Ieva LIORANČAITĖ
Birželio 12-osios išvakarėse tauragiškių Vaidoto Mockaus ir Edgaro Gečo vairuojamas visureigis „Toyota Land Cruiser“ pajudėjo Druskininkų link. Ten startavo ketvirtosios bekelės „4x4 Perimetro“ lenktynės. Tai vienintelis tokio pobūdžio automobiliams skirtas renginys Europoje, kurio metu visureigiai per 60 valandų turi apvažiuoti Lietuvos perimetrą šalies pasieniais, taip atkartodami jos kontūrus. Adrenalino, greičio ir ekstremalaus sporto aistruolių laukė įtemptas beveik tris paras trukęs maratonas ir kone 2000 kilometrų trasa prieš nuovargio slegiamas akis. Stiprios konkurencijos ir sudėtingų sąlygų nepabūgę tauragiškiai lenktynėse užėmė garbingą ketvirtąją vietą, o su „Tauragės žiniomis“ sutiko pasidalyti varžybų įspūdžiais.
– Kas paskatino dalyvauti šiose lenktynėse?
E.G.: Šiemet Vaidas buvo planavęs dalyvauti lenktynėse kartu su savo broliu, bet planai pasikeitė, todėl paprašė pagalbos manęs. Tikriausiai dėl to, kad turėjau įgijęs patirties ankstesnėse „4x4 Perimetro“ lenktynėse. Žinoma, aistra automobiliams ir pomėgis vairuoti – taip pat svarbūs kriterijai.
V.M.: Lenktynės man mėgstamas ir artimas širdžiai dalykas. Nors „4x4 Perimetro“ lenktynėse buvau naujokas, tačiau pernai teko dalyvauti bekelės „Ladogos“ maratone Rusijoje, todėl susiviliojau jėgas išbandyti ir šiame.
– Kuo ypatingos „4x4 Perimetro“ lenktynių taisyklės ir sąlygos?
E.G.: Visą varžybų perimetrą sudaro šeši etapai, kurių atstumas maždaug po 350 kilometrų. Kiekvienas etapas susideda iš orientacinio ir greičio ruožų. Orientaciniame ruože važiuojama pagal kelių eismo taisykles, čia negalima viršyti greičio, ir yra renkami taškai, kurie išdėlioti šalia Lietuvos sienos arba kelio knygose, kuriose nurodyti posūkiai su atstumais ten, kur reikia sukti. Greičio ruožas – uždara teritorija ar koks nors karjeras, kuriame važiuojama taip pat vadovaujantis kelio knyga, bet pagal laiką, o greitis dažniausiai neribojamas. Be to, kiekvienam etapui įveikti skirta laiko norma.
– Lenktynių dalyviai buvo suskirstyti į skirtingas klases. Kuo jos skyrėsi? Kuriai klasei priklausėte Jūs?
V.M.: Buvo trys skirtingos dalyvių klasės: „Tourism“, „Sport“ ir „Extreme“. Mes priklausėme pastarajai, nors ji beveik niekuo nesiskyrė nuo „Sport“, tiesiog šioje klasėje visureigiai privalėjo būti su saugos lankais, kai kuriose vietose greitis buvo neribojamas, o štai mums buvo nemažai ribojimų. Dalyviai skirtingas klases rinkosi atsižvelgdami į sukauptą lenktynių patirtį ir įgūdžius.
– Šios lenktynės – smagus iššūkis ar tiesiog hobis?
E.G.: Man šios lenktynės smagus iššūkis, kuris kartojasi jau trečią kartą. Ir kasmet norisi pasiekti vis geresnių rezultatų. Kaip sakoma, apetitas auga bevalgant.
– Jei dalyvautumėte ir kitais metais, ką darytumėte kitaip?
V.M.: Žinoma, stengtumėmės važiuoti tiksliau, drausmingiau. Taip pat turėtume pastabų organizatoriams, kad kai kurios taisyklės nebūtų pakeistos kone paskutinę dieną.
