Teisėtvarka

Po vienos ar kitos garsesnės bylos dažnai tenka išgirsti pasipiktinusių, kad teismas skyrė per menką bausmę. Nuo ko priklauso bausmės griežtumas? Kodėl už tas pačias nusikalstamas veikas galima sulaukti skirtingų pasekmių, bausmių? Ar teisingumas bus įvykdytas tik skiriant pačią griežčiausią? Apie bausmių skyrimo principus, bausmių rūšis pasakoja Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Povilanskas.

Ne visi besipiktinantys paskirtais nuosprendžiais puikiausiai išmano teisę, todėl klausiame Jūsų, ar tikrai už tuos pačius nusikaltimus galimos skirtingos bausmės? Jeigu taip, tai kodėl?

Dažnai iš pirmo žvilgsnio veika, paprastai kalbant, nusikaltimas lyg ir tas pats, bet teismas vienam asmeniui skiria švelnesnę, kitam asmeniui griežtesnę bausmę. Visgi, sutikime, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys nėra tapatūs, vienodi, todėl įstatymas ir įpareigoja teismą, parenkant konkrečią bausmės rūšį ir jos griežtumą, atsižvelgti  į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat nusikaltimo motyvus, tikslus, veikos stadiją ir, žinoma, įvertinti pačio kaltinamojo asmenybę. Galiu pabandyti iliustruoti šį sudėtingą procesą. Pavyzdžiui, imkime vieną iš sunkiausių ir pavojingiausių nusikaltimų – nužudymą ir pasverkime dvi situacijas. Pirmoji situacija: du sugėrovai girtauja kelias dienas iš eilės, susipyksta, susimuša, vienas iš jų konflikto metu nužudomas.  Kita situacija: žmogus vedamas  pykčio paima ir nužudo gatvėje einantį, nieko dėtą praeivį. Nors nusikaltimas tas pats, bet mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad situacijos yra kardinaliai skirtingos, jos sulauktų ir skirtingo rezonanso visuomenėje. Vadinasi, pačios nusikalstamos veikos pobūdis, motyvas, tikslas ir kaltininko asmenybė turi įtakos konkrečios bausmės skyrimui. Dėl šių aplinkybių pasitaiko atvejų, kai iš pirmo žvilgsnio, atrodo už tą patį nusikaltimą, skiriamos skirtingos bausmės.

Baudžiamajame kodekse yra nustatytos bausmės nuo baudos iki laisvės atėmimo. Sakykite, kaip parenkama, skiriama konkreti bausmės rūšis?

Kodekse yra apibrėžti konkretūs nusikaltimai. Sankcijoje už jų įvykdymą numatytos atitinkamos bausmės t. y.  bauda, areštas, laisvės atėmimas ir t. t.

Parenkant bausmės rūšį įvertinama ar asmuo pirmą kartą nusikalto, ar tai jau sisteminis jo elgesys. Įprastai pirmą kartą padarius nesunkų ar apysunkį nusikaltimą skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Įstatymo leidėjas Baudžiamajame kodekse yra numatęs laisvės atėmimo bausmės minimumą ir maksimumą. Jeigu jau kalbame apie laisvės atėmimo bausmes, kuo remiantis nustatomas konkretus laisvės atėmimo terminas?

Įstatymas įpareigoja renkant konkretų laisvės atėmimo terminą jį skaičiuoti nuo bausmės vidurkio. Tarkime, už konkretų nusikaltimą numatytas laisvės atėmimas nuo 3 mėnesių iki 10 metų. Laisvės atėmimo, bausmės vidurkis bus 5 metai, 1 mėnuo ir 15 dienų. Teismas taip pat atsižvelgs į atsakomybę lengvinančias arba sunkinančias aplinkybes. Jei nustatomos tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės įstatymas įpareigoja skirti mažesnę bausmę negu bausmės vidurkis. Tokiais principais vadovaujantis parenkamas konkretus bausmės terminas.

Nuotrauka

Kodėl teismas kartais gali skirti švelnesnę bausmę nei siūlo prokuroras. Kokios aplinkybės tai lemia?

Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisingumą vykdo teismas, ir prokuroro siūlymas jokiu būdu neįpareigoja teismo paskirti būtent jo prašomą bausmę. Sutikime, kad ir prokuroras gali netinkamai įvertinti atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismas skiria griežtesnę bausmę negu siūlo prokuroras. Svarbu suvokti, kad prokuroras tik padeda vykdyti teisingumą ir siūlo, išsako poziciją. Teismas nebūtinai privalo su prokuroro pozicija sutikti.

Dar pažvelkime į vieną situaciją. Kodėl tais atvejais, kai sankcijoje numatyta vienintelė laisvės atėmimo bausmė, visgi, skiriama kita bausmė, arba jos vykdymas atidedamas?  

