„Nebenoriu į Lietuvą“, – „Tauragės žinioms“ atviravo Švedijoje gyvenantis tauragiškis. Gimtąją šalį prieš pusmetį palikęs Gintaras G. į „Tauragės žinių“ redakciją paskambino papasakoti, kaip mokslo metus šioje šalyje pradėjo emigrantų vaikai. Švedų rūpestis mažaisiais emigrantais pakeri. Pokalbis telefonu buvo ilgas ir kiek liūdnokas.
Vietoj Norvegijos – Švedija
Liūdnokas ne todėl, kad Švedijoje galima daugiau uždirbti, bet todėl, kad lietuviai į gimtinę planuoja nebegrįžti. Paklaustas, kodėl apsisprendė palikti šalį, kurioje užaugo, kur turėjo darbą, kur kūrė savo namus, Gintaras neslepia – prispaudė materialiniai rūpesčiai. Pragyventi Lietuvoje, ypač Tauragėje, pasak ketvirtąją dešimtį įpusėjo vyro, pastaraisiais metais jam tapo nebepakeliama našta.
– Ką čia slėpti, buvo laikai, kai buvo geriau, tačiau kelerius paskutinius metus turėdavome skaičiuoti kiekvieną centą. Nemačiau kitos išeities, tik išvažiuoti ieškoti geresnio pragyvenimo šaltinio, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Gintaras.
Kelionės tikslas, kurį su keletu bičiulių išsirinko tauragiškis, buvo kita šalis – Norvegija. Šiandien Gintaras sako, kad pasitikėti darbą šioje skandinavų šalyje siūlančiais lietuviais reikėtų labai atsargiai. Esą kraštiečių apgauti lietuviai arba turėjo grįžti namo, arba darbo ieškotis patys. Tačiau kelio atgal Gintarui nebuvo – atsisveikinęs su į Lietuvą grįžti nusprendusiais draugais, susiskambinęs su Švedijoje jau kelerius metus gyvenančiu ir dirbančiu draugu, nusprendė keliauti ten.
Į mokyklą – taksi
Nuojauta neapgavo – Švedija lietuviui nugaros neatgręžė. Pradėjęs dirbti, po keleto mėnesių lietuvis į Linkopingą, Švedijos miestą, kuriame įsikūrė, parsigabeno Lietuvoje likusią žmoną ir dvi dukras.
Mokslo metai Švedijoje prasideda rugpjūčio 16 dieną. Vyresniajai dukrai, Lietuvoje ji būtų pradėjusi lankyti ketvirtąją klasę, teko praverti švediškos mokyklos duris. Lietuviai nustebo, kad vos pasiteiravus savo miesto savivaldybėje apie švietimo įstaigą, kurią galėtų lankyti dukra, valdininkai suskubo emigrantams padėti kuo galėdami.
– Mūsų vyresnioji pradėjo lankyti tarptautinę klasę, kurioje – vos trys vaikai. Visus juos moko švedų kalbos, visi jie – emigrantų vaikai, kartą per savaitę atvažiuoja lietuvė vertėja, – pasakojo buvęs tauragiškis.
Kraštietis sako iki šiol negalintis atsistebėti, kokį didžiulį dėmesį švedai skiria vaikams ir jaunuoliams, kurie mokosi. Jų dukrai iki mokyklos kasdien reikia važiuoti apie 20 kilometrų, mat lietuviai įsikūrė Linkopingo prieigose.
– Sunku patikėti, bet mokyklos vadovybė, nusprendusi, kad mūsų dukrai, nemokančiai švediškai, autobusu į mokyklą važinėti būtų per sudėtinga ir nesaugu, skyrė savivaldybės lėšomis apmokamą taksi. Juo dukra ne tik nuvežama, bet ir parvežama iš mokyklos, – pasakojo Gintaras.
Ne mažiau stebina ir švietimo įstaigų mokymo bazė: mokykla savo mokiniams skiria visas reikalingas mokymo priemones – nuo pieštuko iki kompiuterio, nupirkti reikėjo tik kuprinę. Visi mokiniai mokykloje gali nemokamai pavalgyti, rinktis pietus galima iš kelių karštųjų patiekalų. Lietuviams buvo paaiškinta – tokia sistema įvesta tam, kad vaikai nejaustų turtinio skirtumo.