E.G.: Manau, labiau gilintumėmės į taisykles ir varžyboms pradėtume ruoštis daug anksčiau. Tai kartoju kasmet.
– Kas lenktynėse buvo sunkiausia?
E.G.: Sunkiausia turbūt buvo nuovargis, dėl kurio nukenčia reakcija ir darosi sunkiau orientuotis. Visų lenktynių metu miegojome tik penkias valandas.
V.M.: Pritariu, kad sunkiausia tokiose varžybose yra kova su miegu. Pirmąją parą labai sunku išlikti budriam, o po to pripranti prie tokio ritmo. Tačiau kelionė namo – ypatingai sunki lenktynių dalis, kadangi jėgos būna vos ne galutinai išsekusios. Taip pat lenktynių trasa buvo itin greita ir manevringa.
– Ko reikia, norint pasiekti gerų rezultatų?
E.G.: Tokiose varžybose svarbu patikima technika, taip pat techninė komanda, kuri atvykus į naują etapą tikrina automobilį ir remontuoja. Dėl to mes galėdavome numigti ir pailsėti bent po valandą ir nesirūpinti automobiliu ar jo gedimais. Ne mažiau svarbi asmeninė patirtis ir įgūdžiai, kurie padeda greičiau susiorientuoti sudėtingose situacijose ir išspręsti netikėtas problemas. O šalti nervai galbūt svarbiausias veiksnys šiose varžybose, nes supratus, kad nuklydom į šoną, norisi spustelėti greičio pedalą, tačiau tenka tvardytis. Kitas pavyzdys, kai laikaisi nurodymų, kaip parašyta taisyklėse, o tave lenkia varžovas ir nesupranti, kodėl jis taip daro, jeigu aiškiai parašyta, kad už greičio ribojimo nesilaikymą bus skiriamos baudos. Tada nejučia užverda kraujas, nors stengiesi išlikti ramus. Puikus vairuotojo ir šturmano tandemas taip pat neatsiejama lenktynių dalis. Labai svarbus tarpusavio susikalbėjimas, palaikymas ir vieningas tikslo siekimas.
– Edgarai, lenktynėse dalyvaujate jau trečius metus iš eilės. Pernai pats sėdėjote prie vairo, o šiemet buvote šturmanas. Kuris amplua labiau prie širdies?
E.G.: Vairuoti visada smagiau negu sėdėti šalia, bet šįkart mano buvimas šturmanu pranoko visus lūkesčius, nes šie rezultatai geresni negu tų varžybų, kuriose pats vairavau.
– Ar buvo kokių netikėtumų? Gal kas nustebino?
E.G.: Stebėjausi, kai pamačiau, kad šiemet pirmą kartą dalyvavo merginų ekipažas, ir nemaniau, jog jos išvis atlaikys nors vieną etapą. Jei nebūčiau matęs savo akimis, kaip jos važiuoja, nebūčiau patikėjęs. Jų ekipažas ne tik finišavo varžybose, bet ir pasiekė išties gerų rezultatų.
– Nors ir nepelnėte prizinės vietos, ką įvardytumėte kaip didžiausią laimėjimą?
E.G.: Šios varžybos tikrai nelengvas išbandymas, todėl didžiausias laimėjimas tai, kad pavyko finišuoti ir nesugadinti automobilio, nes buvo tokių dalyvių, kurie nepasiekė finišo. Be to, vienas ekipažas apvirto priešpaskutiniame etape.
V.M.: Pirmiausiai džiugu, kad priėmėm iššūkį ir ištvėrėm visas varžybas tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tai pagrindinis laimėjimas. Pritariu Edgarui, kad mums buvo svarbu sėkmingai finišuoti ir išvengti avarijų. Girdėjome ir teigiamų aplinkinių atsiliepimų, kad nors save galime vadinti naujokais, buvome rimti varžovai jau eilę metų lenktyniaujantiems dalyviams. Apmaudu, jog iki prizinės vietos trūko tiek nedaug, tačiau tikiu, kad kitais metais mes atsigriebsime.