Tai išties visuomenei rūpimas klausimas. Įstatyme yra įtvirtinta, kad tais atvejais, kai teismo vertinimu paskirta sankcijoje numatyta bausmė prieštarauja protingumo, teisingumo principams, teismui paliekama teisė arba diskrecija, skirti kitokią bausmę. Praktikoje susiformavęs toks teisės aiškinimas dažniausiai pateikiamas narkotikų platinimo bylose, kai, pavyzdžiui,  paaugliai pasidalina suktine. Sankcijoje numatytos, iš tikrųjų, labai giežtos bausmės. Jei asmenys parsisiunčia iš užsienio, Olandijos tam tikrų psichotropinių medžiagų gresia laisvės atėmimas iki 10 metų. Visgi, ar iš tikrųjų pirmą kartą gimnazistui, vedamam smalsumo, žioplumo, padarius tokio pobūdžio nusikaltimą, tikslinga skirti tokią griežtą įstatyme numatytą bausmę? Teismas visus šiuos argumentus įvertina, pripažįsta, kad sankcijoje numatyta bausmė nėra protinga, neatitinka realios situacijos ir paskiria kitokią bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. 

Jūsų manymu, alternatyvos laisvės atėmimo bausmei pasiteisina?

Aš pritariu įstatymo leidėjo išreikštai valiai, kad laisvės atėmimas turi būti skiriamas tik už pačius sunkiausius nusikaltimus, tik tiems asmenims, kuriems švelnesnės priemonės nepadėjo pakeisti jų gyvenimo kelio, kadangi laisvės atėmimas iš žmogaus gyvenimo išbraukia tam tikrą metų skaičių. Aš nekritikuoju bausmių vykdymo sistemos, bet per savo praktiką nuo 2010 metų aš nesutikau žmogaus, kuris atlikęs laisvės atėmimo bausmę kardinaliai pakeistų savo gyvenimą. Švelnesnės bausmės, kaip laisvės apribojimas, baudžiamojo poveikio priemonės įpareigojančios dalyvauti įvairiose socializacijos programose, piniginės sankcijos, mano galva, padeda pasiekti baudžiamojo persekiojimo tikslų, dažnu atveju, geriau nei pačios griežčiausios bausmės. Mano vertinimu griežčiausios bausmės turėtų būti skiriamos tik patiems pavojingiausiems asmenims.

Susidaro įspūdis, kad apskritai per pastaruosius kelerius metus einama bausmių švelninimo keliu. Pačios griežčiausios bausmės skiriamos tik išskirtinais atvejais?

Įstatymo leidėjas baudžiamąją politiką švelnino, numatė galimybę atidėti bausmės vykdymą iš dalies. Pastaruoju metu įstatymas konstruojamas ta linkme, kad baudžiamoji politika švelnėtų.

Sakykit, o Jūsų manymu, kokią įtaką bausmės skyrimui turi advokato ir (arba) teisėjo asmenybė?

Tiek advokatas, tiek teisėjas, kuris skiria bausmę, vadovaujasi įstatymu. Įstatymo taikyme yra suformuota praktika, nors yra diskrecijos pasirinkti, iš esmės, tos taisyklės yra labai aiškiai apibrėžtos. Mano vertinimu, asmenybių tipai didelės  įtakos skiriant bausmes neturi ir negali turėti, nes vis tiek teisėjas yra profesionalas, nepriklausomai nuo to, ar jis jautresnis, ar griežtesnis žmogus. Jis vadovaujasi įstatymu ir bausmes parenka būtent taip, kaip yra nurodyta įstatyme.

Visgi, advokato patirtis, kvalifikacija yra svarbus faktorius?

Bet kokiame darbe profesionalumas, darbo kokybei turi įtakos. Advokatas, kuris puikiai išmano savo darbą, žino teismų praktiką, turi nemažai patirties, įdeda daug darbo renkant charakterizuojančius kaltinamąjį duomenis, aktyviai dalyvauja baudžiamajame procese, teikia paaiškinimus, prašo apklausti liudytojus, kurie patvirtina teigiamai charakterizuojančias kaltininko savybes, savaime turi įtakos. Dar noriu pabrėžti, kad Konstitucinė jurisprudencija įpareigoja teismus baudžiamosiose bylose būti aktyviais, tad visas šis komplektas aplinkybių, įskaitant ir įstatymą taikančių subjektų kompetenciją, savaime suprantama, turi įtakos tinkamos bausmės parinkimui.

Grįžkime prie pagrindinio klausimo. Ką vis dėlto pasakytumėte tiems priekaištaujantiems, matyt tokių buvo ir bus, kad už tuos pačius nusikaltimus skirtingiems asmenims skiriamos skirtingos bausmės?

Aš noriu padėkoti tiems, kurie  kritikuoja, kaip ir tiems, kurie pagiria. Teismas yra institucija tarnaujanti žmonėms, todėl ir visuomenės nuomonė apie teismų veiklą, darbą yra labai svarbi. Visgi, noriu paraginti tuos, kurie neigiamai vertina teismų paskirtas bausmes, pabandyti išsamiau pasidomėti, kodėl buvo paskirta būtent tokia bausmė. Išgirdus verdiktą sakyti, kad bausmė yra per švelni arba per griežta nėra visiškai teisinga. Man atrodo, kad jei kiekvienas  labiau įsigilintų į teismo pateiktus bausmės skyrimo motyvus, tos kritikos būtų mažiau.