Verslas

Auginti gėles – ne tik be galo sunkus darbas, kuriam paaukotų valandų jokiais pinigais neįvertinsi. 71-erių Genutė Juščienė įsitikinusi: darbas su gėlėmis ne tik suteikia jėgų, bet ir padeda išgyventi sunkiausius momentus. O sveikatos ir energijos jai, gėlių auginimu ir prekyba besiverčiančiai jau kone du dešimtmečius, galėtų pavydėti ne vienas.

 Pirmieji metai nenuvylė

Ketvirtį amžiaus Skaičiavimo mašinų gamykloje inžiniere-konstruktore dirbusiai Genutei apie kitą darbą teko galvoti ėmus „byrėti“ gamyklai. Nors buvo gaila palikti darbovietę, kurioje prabėgo visa jaunystė, teko ieškotis kito darbo. Teko padirbėti ir anglių sandėlyje, ir metalo supirktuvėje, kol galų gale ryžosi „įdarbinti“ savo seną pomėgį – auginti gėles.

– Galvoju, žemės turiu – o ją dirbti nuo mažumės mėgau – gal pradėti gėles auginti. Nuvažiavom į gėlininkystės ūkį Zapyškyje, prie Kauno, užsisakiau daigelių ir pradėjau. Tada dar tik du šiltnamiukus turėjau. Jei pirmaisiais metais nebūtų taip sekęsi, gal būčiau metusi šį sumanymą, – dabar svarsto Genutė, – tačiau jie buvo labai sėkmingi. Nu jau kokio gražumo surfinijos užaugo! Iš pradžių Tauragėje prekiauti kažkaip nedrąsu buvo – sakys, dar viena atsirado. Juk tarp gėlininkų didelė konkurencija. Dukra kaip tik važiavo į Klaipėdą, sakau, įsidedam kelias gėles. Prisimenu, kol nešiau gėles iš mašinos iki prekybos vietos, žmonės vorele sekė iš paskos. Nė mirktelti nespėjau – nė vienos nebeliko. Tąsyk nedaug buvome atsivežę. Vėliau veždavomės daugiau, kiek tik sutalpindavom į lengvąjį automobilį. 

Nuotrauka

Ta pirmųjų metų sėkmė įkvėpė nesustoti, o jau vėliau išdrįso ir Tauragėje prekiauti – vis dėlto gėles vežti į Klaipėdą buvo pernelyg didelės išlaidos, kelionė tolima. O čia viskas gerai sekėsi. Gal kad Genutė labai geranoriška, nekonfliktiška, sugeba sutarti su visais, o gal kad jos užaugintos gėlės stebina grožiu ir vešlumu. Nuo to laiko verslas tik plėtėsi, šiltnamių tik daugėjo. Taip prabėgo 18 metų. 

Vaikams tokio darbo nelinkėtų

Kad auginti gėles nelengva, turbūt niekam abejonių nekyla. Sėti gėles namuose, ant palangių, Genutė pradeda jau sausio mėnesį. Pirmiausia sėjami didieji gvazdikai, po to – lobelijos, lobilarijos, paprastosios petunijos, kitos smulkesnės gėlytės. Vien gvazdikų Genutė sako šiemet pasėjusi kokius 4 tūkstančius. Kai sudygsta, jas pincetu reikia pikiuoti į paletes, o paaugę daigeliai darkart persodinami – jau į indelius, kurie kovo mėnesį atvežami į šiltnamius. Tada ir ji pati čia, į Joniškės sodus, atsikrausto. 

O dauguma pakabinamų gėlių – surfinijos, šlamučiai ir kitos – perkamos jau sudygusios iš gėlininkystės ūkio – mat jie turi labai gerus šiltnamius, augina dideles motinines gėles, daugina jas arba atsiveža daigelių iš Olandijos ar kitų šalių. Daigeliai kasmet vis brangesni, tiesa, daug metų perkantys gėlininkai gauna nuolaidų. 

– Kol reikia šildyti, keltis tenka kaip prie mažo vaiko – kas dvi valandas ir juos kūrenti. Po du žadintuvus užsistatydavau, kad atsibusčiau, – darbo sunkumus dėsto Genutė. – Jei pramiegosi, viskas nušals, o investuota daug... Juk moki už kiekvieną žemės trupinėlį: daigus, durpes, trąšas, indelius... – vardija Genutė ir patikina – vaikams tokio darbo nelinkėtų.

Nuotrauka

Krosnys stovi kiekviename šiltnamyje, kūrenamos jos malkomis. Paprastai kūrenti tenka porą mėnesių, tiesa, šiemet kūrenti teko iki gegužės 10 dienos. 

Rankomis laistomos gėlės – kitokios

O kaip su laistymu, tręšimu? Genutė pasakoja dar neseniai turėjo vyro įrengtas laistymo sistemas, tačiau šiemet jas išardė.

