertraukos padėjo išeiti į lauką.
Kita savanoriškais pagrindais dirbanti moteris – Alvyda Urbutienė, Tauragės skyriaus vadovė, besidžiaugianti, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius suteikė daug perspektyvų tobulėti. Anot A. Urbutienės, svarbiausia tai, kad organizacijoje visada jautiesi įvertintas, tarp kolegų labai svarbi tarpusavio pagarba, kuri motyvuoja ir verčia tobulėti. Paklausus Tauragės skyriaus vadovės, kas ją labiausiai žavi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikloje, ji nedvejodama įvardina prasmingus vykdomus projektus ir išskiria darbą su jaunimu: „Mane nuolat žavi jų veržlumas ir noras išgelbėti visą pasaulį“, – prisipažįsta A. Urbutienė.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vilkaviškio skyriaus vadovė Lina Kružinauskienė taip pat labiausiai žavisi darbu su jaunimu. Pagrindinė jos ateities vizija – pritraukti kuo daugiau jaunų, energingų savanorių ir puoselėti humanitarinį-informacinį punktą, kuriame visokeriopą pagalbą galėtų rasti visi, kuriems reikalinga pagalba arba norintys ją gauti, bet nežinantys, kaip: „Senyvo amžiaus žmonės, neįgalieji, sunkiai besiverčiantys rajono gyventojai, daugiavaikės šeimos. Net ir tiems, kuriems reikia pagalbos prisiregistruoti pas gydytojus, pateikti įvairius prašymus internetu“.
Savanoriškai dirbančios moters labiausiai įstrigęs prisiminimas ir yra humanitarinio punkto įkūrimas: „Pamačiusi, kad žmonės atvyksta nieko neturėdami, o humanitariniame punkte duodavome tik higienos paketą – negalėjau nurimti. Vakare pagalvojau, kad taip nieko nebus, reikia ieškoti kur būtų galima rinkti ir dalinti rūbus, maisto produktus, buitinius prietaisus, indus, vaikiškas prekes. Ryte savo mintis papasakojau kokioms trims kitoms savanorėms ir ką jūs manote? Vietą, kur steigti punktą, pasiūlė verslo atstovai, viena veikli mano savanorė pasinaudojo savo pažintimis ir per keletą valandų buvo suvežtos kabyklos, o vakare jau kabinome rūbus. Po to sekė pokalbiai su ūkininkais, kurie atveždavo daržovių, mėsos produktų ir taip mūsų rajono ukrainiečiai buvo aprūpinti reikalingais daiktais ir kai kuriais produktais, o punktas tapo susirinkimų vieta ne tik ukrainiečiams bet ir mūsų naujiems savanoriams, kurie pamainomis budėdavo, rinkdavo ir atveždavo daiktus“, – jautrią patirtį prisimena Vilkaviškio skyriaus vadovė L. Kružinauskienė.
Šios trys moterys buvo ne tik apdovanotos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, bet ir dirbdamos neatlygintinai įkvėpė kitus augti, tobulėti ir padėti visiems, kam labiausiai to reikia.
