Verslas

„Čigonas sutiktas kaip priklauso!“ – juokiasi Vilma, vadinanti save Čigono merga. Mat augalų interjerui, kaktusų ir sukulentų parduotuvė „Čigono daržas“, iki šiol veikusi tik internete, fizinę parduotuvę Tauragėje atidarė būtent tą dieną, kai Pilies aikštėje – beje, matomoje per parduotuvės langą, – iškilmingai įžiebta kalėdinė eglė.

Veikla „atėjo netyčia“

Populiari egzotinių augalų internetinė parduotuvė „Čigono daržas“ veikia jau ketverius metus ir prekiauja ne tik internete – važinėja ir į įvairiuose miestuose rengiamas muges. Tauragiškiai irgi galėjo gyvai susipažinti su „Čigono daržu“ miesto šventės metu. O štai dabar ši parduotuvė įsikūrė ir mūsų mieste, pačiame centre. 

Paprašyta papasakoti, kaip viskas prasidėjo, jo įkūrėja Vilma pasakoja, kad ši veikla atėjo labai netyčia. 

– Su gėlėmis ir dekoru dirbu labai seniai. Daugiau nei 10 metų buvau vestuvių dekoratorė. Kažkokią šventę reikėjo dekoruoti būtent sukulentais. Tai buvo visokių technikų miksas, tačiau vyravo sukulentai. Po to jų labai daug liko. Skintas gėles po šventės paprastai kam nors išdovanoji, o vazoninių gėlių, puikiai galinčių gyventi, juk neišmesi. Tad ir pradėjau su jais žaisti, daryti kompozicijas, paveikslus, paveiksliukus. Ir man patiko. 

Tuo pačiu metu ji prisipažįsta labai tyliai svarsčiusi kažką ramesnio gyvenime veikti, kur būtų mažiau streso, nebereikėtų laiko skaičiuoti minutėmis. Ir visą laiką svajojusi, kad būtų smagu užsiimti kažkuo savo. Veiklos pradžia, pasak jos, buvo labai lėta ir rami. 

– Daug visur važinėjom, per muges kalbėjom, kas mes tokie ir kaip čia siųsim tuos augalus paštu, ir žmonėms tikrai buvo labai keista. Dabar situaciją pakeitė karantinas, nes žmonėms tapo priimtina, kad visi viską siunčiasi paštu, per kurjerius, ir tuo jau niekas nebesistebi... – sako ji.

Žinoma, norint imtis augalų reikia labai daug žinių, tad svarbu daug domėtis, skaityti, gilintis.

– Metams bėgant susikaupia tų žinių. Kaip aš sakau, brangiai, bet išmoksti... – savo kailiu išmoktas sėkmingo augalų auginimo pamokas vertina Vilma.

Į Daugėlius atvedė dar vienas pomėgis

Paskui šeima nutarė iš miesto – jie gyveno Klaipėdoje – kraustytis į kaimą. Iš pradžių buvo mintis tik apie namelį vasarai, kur būtų galima ką nors auginti. Taip jie atsirado Jurbarko rajone, Daugėliuose. O atvedė į tą vietą kitas senas pomėgis.

– Daug ieškojome, važinėjome, domėjomės, bet nieko neradome. Visada domėjausi senomis dvarvietėmis, senais, apleistais dvarais, juos aplankyti būdavo tarsi toks poilsis. Taigi įsikraustėme į visiškai apleistą Daugėlių dvarą. Istoriškai žiūrint, ten žymių žmonių buvusi gimtoji sodyba. Vos išlipusi iš automobilio supratau, kad noriu ten gyventi. Ir ne tik vasaromis. Nes ten be proto gražu... – pasakoja Vilma. 

Nors kaimas labai nuošalus, privažiavimas prastas, o jei tiksliau, jo visai nėra, pati sodyba apgriuvusi, Vilmos tai neišgąsdino. Paaiškėjo, dar kad ir kaimynystėje labai daug trukdžių. Žiemą su mažu vaiku ant rankų į trobą kiauru stogu, be krosnies, vandens ir dar daugelio įprastų dalykų atsikrausčiusi moteris savo sprendimo nesigaili. Žinoma, viską tenka daryti savo jėgomis, nes, pasak jos, gyvena per daug nuošaliai, kad kam nors rūpėtų jų vienų problemos. Blogiausia, kad gyvenant tokioje vietoje labai sunku plėtoti internetinį verslą – juk kasdien tenka siųsti ir gauti  dešimtis siuntų, o net nesi tikras, kad kitą dieną pasieksi paštą. Mat automobilį prastu oru dažnai tenka palikti likus 5 kilometrams iki namų ir eiti pėsčiomis.  

