Verslas

Koronaviruso sukelta pandemija nemažai verslų, didelių ir visai mažų, sustabdė, o kai kuriuos privertė ir visai užsidaryti. Ne vienam darbuotojui, netekusiam darbo, teko užsidaryti namuose ir bandyti pragyventi iš menkos nedarbo išmokos. Tačiau tik ne siuvėjai Linai Babilienei – jai šis priverstinis sustojimas tapo postūmiu imtis iniciatyvos ir pasiryžti drąsiam žingsniui. Šių metų pradžioje ji atidarė savo siuvimo studiją, pavadinusi ją „Babili“.

Įgyvendino seną svajonę

Savo siuvimo studiją Lina atidarė per karantiną, sausio 4-ąją – mat siuvimo salonams, drabužių taisykloms tada buvo leista dirbti. Iki tol 18 metų ji dirbo siuvyklėlėje prie audinių parduotuvės, į kurią žmonės dažniausiai atnešdavo pataisyti drabužius. Kai dėl karantino parduotuvė buvo uždaryta, dirbti nebegalėjo ir siuvykla. Sėdėti namuose Lina nepanoro ir ėmė ieškoti, kur galėtų atidaryti savo siuvimo studiją, mat ją turėti buvo sena svajonė. Radusi patalpas miesto centre labai apsidžiaugė: jos gana erdvios, šviesios, tačiau tuo pačiu ir jaukios. 

Paklausta, ką patartų pradedantiesiems verslininkams, svajojantiems apie savo verslą, tačiau besibaiminantiems, kad nepavyks, ji skatina nieko nebijoti:

– Drąsiai siekite savo svajonės! Jei nepabandysite, niekada ir nesužinosite, ar pasiseks. O labai norint ir daug dirbant viskas įmanoma!

Teko nemažai investuoti

Dabar ji prisipažįsta į darbą kasdien einanti kaip į šventę.

– Nors studiją atidarau nuo devintos, ateinu čia gerokai anksčiau, – prisipažįsta ji. – Tiesiog man gera čia būti. O ir darbų turiu per akis.

Tai akivaizdu – lentynos ir stalai nukrauti įvairiaspalviais audiniais, kabykloje puikuojasi jau pasiūtų drabužių, mat čia jų galima ir įsigyti gatavų, ne tik pasisiūdinti.

Žinoma, atidaryti savo studiją nebuvo taip paprasta kaip burtų lazdele mostelėjus – teko nemažai investuoti: Lina įsigijo tris brangias siuvimo mašinas, atliekančias skirtingas operacijas, baldus – didžiulį sukirpimo stalą, lentynas ir visa kita. Nusipirko ir šiek tiek audinių – kad turėtų ką klientėms pasiūlyti, o atėjus į galvą modelio idėjai – ir pasiūti. 

Šalia siuvimo studijos yra kirpykla ir batų taisykla. Kaimynyste Lina džiaugiasi – su šalia dirbančiomis moterimis ji puikiai sutaria, be to, ilgas valandas dirbant vienai smagu padaryti pertraukėlę ir su kaimynėmis atsigerti kavos. 

Siūti mėgo nuo vaikystės 

Lina – šilutiškė, į Tauragę ją atvedė meilė. Klaipėdoje baigusi siuvėjų mokyklą, ji atsikraustė į Tauragę ir visus 18 metų pradirbo audinių parduotuvės siuvykloje.

Siūti Lina pasakoja mėgusi nuo vaikystės. Nuo maždaug 12 metų ji siūdavo, siuvinėdavo. Kartais nuo noro gražiai rengtis kentėdavo aplinkiniai – persiūdavo, pritaikydama sau, net ir tėčio marškinius. Jos mama siūdavo tik mašina, o Linai patikdavo siūti tik rankomis, taigi mama atlikdavo „juodą darbą“ – ką reikia, susiūdavo mašina.  

