Iš atostogų Kanadoje sugrįžęs Kęstučio Navicko akademijos badmintono treneris Renaldas Šileris teigia, jog už Atlanto šio sporto šakos atstovams sąlygos sportuoti kur kas geresnės. 21 metų tauragiškis Toronte stebėjo, kaip veikia geriausi šio miesto badmintono klubai bei pripažino, kad lietuviams iki to dar labai toli. Apie iškovotas pergales Lietuvos čempionatuose, pradėtą trenerio darbą ir įspūdžius Kanadoje R. Šileris sutiko papasakoti „Tauragės žinių“ skaitytojams.
– Prieš mėnesį grįžai iš Kanados, kur gyvena tavo tėtis. Gal teko stebėti, kokios sąlygos yra ten sportuojantiems vaikams?
– Taip, dalyvavau ir stebėjau ne vieną geriausio Toronto klubo treniruotę. Sąlygos geros, salių daug, kurios specializuotos tik badmintonui. Daug veikiančių klubų, daug žaidėjų, trenerių taip pat netrūksta. Kiekvienas vaikas, norintis žaisti badmintoną, turi daug pasirinkimų, kur tai padaryti. Dėl tokios konkurencijos klubai privalo stengtis visais įmanomais būdais pritraukti žmones žaisti pas juos, o ne kitur. Tiesa, žvelgiant iš trenerio pozicijos, manau, kad mes, lietuviai, stengiamės labiau.
– Esi vienas pajėgiausių badmintonininkų šalyje, pernai tapai šalies vicečempionu, vyksti į tarptautinius turnyrus. Koks pajėgumas yra Lietuvos ir Tauragės badmintono?
– Tauragė atspindi, koks yra Lietuvos badmintono lygis. Tauragiškiai, kiek pamenu, ir kiek yra tekę girdėti, visais laikais būdavo geriausi šalies žaidėjai ir sudarydavo nemažą dalį visos Lietuvos rinktinės sudėties Europos ir Pasaulio čempionatuose. Žiūrint pasauliniu mastu, mūsų šalis tikrai žemame lygyje, lygiuotis galime tik galbūt su keletu Europos valstybių, tokiomis, kaip Latvija, Estija, Islandija. Kitos jau gerokai pabėgusios į priekį, pasiekusios daug aukštesnį meistriškumo lygį.
– Galima sakyti, jog atstovauji vienai tituluočiausių badmintono šeimų Lietuvoje. Tavo senelis, tėtis iškovojo ne po vieną pergalę.
– Senelis (žinomas Tauragės badmintono treneris Jonas Šileris, – red. past.) pradėjo žaisti pirmas, vėliau tėtis, kuris sportavo iki studijų, vėliau grįžo, po kelių metų, į mėgėjišką sportą. Su manimi – kaip ir aišku – stipriausio šeimoje vietos dar greit neužleisiu. Nors norėčiau, kad sesė, kuri rimtai treniruojasi Kanadoje, jau perimtų šią poziciją.
– Ar susitinkate kartu badmintono aikštelėje?
– Taip, prieš du metus vasarą tėtis su sese buvo grįžę į Tauragę, tai pagaliau turėjome progą visi keturi, su seneliu, pažaisti.
– Pradėjai žaisti būdamas šešerių, buvai tarp dešimties pajėgiausių Lietuvos badmintonininkų, bet pasirinkai ne sportišką profesiją?
– Iki 2016 metų treniravausi aktyviai, kol baigiau mokslus Tauragėje. Aukščiausia vieta Lietuvos badmintono žaidėjų reitinge – jei gerai pamenu – buvo šeštoji. Lietuvos čempionate vyrų vieneto varžybose buvau užėmęs ir ketvirtąją vietą.
Dabar studijuoju teisę Vilniaus universitete, po trijų metų turėsiu magistro laipsnį. Atvykęs į Vilnių dar norėjau sportuoti, tačiau turėjau pasirinkti arba mokslus, arba sportą. Badmintone likau tik kaip treneris.
– Įsijungei į geriausio visų laikų Lietuvos badmintono žaidėjo Kęstučio Navicko akademijos veiklą. Kodėl?
– Su akademija susiklostė netikėtai. Povilas (tauragiškis Povilas Bartušis, – red. past.) paprašė pagalbos klijuojant linijas salėje. Ją kaip tik buvo išsinuomojęs Vilniuje, prieš pirmąjį Akademijos sezoną. Atvykęs padėti, susitikau su Kęstučiu Navicku, nors pažįstami buvome jau seniai. Jis pasiūlė po kelis kartus per savaitę padėti treniruoti Vilniuje vaikus. Treniruočių vis daugėjo, o dabar jau kartais būnu beveik visą dieną, jeigu tik pavyksta suderinti su paskaitomis.
Akademijos treniruočių metodai nuo kitų klubų manau skiriasi tuo, kad mes turime konkrečius planus, ko siekiame per mėnesį ar ilgesnį laikotarpį, kokio rezultato reikalaujame iš vaikų. Mes skiriamės dar ir tuo, kad norime, jog vaikai ne tik gerai praleistų laiką ar būtų užimti, reikalaujame, kad jie siektų geriausio įmanomo rezultato badmintone.
