Laba diena, labai patiko Jūsų straipsnis apie Skaudvilės gimnaziją („Tauragės žinios“, Nr. 10). Nors gyvenam Tauragėje ir mūsų vaikai ten nesimoko, bet yra vienas panašumas visose mokyklose – mokytojų susireikšminimas, kerštas mokiniams. Kai mokytojas turėtų mokiniams rodyti pavyzdį, kaip būti tolerantiškam, mandagiam, realybėje dalis mokytojų yra vulgaresni (dovanokit už išsireiškimą) už bomžą parkelyje...
Jei gerai supratau iš straipsnio „Egzaminų laukimas – su keršto prieskoniu“, mama tik norėjo gauti informacijos ir už tai jai kerštaujama. Tauragės miesto mokyklose (galiu kalbėti tik apie dvi – „Šaltinio“ ir Martyno Mažvydo pagrindines, nes kitose nesimoko nei mano, nei draugų vaikai) mokytojos taip pat labai susireikšminusios, jeigu vaikas nesuprato, jį išvadina debilu, psichu, klausti mokytojo griežtai draudžiama – tai kam tie mokytojai tada skirti? Už ką jie algą gauna (ir dar rėkia, kadmažos algos, tegu nejuokina...), jeigu pusei dalykų samdome korepetitorius, sėdim patys su vaikais prie pamokų, kai kurios užduotys vaikams skiriamos tokio lygio, ko prieš 10 metų net universitete nemokė,ten dėstytojams lengviau įtikdavome nei čia 7–9 klasių mokiniai mokytojams.
Kai kurie pensininkai labai dejuoja, kad mokiniai šiais laikais nepagarbūs, įžūlūs. Iš dalies galima sutikti, mokinių yra visokių, bet yra mokytojų pensininkų, kuriems tikrai ne vieta mokykloje, kiek jaunų specialistų be darbo, jie dirba naujoviškais metodais, moka bendrauti su paaugliais. Pavyzdžiui, Tarailių pagrindinėje mokykloje dirba matematikos mokytojas iš Vilniaus, buvo apie jį rašyta žiniasklaidoje, girdėjau iš draugų, kad „superinis“ mokytojas, jaunas, bet vertas pagarbos. Vaikai jam dėstant pasikeitė, tėvai vaikų nebepažino. O kai ateina į klasę arti septyniasdešimties metų isteriška ligota moteriškė ir net nesugeba vaikų iki galo išklausinėti, nes jie ją sunervina, todėl surašo vaikams trejetus, ketvertus, iškoneveikia necenzūriniais žodžiais, koks dar ūpas mokytis? Eiti pas tokią mokytoją kalbėtis tėvams negalima, nes tada vaikui bus „šakės“, suės gyvą, visą likusį laiką tyčiosis prieš klasę, žemins ir sodins pažymiais.
Arba kitas pavyzdys – dirba mokykloje pensininkė, bet metų viduryje susiorganizuoja planinę operaciją, jos mokykloje nėra tris mėnesius ir ilgiau. Manau, geriau iš viso tokios darbo vietas užleistų jauniems. Suprantu, žmogus serga, visi gali susirgti, bet tai vyksta kasmet, tyčia tuo naudojamasi, kad tik nedarbingumą gautų. Kodėl nesusiplanuoja tokių operacijų vasarą? Neapsimoka, nes atostogos, ir taip nereikia eiti į darbą, o nuo tokių operacijų kenčia mokiniai. Kodėl už tokių mokytojų „patogumus“ turi atkentėti vaikai?
Tokių mokytojų ir panašių atvejų yra ir daugiau,vaikai jau serga negirdėtomis ligomis, kai atliekami visi įmanomi tyrimai, sužinai, kad vaikui ligos – nuo streso. Namie sako, kad nenori mokytis pas tą mokytoją, kiekvieną rytą atsisveikiname su liūdesiu, nes ir vėl šiandien mokytojos šauks. Mes, tėvai, – suaugę žmonės, tačiau nieko negalime padaryti.
Jei tokius dalykus išsakai mokyklos vadovybei (tiek vienos, tiek kitos mokyklos), jie išklauso, pažada aiškintis situaciją ir kalbėtis su mokytojais, kad šie nesikeiktų. Juokinga... Po vieno tokio pokalbio viena „garbi“ pensininkė atėjo, piktai nužvelgė klasę, vieną dieną sugebėjo vaikų nekoneveikti, o toliau vėl tas pats...
Taigi apie kokią savo šalies kultūrą galime kalbėti, jei kažkada buvusios gerbiamiausios profesijos atstovai tokie suvulgarėję?..
Žinoma, tose mokyklose yra ir labai gerų mokytojų (pvz., Rima Lebrikienė, Birutė Valinčienė), jie, manau, pakankamai protingi ir supras, kad nuomonė ne apie juos, o tik apie jų kolegas.
Pagarbiai
Rasa P.
Redakcija paprašė į mokytojams skirtą laišką atsakyti jame minimų Martyno Mažvydo ir „Šaltinio“ pagrindinių mokyklų vadovus.
„Šaltinio“ pagrindinės mokyklos direktorė Jūratė Lazdauskienė:
– Neturiu ką komentuoti. Nėra nė vieno fakto, susijusio su mūsų mokykla.
Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos direktorius Vidas Misiūnas:
– Tikriausiai būna visko. Būna įvairių atvejų, tačiau tai nėra masinis reiškinys. Yra mokytojų, kurie su moksleiviais elgiasi ne taip švelniai. Mes apie juos žinome. Tačiau dauguma mokytojų geri, moka elgtis su moksleiviais, yra darbštūs. Geriausia, kai kilus problemoms tėvai kreipiasi į mokyklos vadovus. Yra tekę kviestis mokytoją aiškintis. Dažniausiai tėvai savo nepasitenkinimą išsako per klasės susitikimus. Ne visi tyli. Ne su visomis laiške išsakytomis mintimis sutinku. Tai, ko moksleivius mokyti nustatyta bendrose mokymo programose, nėra mokytojo prerogatyva.