– Tik dėl tavęs vieno niekas nieko nedarys – sniego nenuvalys ar ko nors nepataisys. Viską turi daryti pats savo rankomis ir jėgomis... – atsidūsta moteris, tačiau šypsena nuo veido nenuslenka.

Tiesą, sakant, būtent todėl „Čigono daržas“ atsirado Tauragėje. Vaikai eina vienas į mokyklą, kitas į darželį Eržvilke, o Vilmai su vyru patogu atvažiuoti į Tauragę. Dabar čia jie turi vietą, kur gali ramiai supakuoti ir išsiųsti siuntas, o kartu – ir susitikti su savo klientais gyvai. Juo labiau, kad nuolatinių klientų mūsų mieste „Čigono daržas“ turi nemažai.

– Žinoma, su savo klientais bendraujam internetu, tačiau išties malonu susitikti gyvai, todėl, manau, daugelis jų, gyvenančių Tauragėje ar netoliese, tikrai apsidžiaugs, – įsitikinusi Vilma.

Ji prisipažįsta pasvajojanti, kad būtų smagu susėdus tarp augalų ar vasarą lauke vaišinti klientus kava ar arbata...  

Čigonais vadina giminaičiai

Paklausta, kokia tokio intriguojančio pavadinimo atsiradimo istorija, Vilma pasakoja:

– „Čigono daržas“ yra labai asmeniškas pavadinimas – kai jau reikėjo pasivadinti, tai pasivadinom taip, kaip mus giminaičiai vadina. Dažnai jie mums sako, kad esam kaip čigonai – atvažiuojam apsikrovę daiktais, triukšmingi, nuo mūsų juoko visas rajonas skamba, vaikai rėkia, durims atsidarius pirmiausiai per visų galvas šoka šuo... Tas pavadinimas jau iškart mums buvo toks prilipęs, nusėdęs, savas. Pavadinimas dar ir dėl to prilipo, kad mūsų daržas ir sodas tikrai kitoks nei įprastai – ne įprastais palangių augalėliais prekiaujam, o kaktusais, sukulentais ir kitokiomis retenybėmis, kurias sumedžiojam. Ir dabar „Čigono daržas“ ypač tinka, nes kol neturėjom fizinės vietos, fizinės parduotuvės, tai tam, kad žmonės galėtų gyvai pamatyti ir pačiupinėti, važinėdavom po muges. Tai irgi labai čigoniškai – susikrauni visą mantą ir keliauji, – pasakoja Vilma.
Na, o pati Vilma ir kartais prisikviečiamos pagalbininkės natūraliai tapo „Čigono mergomis“...

Auginti sekasi... nerūpestingiems 

Egzotiški augalai, sukulentai, kaktusai – labai skirtingos ir įdomios augalų rūšys. Kai kurie jų net į augalus nepanašūs – kai kurie net labiau į akmenukus. O ar labai tos egzotiškos grožybės ir meilybės lepios? Galbūt Vilma randa laiko kiekvieną jų pakalbinti ir pagirti, todėl jos taip klesti?

– Deja, kiekvieno augalo tikrai nepakalbinu – tam visos dienos neužtektų, tačiau rytą duris atidariusi visada pasisveikinu, o vakare atsisveikinu, – šypsosi moteris ir pasakoja, kad daugiausia dėmesio tenka skirti tiems, kurie ima nesveikuoti – gelsti ar vysti. Tokį augalą ji sako pasistatanti tokioje vietoje, kad nuolat galėtų stebėti ir suprasti, kas jam nepatinka. Pasak jos, augalus tiesiog reikia stebėti ir stengtis suprasti, ko jiems reikia.

Pasak jos, sukulentai tuo ir geri, kad jiems daug dėmesio nereikia, kai kurie net po pusmetį „pramiega“. Todėl dažnai jie geriau auga tiems, kurie nėra labai rūpestingi augintojai.