Jaunam žmogui imtis nuosavo verslo reikia nemažai drąsos. 27-erių Viktorija Andrikienė tam ryžosi – vakar ji atidarė didelių dydžių moteriškų drabužių parduotuvę. Susidoroti su kylančiais iššūkiais ir įgyvendinti savo svajonę Viktorijai jėgų suteikia artimųjų palaikymas ir neblėstantis optimizmas.
Vasario 16-osios gatvėje duris atvėrusioje naujoje drabužių parduotuvėje „Apkūnutėms“ amžiną problemą – „nėra ką apsirengti“, ypač aktualią pilnesnėms moterims, spręsti padės pati parduotuvės savininkė Viktorija Andrikienė, žadanti patarti ir padėti kiekvienai pirkėjai.
Į Tauragę Viktorija atsikraustė ištekėjusi – jos vyras tauragiškis. Drabužiais moterims, ieškančioms didesnių dydžių, Viktorija prekiauja internetu. Jos internetinė parduotuvė „Rūbai apkūnutėms“ veikia daugiau nei pusmetį. Prekyba sekasi neblogai, tad moteris ryžosi įgyvendinti savo seną svajonę – atidaryti parduotuvę ir pabandyti prekiauti gyvai. Tam ryžtis ją paskatino ir pirkėjų internetu komentarai – pvz., kad ir toks: „Kiek dar erzinsite su savo nuostabiais rūbais, greičiau atidarykite parduotuvę“.
– Supratau, kad pačiai nusipirkti rūbų, rasti tai, kas būtų gražu ir patiktų, čia gana sunku. Pati esu ne iš tų „kūdučių“, – šypsosi moteris, – todėl žinau, kad nusipirkti gražų, kokybišką ir nebrangų drabužį būna sudėtinga. O jei ir randi, tai paprastai kainos būna išpūstos, neatitinkančios realios drabužio vertės. Pradėjau galvoti, kad reikia kažką daryti.
Parduotuvėje prekiaujama suknelėmis, tunikomis, megztukais, kostiumėliais. Viktorija pasakoja užsisakanti prekes Italijoje, Turkijoje – ir parsisiunčianti, ir važiuojanti parsivežti. Ji yra baigusi buhalterijos studijas, tad su verslo dokumentacija tikisi susitvarkyti pati. Ir parduotuvėje, bent kol kas, dirbs ji pati.
– Kuriu darbo vietą pati sau. Nieko nesamdysiu, dirbsiu pati pagal individualios veiklos pažymą. Noriu pasižiūrėti, ko nori klientai, kas juos domina. Ir pats bendravimas su klientu turi būti atitinkamas – pati ne kartą esu patyrusi, kaip nemalonus pardavėjo žodis ar netgi žvilgsnis gali atbaidyti, todėl bendravimo su klientais kol kas nepatikėsiu niekam, – sako Viktorija.
Ji teigė pardavinėsianti drabužius tokiomis pačiomis kainomis, kaip ir internetu. Brangiausias drabužis – kostiumėlis, kurio audinį sudaro 70 proc. medvilnės, kainuos 45 Eur. Nebent jei gautų ilgų klasikinių pokylių suknelių – jos daugių daugiausiai kainuotų 50 eurų. Pradedanti verslininkė tikina tikrai nekelsianti kainų:
– Tikrai neplėšiu nuo žmonių. Noriu, kad jiems nereikėtų vargti ir važiuoti ieškoti drabužių į kitus miestus, kad čia pat galėtų rasti ir asortimentą, ir tinkamą dydį, ir kokybę. Mano antkainis – 8–9 eurai ir nemanau, kad negalėsiu iš jo pragyventi. Kai užsideda 20–30 eurų antkainį, man tai protu nesuvokiama. Mane mama kitaip mokė. Kai iš manęs internetu drabužį nusipirkusios moterys parašo, kad labai džiaugiasi ir tikrai sugrįš dar ne kartą – nieko tobuliau negali būti, širdelė džiaugiasi, šokinėju iš laimės.
Paprašyta papasakoti, kaip rinkosi patalpas savo parduotuvei, Viktorija sako, kad pasirinkti lyg ir buvo iš ko, tačiau tai vieta buvo pernelyg atoki, tai nuomos kaina kosminė. Pasak jos, buvo ir tokių pasiūlymų, kur už 52 kv. m patalpą būtų reikėję mokėti 650 eurų per mėnesį. O ši vieta jai patikusi todėl, kad ir miesto centras už kelių žingsnių, ir savininkė gera, o ir kaina nebauginanti.
Neretai jauni verslininkai neapskaičiuoja, kad pirmi mėnesiai pelno tikriausiai neatneš, kad reikia būti pasirengusiam dirbti ilgai ir kantriai, kol sulauks pirkėjų pripažinimo. Viktorija sako viską apgalvojusi, visas rizikas, visus pliusus ir minusus. Ji nusiteikusi pusmetį dirbti be pelno, vien už nuomą.
– Nemanau, kad pirkėjų nebus. Džiaugsiuosi, jei bent nuomai surinksiu. Su laiku gal ir atsipirks, o jei ne – būsiu bent jau įgyvendinusi savo svajonę, – sako ji.
Paklausta, ar pradėdama savo verslą sulaukė kokios nors paramos, ji pasakoja, kad jai nepadėjo niekas. Sako ėjusi į darbo biržą, klaususi dėl paramos, tačiau supratusi, kad teks kliautis vien savo jėgomis.
– Labai juokingi tie jų reikalavimai. Jei gaučiau paramą, trejus metus negalėčiau sirgti, susilaukti vaikų, įdarbinti kito žmogaus. Juk mes jauni žmonės, gal mes tikimės to vaikelio susilaukti, – aiškina jaunoji verslininkė. – Mane tokie reikalavimai visiškai atstūmė. Be to, gautus iš jų pinigus tektų išleisti visai ne tam, ko man realiai reikia. Tai kam man įsipareigoti valstybei, jei galiu įsipareigoti pati sau? Iš savo santaupų viską pasidariau. Patalpų remontas, nuomos mokestis, persirengimo kabinos, manekenai, kabyklos – viskas atsiėjo apie 6 tūkstančius eurų. O didžiausia investicija – pačios prekės, – neslepia Viktorija. – Jei „nudegsiu“, būsiu bent savo svajonę įgyvendinusi. Bent pabandžiusi. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano...
