Godos Virbickaitės nuotrauka
Su rudeniu į Tauragę ateina ir kasmetinė teatro šventė – tokia pat ir kitokia, bent jau festivalio spalva. Šįkart festivalio spalva ruda. Atrodo tamsu? Ogi sužinojome, kad ruda gaunama sumaišius žalią su raudona... Taigi festivalis sužibės visomis spalvomis ir jų atspalviais. Pakalbinome festivalio sumanytoją ir puoselėtoją, Tauragės liaudies teatro režisierę Genovaitę Urmonaitę.
– Kada ir kaip gimė mintis rengti teatrų festivalį?
– 1993-ieji – jau laisvės metai, norėjosi skrydžio svaigaus, nors svaigiai, entuziastingai, įdomiai skraidėm po Lietuvą, nuo 1979-ųjų, kai atvykau dirbti į Tauragę. Prisiglaudžiau prie jau stipriai savo veiklą išvysčiusio, puikius spektaklius pastačiusio režisieriaus Antano Naraškevičiaus ir teatro kolektyvo. Mano entuziazmas ir noras, kad spektaklius pamatytų ne tik Tauragės, bet ir visos Lietuvos žiūrovai, vertė ieškoti salių, draugų, kurie priimtų su spektakliais. Vieną kitą pamatę, teatrai jau ėmė kviestis į savo organizuojamus festivalius. Tiesa, jų dar nebuvo tiek daug, bet Naujoji Vilnia su režisieriumi Alvydu Vizgirda, Kaune, „Inkaro“ kultūros namuose režisierė Hana Šumilaitė jau turėjo savo festivalius, kuriuose dalyvaudavome ir mes. 1993 m. teatrą jau buvo palikęs režisierius Antanas, tad likus vienai norėjosi kažko naujo, nes jaunystė nebijo iššūkių, per daug nemąsto, kaip bus, o aš net negalvojau, kad pradėjus pirmąjį festivalį jis kasmet tęsis 30 metų. Įdomu tai, kad Tauragėje jokio festivalio dar nėra buvę. O ir pradžia, kai dabar pagalvoji, juk buvo paženklinta ne tik su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu, bet ir su naujai užgriuvusiais, sakyčiau, tragiškais Lietuvos įvykiais: sovietinė kariuomenė išvesta, bet prasidėjo blokada, turime pirmąjį nepriklausomos Lietuvos prezidentą, bet turime ir paslėptą priešą, teatrų ir kitų koncertinių institucijų niekas neuždarinėja, bet liaudis labiau nei menu domisi politika, ekonomika, daugiau galvoja, kaip bus, kaip pakryps jų karjeros, darbai, likimai.
O apie tai tik dabar pagalvoju, nes atrodė, kad laisvė atrišo rankas ir atidarė duris drąsesnei kūrybai. Nepagalvojau apie tai, kad tokiems festivaliams rengti reikalingi pinigai, kad atvažiuos žmonės, kuriuos reikės priimti, suteikti nakvynę, pavalgydinti, įteikti gėles, padėkas ir dovanas... Beje, apie dovanas, – negausi, ko nori, ir dar nebrangiai, nupirkti. Prisimenu, kai kažkas iš Vilniaus draugų pasakė, kad kažkokioje parduotuvėje (gal jau pirmoje privačioje?) yra pirkti labai gražių didelių nuotraukų albumų, kitą rytą maršrutiniu autobusu nuvažiavau į Vilnių, o popiet grįžau su keturiais, visiems kolektyvams skirtais, nemažai sveriančiais didžiuliais odiniais viršeliais nuotraukų albumais.
Festivalio pavadinimas „Kvartetas“. Tai man suteikė galimybę ir laisvę kviesti keturis kolektyvus, nes jau po pirmojo festivalio ir jo nuostabių atgarsių draugai iš kitų teatrų pradėjo siūlytis atvažiuoti ir parodyti spektaklius taip gausiai susirenkantiems Tauragės žiūrovams. Lengva būdavo atsakyti: keturi, ir ne daugiau!
O ir kiek daug teatrų atvyko į Tauragę, o ir kiek daug spektaklių pamatė Tauragės žiūrovas – 120! Tai juk iš tiesų daug! Kiek emocijų, muzikos, žodžio, judesio, ašarų, juoko, dekoracijų, rūbų, gražiausių Lietuvos žmonių!...

Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Kiekviename festivalyje, savaime suprantama, pasirodydavo Tauragės liaudies teatras su naujausiu spektakliu. Spektaklis yra tokia meno rūšis, kuri trumpalaikė, emocionali, labiausiai išgyvenama spektaklio metu, o išėjus iš jo dažnai lieka tik jausmas, nuotrupa, epizodas. Kiek dažniau – turinys. O dažniausiai po tauragiškių pasirodymų ilgiausiai atmintyje išlikdavo Tauragės liaudies teatro artistų veidai. Tai mūsų miesto įvairiausių profesijų ir specialybių žmonės, puikūs darbuotojai, gražios jų šeimos, auginančios vaikus ir globojančios vyresnius artimuosius... Bet visada galvojau, kad kiekviename žmoguje yra kūrybinis potencialas, tad ir ateina, ir ateidavo į teatrą žmogus, atrodo, visiškai nesusijęs su teatro menu. Atidarydavai jo sielą, širdį, akis, protą, į lūpas įdėdavai kažkokį svetimą tekstą, prabildavo jis personažo kalba, o po spektaklio pajusdavai nuščiuvusios salės alsavimą. Dar ilgai girdėdavai, kaip girdavo, didžiuodavosi, kalbėdavo apie tuos žmones, kurie gali save dovanoti. Šiandien ir prisimenu Editą Peteraitytę, Birutę Norgailienę, Hilariją Gudžiūnienę, Onutę Biknerienę, Onutę Stankienę, Antaniną Fetingienę, Zoselę Košienę, Vidą Meiland, Raselę Pocienę, Meilutę Parnarauskienę, Elytę Loveikienę, Donaldą Meiželytę, Danutę Valaitienę, Liną Misiulytę, Sigitą Butkuvienę, Praną Silkauską, Praną Dirginčių, Vigantą Užmiškį, Rimantą Šimaitį, Joną Dedūrą, Algimantą Širką, Sigitą Kancevyčių, Eugenijų Kriaučiūną, Gintarą Žemaitį, Petrą Sadauską, Joną Liorančą, Joną Dikmoną, Orestą Valančių, Juozapą Baužą, Edmundą Mažrimą ir daug daug kitų. Neminiu visų, bet jų buvo per šimtą. O šios dienos premjeriniuose spektakliuose vaidinantiems – Godai Virbickaitei, Nojui Mockui, Dainiui Jokimaičiui, Enrikai Kasanavičiūtei, Danutei Laugalienei, Vitalijai Juškevičiūtei, Daivai Kiniulienei, Astai Šlamienei ir kitiems – didžiausia pagarba ir padėka.