Siūti ji sako norėjusi visada, tačiau likimas galėjo nuvesti ir kitu keliu – vidurinėje ji labai gerai mokėsi ir norėjo studijuoti anglų filologiją. Deja, įstoti ten, kur norėjo, nepavyko – tais metais konkursas buvo tiesiog nežmoniškas. Numojusi ranka pasuko savo mėgstamo amato link – ir niekada dėl to nesigailėjo. Vėliau ketino tęsti mokslus – stoti į Vilniaus dizaino mokyklą, tačiau netrukus atsirado šeima, vaikai, ir norai mokytis toliau liko neįgyvendinti.

Vis dėlto amato subtilybes pažinti galima tik dirbant – įgūdžiai ateina su metais, su patirtimi. Dabar Lina gali pasiūti bet ką – suknelę, kostiumėlį, sportinį kostiumą ar ką kita. Gali pasiūti net ir viršutinį drabužį – paltą ar striukę, tiesa, tokių užsakymų būna retai. Mat yra siuvėjų, kurios specializuojasi siūti viršutinius drabužius.    

Pasiūlys ir idėją

Paklausta, ar žmonės daugiau atneša pataisyti drabužius, ar juos siūdinasi, Lina sako, kad netrūksta nei to, nei to. Taisyti dažnai atnešami nauji, ką tik nusipirkti drabužiai, nes užsisakant juos internetu neretai sunku pataikyti su dydžiu. O siuva ji, kaip pati sako, daugiausia nuolatiniams klientams. Priimtų, žinoma, ir naujų, tačiau jiems savo siuvinio tektų gerokai palūkėti – maždaug du mėnesius.

– Dabar – tikras klientų antplūdis, – pastebi Lina, – jei anksčiau klientų gerokai padaugėdavo prieš Kalėdas ir Velykas, tai dabar – keičiantis sezonams. Ypač artėjant pavasariui: vos ėmus šilti orams staiga visi prisimena, kad jau ne už kalnų – vasara, ir suskumba jai ruoštis. 

Paklausta, kas vis dėlto svarbiau – mada ar stilius, patyrusi siuvėja net nedvejoja: svarbiausia, kad žmogus su drabužiu gerai jaustųsi, kad jis būtų patogus ir atitiktų jo stilių. O mada neretai būna labai trumpalaikė, labai ja sekti neverta. Kur kas svarbiau atsirinkti, kas tinka, prisitaikyti madingas detales ar spalvas. Beje, pasak Linos, madingiausios šio sezono spalvos – geltona ir pilka.   

Siūdintis drabužius – išeitis nestandartinių figūrų žmonėms

Jei esate liekna, proporcingo kūno sudėjimo moteris, turite skonį, jaučiate audinio ir gaminio kokybę bei žinote, kuriose parduotuvėse visuomet galite įsigyti sau tinkamą drabužį, jums jo įsigijimo procesas bus malonus ir lengvas. Bet ar dažnai taip viskas gražiai susidėlioja realiame gyvenime? O jei jūsų figūra kažkiek apkūnesnė ar proporcijos nestandartinės? Parduotuvėse ieškodamos, tarkim, išsvajotos suknelės, dėl savo kūno ypatybių galite tiesiog paskęsti „amžiname ieškojime“. Tada belieka rasti siuvėją – ji įgyvendins svajonę. Lina pasakoja, kad neretai moterys ateina su rūpesčiu: pavyzdžiui, reikia eiti į vestuves, o apsirengti nėra ką. Lina tokiais atvejais ragina drąsiai kreiptis, tartis ir išeitis tikrai bus rasta – atsižvelgusi į klientės figūrą, skonį ir norus ji sukurs modelį.  

Pasak Linos, Tauragėje daug siuvėjų, taigi ir kainos čia mažesnės. Ji pasakoja, kad Šilutėje, nors miestas mažesnis, kainos – didesnės, nes siuvėjų yra mažai. Lina sako, kad pasiūti suknelę, priklausomai nuo modelio, kainuotų nuo 20 iki 30 eurų.