Urtė DRĄSUTYTĖ
Daiva ir Jonas Kukanauskai – Tauragėje gerai žinomi žmonės – verslininkai, aktyvūs visuomenės nariai. J. Kukanauskas su žmona mieste buvo vieni pirmųjų, aktyviai ėmęsi verslo. Dabar, kalbėdamas apie verslo sąlygas Tauragėje ir Lietuvoje, Jonas nostalgiškai prisimena, kad prieš dešimtį metų situacija buvo kur kas geresnė – netrūko nei pajamų, nei klientūros, visgi pastarasis penkmetis atnešė nemažai sumaišties. Pašnekovas atskleidė kartais susimąstantis, kad jau laikas pailsėti, pagyventi ramiau – tiesiog sau.
Verslininko gyslelė
Jaukiam pokalbiui su verslininku, žveju, tauragiškiu Jonu Kukanausku susitikome jo vadovaujamoje parduotuvėlėje „Žūklės reikmenys“. Keliskart į parduotuvę užėjus pirkėjams, stebėjausi, kaip draugiškai vadovas su jais bendrauja – pataria, padeda išsirinkti geriausią prekę, pajuokauja ir patarimais dalijasi.
– Dažniausiai užsuka nuolatiniai klientai, draugai, pažįstami. Čia ir naujienomis pasidalijame, ir pabendraujame. Darbo specifika tokia, kad norisi pabendrauti. Pats prekiauji, su žvejais pasišneki. Ir hobis čia tuo pačiu. Seni vilkai esam, žvejai visi. Čempionai daugkartiniai varžybų. Kiek save pamenu, visada sukausi prekyboje – žemės ūkio technika prekiaudavom, prekių žinovas buvau, – kalbėjo parduotuvės savininkas.
Šeimos verslo pradžia – 1991-ieji. Tauragiškis prisimena, kad juodu su žmona tuomet įkūrė bendrą zoo ir žūklės prekių parduotuvę, kuri vėliau tapo dviem specializuotomis prekybos vietomis. Respublikos ir Bažnyčių gatvėje įsikūrusios parduotuvėlės „Akvariumas“ bei „Žūklės reikmenys“ daugiau nei dvidešimtį metų siūlo nemažą prekių asortimentą žvejams ir gyvūnų augintojams. Per Lietuvą ritantis krizės bangai, prieš maždaug ketverius metus juodu su žmona Daiva uždarė taip pat ilgai gyvavusią žvejybos reikmenų krautuvėlę Jurbarke.
Verslo sektoriuje – nemažai sunkumų
Versle, pasak J. Kukanausko, vyrauja kova už būvį. Anksčiau, pašnekovo teigimu, buvo labai geri laikai ir pinigai visai kitokie. Dabar kaip pagrindines problemas šioje srityje J. Kukanauskas įvardija emigraciją, dėl kurios stipriai sumažėjo pirkėjų, ir didžiulius mokesčius, dėl kurių darbuotojams negali pakelti atlyginimų:
– Ir mūsų rinka labai traukiasi, ypač vietinė. Žinau, kad vien Kaune uždarytos 16 žvejybinių parduotuvių. Kiek pakalbini bičiulius, kurie daug metų jau versle sukasi, visi sako, kad jei jau individuali įmonė išsilaiko dešimt metų ir neužsidaro, tai ji dar gyvuos ilgai. Mūsų potencialūs pirkėjai, darbingo amžiaus žmonės, žvejai išvažinėjo. Iš tų, kas liko, žvejų daug, bet jie su tokiais atlyginimais daug ko sau negali leisti. Susidaro toks uždaras ratas – jie neuždirba, mes daug neuždirbam ir negalim mokėti didesnių atlyginimų.
Žvejybinio verslo sėkmę lemia ir sezoniškumas. Verslininkas „Tauragės žinioms“ pasakojo susidūręs ir su nepalankiu valstybinių įstaigų požiūriu, kai siekdamas sukurti daugiau darbo vietų norėjo įdarbinti žmones pusei etato ar neįgalius asmenis.
Vyras svarstė, kad gal tik maisto prekių parduotuvėms situacija palankesnė, nes pavalgyti žmonėms šiaip ar taip reikia, o visa kita tampa prabangos dalyku. Pašnekovas juokais užsiminė, kad šiais laikais gerai gyventi gali tik laidojimo namų atstovai, nes šitas verslas visuomet bus reikalingas.
Verslininkas stebisi, kad vakaruose atidarytos specializuotos parduotuvės atranda rinkoje savo vietą, tačiau Lietuvoje situacija kiek kitokia:
– Požiūris gal kitoks. Lietuviai – labai agresyvūs verslininkai. Viską daro, kad išstumtų, kad konkuruotų. Tai nėra blogai, tačiau mūsų kartos verslumo suvokimas kitoks.
Visgi pasiteiravus, kokia ta sėkmingo, daugiau nei dvidešimt metų gyvuojančio verslo paslaptis, tauragiškis svarstė, kad tam greičiausiai įtakos turėjo ne viena priežastis.
– Pradžioje daug kas juokėsi iš mūsų verslo – paukščiukai, žuvelės, žinot. Po truputį pradėjom plėstis – aišku, viską supirkom per bankus, paskolom. Gal ant laimingos bangos pataikėm? O gal kažkas iš aukščiau padėjo. Gal nebuvom blogi žmonės. Tikiu, kad yra kažkas aukščiau, kas parodo, ką daryti, kada geriau sustoti. Saugo kažkas, gal tai angelas sargas? – svarstė J. Kukanauskas.
Žvejyba – didžiausia aistra
J. Kukanauskas sako jau sukaupęs nemažą, bemaž 48-erių metų, žvejo stažą. Jo gyvenime viskas persipynę – dirbti vyriškiui vienas malonumas, nes tai, ką daro, puikiai išmano. Žvejybai jis taip pat skiria daug laiko. Jam vieninteliam Tauragėje suteiktas Garbės žvejo vardas.
– Žvejyba yra šiokia tokia narkomanijos forma, – sakė ilgametis žvejys.
J. Kukanauskas priklauso dviem žvejų klubams – 11 metų gyvuojančiam „Gramzdui“, kurį pats ir įkūrė, ir karpininkų klubui „Aukso žvynas“.
Vyras apgailestavo, kad jaunimas vis dėlto šiais laikais nelabai domisi žvejyba ir apskritai gamta:
– Mes dieną naktį, pamenu, žvejodavom. O dabar – kompiuteriai, išmanieji telefonai.
Vienas kitą papildo
Pasak Jono, santuokoje su žmona Daiva daugiau nei trisdešimt metų drauge gyvenantys jie puikiai papildo ir supranta vienas kitą.
– Aš žemaitiško charakterio, užsispyręs, žmona greitesnė, – atviravo vyriškis.
Paklaustas, ar sunku dviem verslo žmonėms gyventi drauge, J. Kukanauskas sakė, kad po darbo stengiasi nuo verslo reikalų atsiriboti. Kiekvienas turi ir savo pomėgių, kurie padeda atsipalaiduoti po darbo dienų.