– Tavo senelis Jonas yra išugdęs ne vieną Lietuvos talentą, jis nėra praleidęs nė vienos treniruotės. Ar keičiasi treniravimo metodai?
– Tikrai keičiasi, sportas visą laiką tobulėja, todėl važiuojantys su senu bagažu sunkiai pasiekia aukščiausių rezultatų. Daugelį žinių perimame iš Kęstučio, kuris šiuo metu Danijoje ruošia žaidėjus olimpinėms varžyboms. Su Povilu vykstame į badmintono seminarus, peržiūrime geriausių žaidėjų vaizdo įrašus, analizuojame jų techniką ir žaidimą.
– Dirbi su vaikais, rengiate stovyklas. Papasakok, kada geriausia pradėti lankyti badmintoną?
– Kaip tik grįžau iš vaikų stovyklos Palangoje. Mes vedame treniruotes ne tik Vilniuje ir Kaune, kur mokslo metų laiku organizuojame ir savaitgalines stovyklas visiems iš Lietuvos miestų suvažiuojantiems badmintonininkams. Jau antrą vasarą iš eilės rengiame po dvi stovyklas Palangoje. Pradėti žaisti badmintoną niekada nevėlu, tačiau geriausia vaikams – pirmoje klasėje, paskui pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip ir kitose sporto šakose, gali būti daug sunkiau, bet įmanoma.
– Ar tai daug gebėjimų, specialios įrangos reikalaujantis sportas? Ar jis brangus?
– Talentas, kaip ir visur, yra labai svarbus, bet jis tikrai nelaimi prieš sunkų darbą. Prieš pradedant žaisti badmintoną, jokios įrangos nereikia, treneriai duoda raketes, plunksninukus. Vėliau šis sportas brangsta, kai žaidėjai pradeda patys pirkti savo inventorių, sportbačius, raketes, aprangą, kuprines. Papildomų išlaidų reikalauja dalyvavimas varžybose, ypač turnyrai užsienyje. Galima sakyti, išlaidų padaugėja, kai kyla meistriškumas.
– Dažnai šį sportą atranda suaugę žmonės, kuo jis patrauklus?
– Visų pirma – badmintoną žaisti smagu, žmonės mušinėja raketėmis prie jūros, ežero, sodybose. Pabandę jie susivilioja išmėginti profesionaliau, taip, kaip jis iš tiesų yra žaidžiamas, pagal taisykles. Badmintonas žavus tuo, kad gali žaisti kiekvienas, nesvarbu kiek tau metų, koks tavo svoris. Klube turime ne vieną pavyzdį, kur suaugę virš 35 metų žmonės žaidžia po kelis kartus per savaitę. Mes juos treniruojame, o po metų ar dviejų jie žaidžia mėgėjų varžybose ir netgi užima prizines vietas. Badmintonui didelę įtaką turi besikuriantys klubai, sustiprėjęs marketingas, kaip matome, kiekvienais metais žaidžiančių žmonių skaičius stipriai auga.
– Kokių fizinių savybių reikia? Badmintonininkai atrodo labai greiti.
– Greitis, staigumas, reakcija, mąstymas – tikriausiai svarbiausios badmintoną žaidžiančio žmogaus savybės. Apskritai, šiame sporte žaidžiančio žmogaus kūnas turi būti stiprus, judesiai taisyklingi, nes kitu keliu tai veda traumų link. Mes savo klube mokydami žmones teisingai žaisti, stengiamės sumažinti šią riziką iki minimumo.
Tiesa, šiame sporte vienos savybės laimi prieš kitas, kad ir koks greitas varžovas, protas ir patirtis nugali dažniau. Kas iš to, jeigu bėgi, o muši netiksliai. Tai ypatingai matosi, kai stebi vyresnių, buvusių profesionalų ir jaunesnių sportininkų akistatas.
– Tauragė vadinama badmintono kalve. Šiandien yra keletas vaikų, kurie yra nuolatiniai šalies prizininkai, kokią ateitį jiems prognozuoji?
– Jeigu ir toliau sportuos, stengsis iš visų jėgų, bus tikrai perspektyvūs. Daugelį jų pažįstu, nes atvyksta pasitreniruoti pas mus į stovyklas (Kęstučio Navicko akademijos badmintono stovyklos, – red. past.)
– Ar norėtum trenerio karjerą tęsti čia, Tauragėje?
– Šiuo metu sunkiai tai įsivaizduoju, tačiau jau ne kartą visiems esu sakęs, kad be problemų galėčiau po studijų grįžti gyventi į Tauragę. Trenerio darbas man patinka. Tiesa, esu gavęs draugo pažadą, kad kai kitą vasarą jis grįš iš užsienio į Tauragę, norėtų dirbti treneriu. Tai galėtų būti pagrindinė jo veikla, kadangi jis jaunas, o su Jono Šilerio patirtimi ir jo entuziazmu, gautųsi labai geras duetas, galintis pakelti badmintono lygį Tauragėje.
Dėkojame už pokalbį.