Eilių į darželį nėra
Mažajai tauragiškių dukrai – dveji. Kad abu galėtų dirbti, reikėjo arba rasti vaikui auklę, arba prašytis darželio.
– Kaip nustebome, kai ir čia nekilo jokių problemų. Net jokių raštų nereikėjo rašyti. Užteko paskambinti į savivaldybę ir pasakyti, kad mūsų vaikui reikalingas darželis. Po trijų dienų mums buvo atsiųsta anketa, kurią privalėjome užpildyti. Netrukus atėjo pranešimas, kada būtinai abu – ir tėtis, ir mama turime kartu su dukra atvykti į darželį. Dokumentų tvarkymas nuo kreipimosi į savivaldybę iki pirmosios dienos darželyje užtruko mėnesį, – pasakojo Gintaras.
Beje, visada, tvarkant „valdiškus“ reikalus, lietuvių klausiama, ar jiems reikia lietuviškai kalbančio vertėjo. Jo paslaugos nemokamos.
Palikti darželyje vaiką Švedijoje nėra taip paprasta. Dvi savaites trunka adaptacinis periodas, kai grupėje kartu su vaiku pasilieka tėvai. Šis laikas kasdien trumpinamas.
Grupėje – 6–7 vaikučiai. Mažoji Marija grupėje vienintelė lietuvė. Darželinukai maitinami penkis kartus per dieną.
Paklaustas, kaip atrodo Švedijos vaikų darželis, Gintaras sako, kad kaip idealiai įrengtas vaikų kambarys – didelės žaidimų erdvės su daugybe žaislų. Emigrantų vaikai mokomi švedų kalbos.
Komunizmas
– Nebenoriu į Lietuvą. Kai manęs klausia, ar grįšiu, atsakau, kad Švedijoje emigrantai yra kelių rūšių: tie, kurie atvyksta tik padirbėti per vasarą ar keletui metų užsidirbti, ir tie, kurie kuriasi visam laikui. Mes save priskiriame pastariesiems. Jau spėjome pajusti, kad čia gerai gyventi. Nereikia bijoti, kad neturėsi už ką duonos nusipirkti. Vaikams iki 20 metų, nesvarbu, tu emigrantas ar švedas, sąlygos mokytis ir gyventi idealios. Čia lengviau nei Lietuvoje, požiūris į žmogų visai kitoks, – atviravo Gintaras.
Tiesa, vyro teigimu, be darbo ir Švedijoje nelengva. Jei esi nelegalas, neturi darbo kontrakto, esi niekas – sako Gintaras. Jiedu abu su žmona griebėsi darbo statybose: remontuoja gyvenamuosius būstus. Tiesa, uždarbis, palyginti su švedų, kol kas labai nedidelis, tačiau jo lyginti su lietuviškuoju nederėtų. Vis tiek nesulyginama – įsitikinęs Gintaras.
Lietuvis neslepia, kad per mėnesį abu su žmona uždirba kiek per 10 tūkstančių litų. Kurui per mėnesį išleidžia apie 200 Lt, telefono paslaugoms – 70 Lt, buto nuoma su visais mokesčiais atsieina iki 400 Lt. Maistui per savaitę nesišvaistant užtenka 350 Lt. Tiesa, rūkyti Švedijoje brangu. Pakelis cigarečių kainuoja netoli 20 Lt.
Šiandien lietuvių šeima gali leisti ir papramogauti, apie ką gyvendami Lietuvoje net nesvajojo.
– Pramogos čia nėra labai brangios. Štai savaitgalį ruošiamės praleisti vandens atrakcionų parke. Visa diena žmogui kainuoja apie 40 litų. Lietuvoje negalėjome sau to leisti, – „Tauragės žinioms“ sakė Gintaras.
Paklaustas, ar Švedijoje matyti krizės pabaigos požymių, Gintaras nė nesvarstęs atšauna – kokia krizė, švedai – turtingi ir darbštūs, linkę padėti tiems, kam sunku, nepavydūs. Darbo biržos valdininkai, pasak vyro, dirba ne tam, kad bedarbį kuo greičiau iš darbo biržos išmestų, o kad jam iš tikrųjų padėtų rasti darbą.
– Čia komunizmas. Sunku tuo patikėti, bet tokia mintis peršasi, – pokalbį baigė emigrantas.