 – Vis dėlto rankomis laistoma gėlė visai kitokia, – tvirtina ji. – Ir jos vidurys niekada neišpus, gražus bus, žalias. O laistymo sistema, būna, užstringa, turi pereiti, visus vazonus pakilnoti, ar jie tikrai palaistyti. Žinoma, su laistymo sistema gali per 40 minučių visą šiltnamį palaistyti... Su gėlėmis labai sunku dirbti, jas reikia labai prižiūrėti. Mano gėlės turi būti nesusiglaudusios, atskirtos viena nuo kitos, kad ne styptų, o augtų plačiai. Ir į mašiną kraudama labai saugau jas, nesugrūdu bet kaip, – pasakoja gėlininkė.

Mados keičiasi

Genutė pasakoja, kad gėlių rinkoje nuolat atsiranda naujovių. Nors jų daigai būna brangūs, visada norisi jas išbandyti. Tai ir taškuotosios surfinijos, ir vadinamieji angelo sparnai, ir daug kitų. Paklausta apie gėlių madas – tokios, pasirodo, irgi egzistuoja – Genutė pasakoja, kad daugelį metų karaliavusių surfinijų paklausa dabar mažėja, o visokių smilgų ar margais lapais džiuginančių augalų – didėja. Pirkėjai nori įdomių, originalių kompozicijų iš nematytų, nenusibodusių augalų.

– Sandavilijos irgi paklausios, nors atsiradusios jau prieš keletą metų, jų populiarumas tik auga. Tai brangios gėlės, užtat jų nereikia labai dažnai laistyti nei tręšti, – pasakoja gėlininkė.

Nuotrauka

Gėlėms kaip ir žmonėms – reikia vitaminų

Paprašyta atskleisti, kuo tręšia savo gėles, kad jos tokios vešlios, Genutė noriai dalijasi patirtimi:

– Kaip žmonėms reikia vitaminų, taip ir gėlėms. Aš tręšiu „Kemiros“ trąšomis, jos ir augimą skatina, ir žydėjimą. Perku jas ten pat, kur ir daigus. Jau daigus sodindama į durpes jos įmaišau, kad greičiau augtų: beriu jų į vandenuką, išmaišau ir tada – į durpes. Dar yra ilgalaikės trąšos, kurios tris mėnesius veiksmingos.

Ji sako girdėjusi, kad kai kas tręšia mielėmis, tačiau sako tam nepritarianti: pernelyg skatinti augimą irgi negerai, tada gėlė ilgai negyvens. Taigi persistengti irgi nereikėtų.

– Svarbiausia, manau, gėles mylėti. O kai myli, tai ir prižiūri, tręši, laistai, skabai… – svarsto gėlininkė.

Patirtis, supratimas, pasak jos, ateina su metais. Genutė juokiasi, kad kai kurie gėlininkai savo paslapčių atskleisti nelinkę, o ji patarimų pirkėjams niekada negaili. 

– Visada papasakoju, kurios gėlės lapelį nuskynęs gali naują daigą užsiauginti ar kurios gumbą išsaugojęs per žiemą kitąmet irgi džiaugsiesi pasisodinęs ir nebereikės pirkti, – pasakoja gėlininkė. 

Nuotrauka

Ilsėtis nesiruošia

Visą gyvenimą darbas vijo darbą, galvoti apie save nebuvo kada. Genutė sako tik dabar suvokusi, kad paseno.  

– Man jau 71-eri, mano žmogaus jau nebėra... Laimė, kad turiu sveikas kojeles, „bystra“ esu. Mano mamytė tokia buvo, – pasakoja Genutė. – Turguje man daug kas pasako, kad gal laikas pailsėti, o aš juokiuosi, kad iki 100 metų dirbsiu...

Be darbo sėdėti ji sako nemokanti. Prisisėdinti žiemą – tada ir televizorių pažiūri, ir knygą paskaito. Skaityti ji labai mėgsta, tačiau kai prasideda darbų sezonas, laiko tam nebelieka. Tiesa, dabar jau moteris turi dvi pagalbininkes, nors ir pati ilsėtis dar nesiruošia. Senatvės ji sako visai nebijanti, be to, ir senas žmogus, tikina ji, yra gražus.

Su gėlėmis šnekasi

– Man taip smagu žemę dirbti! Tikra atgaiva širdžiai. Ir jokių pirštinių man nereikia... Turiu žemę rankomis jausti. Labai gėles prižiūriu – einu ir einu. Ir šnekuosi su jomis, sakau, jūs mano gražuolės, kokios jūs nuostabios. Ir pirmą žiedą pabučiuoju. Turbūt jos supranta, todėl taip gerai ir auga. O būna, kad ir pabaru supykusi, – lyg juokais, lyg rimtai svarsto Genutė. 

2019 metais auksines vestuves atšventę Juščiai užaugino du vaikus, sulaukė trijų anūkų ir trijų proanūkių. Prieš pusmetį vyrą Stasį palaidojusi Genutė ir dabar negali apie jį kalbėti be ašarų: vis prisimena, kaip gerai jiedu sutarė, koks jis buvo darbštus, auksinių rankų žmogus. 

– 51-erius metus kartu nugyvenom ir nė karto negirdėjau, kad mane vadintų Gene, o tik Genute, o aš jį tik Stasiuku šaukdavau... – pasakodama apie gražiai drauge nugyventus metus, graudinasi moteris, žiūrėdama į vyro nuotrauką ir šalia jos degančią žvakę.