Doc. Aurelijus Veryga
O visuomenė pati jaučia atsakomybę už save? Ko gero nuo to ir reikėtų pradėti, nes mes pirmiausia esam linkę atsakomybę už savo gyvenimą perkelti kam nors kitam, pavyzdžiui, politikams. Jei kas nors ne taip, tai dėl to pageidautina, kad būtų kaltas kas nors kitas, bet ne aš pats. Tai gali būti politikai, mokytojai, policininkai, kaimynai.
O dabar grįžkim prie politikų. Turėtumėm pasigilinti, kaip mes kas kartą vis išrenkame tuos, kuriais paskui piktinamės, lyg tai būtų ne mūsų pačių rinkti politikai. Pagrindinė vieta, kur iš politiko galima pareikalauti atsakomybės už jo darbus, yra rinkiminė apylinkė, kur ateiname atiduoti savo balsus. O dabar jei nuoširdžiai paklaustumėm kiek iš tų, kurie ateina atiduoti savo balsus žino už ką juos atiduoda? Jau nekalbu apie tai, kad kartais balsuojama už tikrus psichopatus, alkoholikus ar šiaip klounus. Keista, tik kad paskui piktinamės, kai matom cirką ar girtus šlitinėjančius Seimo narius.
Kalbu apie daug sudėtingesnius ir labiau su pačia politika susijusius dalykus. Kiek iš rinkėjų iš tikrųjų domisi, o dar geriau – žino, kaip ir už ką balsavo ne pirmą kartą kandidatuojantys politikai? Ne kartą esu susidūręs su situacija, kuomet viešose diskusijose politikai atvirai meluoja apie tai, kaip jie balsavo. Patikrinus Seimo duomenų bazėje radau, kad balsuota visiškai priešingai. Vadinasi, politikai nevengia meluoti apie tai, ką jie iš tikrųjų darė ir meluos tol, kol neatsiras pakankamai besidominčių, o kaip gi buvo iš tikrųjų. Dar mažiau rasime tokių, kurie sugretina rinkimų metu duotus pažadus ir realius darbus ar balsavimus. Būtent šie dalykai, manau, ir leidžia politikams žadėti vienus dalykus, o daryti visiškai kitus, nes atėjus rinkimams bus galima pameluoti iš naujo ir to, politika nesidominčiai visuomenei pakaks.
Įdomu tai, kad politikai keistai reaguoja į bandymus pagerinti visuomenės galimybes sužinoti tikruosius politikų darbus. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtumėm, geresnio vaisto nuo neatsakingo elgesio ir mokslo bei Lietuvos žmonių sveikatos problemų ignoravimo negalėčiau sugalvoti. Imkite ir vertinkite. Klauskite ir domėkitės. Užduokite politikams sunkius klausimus ir neleiskite atsakinėti ne į temą.
Bandymai politikus pačius raginti pildyti įvairiais apklausas ir piešti politinių nuostatų žemėlapius manau yra labai riboti, nes politikai labai gerai žino ir jaučia ko tikisi jų rinkėjai ir yra linkę jiems pataikauti bei pagražinti savo tikrąjį veidą.
Tai, kad politikai jaučia, ką daro gerai ar blogai ir nenori, kad visuomenė apie tai sužinotų, rodo, kad tuo metu, kai svarstomi visuomenei jautrūs klausimai, visuomenės atstovai yra nepageidaujami komitetų posėdžiuose. Iš anksto neįspėjus pakeičiami posėdžių laikai, neleidžiama filmuoti posėdžių, piktinantis, kad paskui tie vaizdo įrašai atsiduria viešoje erdvėje. Vadinasi suvokimas, kad daroma blogai yra, taip pat, kaip ir suvokimas apie galimas tokių darbų viešinimo pasekmes.
Dabar artėja savivaldos rinkimai. Jau siuntinėjamos žinutės, raginančios informuoti apie patiriamą spaudimą remti vieną ar kitą partiją, pasirašyti už kandidatus ir pan. Tai labai sveikintina „Baltųjų pirštinių“ iniciatyva. Tačiau greta procedūrinių dalykų būtų gerai pradėti domėtis ne tik politinio proceso manipuliacijomis, bet ir pradėti domėtis ką ir už ką renkate. Jei tai jau esami politikai, kurie kandidatuoja naujai kadencijai, susižinokite, kaip jie balsavo jums rūpimais klausimais ir jei jums nepatinka sprendimai, nebebalsuokit už juos. O jei kandidatai yra nauji žmonės politikos srityje, nustokite juos rinkti pagal fotografiją, kostiumą ar šukuoseną. Nustokite galvoti, kad prabangiu automobiliu važinėjantis veikėjas bus geras jums ir gerai tvarkysis tik todėl, kad jau mokėjo pasirūpinti savimi. Nustokite rinkti girtuoklius, nes jie yra „savi“ tik tuo atveju, jei planuojate kartu su jais gerti. Visais kitais atvejais, tai yra sutrikimų turintys ir itin pažeisti žmonės, apie kurių elgesį ir gebėjimą priimti racionalius ir moralius sprendimus geriausia būtų paklausti jų artimųjų.
Visi mes darome klaidas, taip pat ir darydami pasirinkimus. Tai nėra blogai. Tai neišvengiama. Blogiausia, kai iš klaidų nesiruošiame mokytis. Juk gerai liaudyje sakoma, kad jei tave apgavo vieną kartą, tai kaltas tas, kuris apgavo tave. Bet jei tave apgavo antrą kartą, tai dėl to kaltas esi pats.
*
Doc. Aurelijus Veryga yra psichiatras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas.