Tai rodo, kad teatras gyvas, tradicijos tęsiamos, teatre gyvenimišką ir scenos kalbą randa tiek jaunas, tiek vyresnis, tiek moteris, tiek vyras.
O žiūrovas, tikime, išgirsta.
– Kas tave įkvepia nenuleisti rankų, eiti į priekį?
– Kai matau, kad kažkam dažnai būna liūdna, kai beveik kasdien susiduri su žmonių, mano nuomone, per dideliu skundimusi, dejavimu, netgi piktinimusi kainomis, valdžia, amžinu pinigų trūkumu, pavydu, bereikalinga konkurencija ir lenktyniavimu, visada galvoju, kad nėra taip blogai, ir kiekvieną rytą nubudusi dėkoju Dievui už savo tvirtą Tikėjimą Juo, žmonėmis, dėkoju už sutiktus kelyje, netgi už melą, nes nežinočiau, kas tiesa, už išdavystę, nes nežinočiau, kas yra ištikimybė, už šeimą ir draugus, už amžiną suvokimą, kad visi laikini, ir privalau visomis išgalėmis švęsti Lietuvos Nepriklausomybę.
Šiandien turiu laisvę įgyvendintą savo idėją – festivalį „Kvartetas“ – pakartoti! Kodėl? Todėl, kad ji nesensta.
Godos Virbickaitės nuotrauka
Šiandien, gruodžio 12 d., apie 6.30 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai užtikrindami eismo saugumą, magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, Tauragės rajono, Paverkalnio kaime, patikrinimui sustabdė automobilį ,,TOYOTA PROACE CITY VERSO’’, kurį vairavo 43-iejų Vilniaus miesto gyventojas.
Vos daugiau nei prieš mėnesį Tauragėje duris atvėręs sporto klubas „Vita Studio“ jau tapo populiaria miesto moterų susibūrimo vieta. Verslininkė Vita Butkė neslepia, kad seniai puoselėtą idėją suburti sportuojančių ir sveikai gyvenančių moterų bendruomenę, įkuriant modernių treniruoklių salę, jai padėjo Tauragės kredito uni
matomus pokyčius kiekvienoje gyvenvietėje. Nuo geresnio vandens ir švaresnio oro iki saugesnių kelių, patogesnių mokyklų, modernių socialinių paslaugų ir atgimstančių viešųjų erdvių. Tauragės regionas nuosekliai ir kryptingai juda į priekį, kurdamas patogesnę, sveikesnę ir modernesnę aplinką savo gyventojams. Šilalės meras Tada
Valstybės, savivaldybių bei „Sodros“ biudžetai jau patvirtinti, tad aišku, kaip gyvensime 2026 metais. Socialinės apsaugos ir darbo srityje svarbu žinoti, kad kitąmet augs senatvės, negalios, našlių ir našlaičių pensijos, tikslinės kompensacijos žmonėms su negalia, vienišo asmens išmoka, didės minimali
Gruodžio 10 d. Tauragės krašto bendruomenė rinkosi į Viešąją biblioteką, kur vyko susitikimas su evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu. Renginio metu pristatyta tema „Liuteronai mūsų krašte“, supažindinusi dalyvius su liuteronybės istorija, Reformacijos ištakomis ir Tauragės krašto religiniu pa
Vaiko balso išklausymas dažnai atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau kasdienybėje suaugusieji ne visada randa laiko ar būdų iš tiesų įsiklausyti. Tai parodė vaiko teisių gynėjų diskusija „Vaiko nuomonė. Kaip girdėti ir atsižvelgti?", kurios dalyviai kalbėjo apie ribų nustatymą, emocinius poreikius ir davė patarimų tėvams, k
Supakuoti dovanas galima ne tik gražiai, bet ir tvariai. Šių metų kalėdinių dovanų pakavimo tendencijos krypsta į paprastumą ir natūralias detales, todėl kokybiškam įpakavimui nebūtinai reikia daug įvairiausių priemonių. Tam puikiai tinka ne tik dovanų popierius, bet ir įvairiausi audiniai. Prekybos tinklo „Rimi“ atstovai
„Visada truputį krūpteliu, kai tenka prisistatyti, nes „dainininkė“ – toks siauras pavadinimas, dažnai jis asocijuojasi su kažkuo nelabai rimtu. Pagrindinė mano veikla – vokalo mokymas, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Dirbu Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, užsiimu privačia veikla, konsultuoju kitus atlikė
Gintaras – tarsi sustingęs Baltijos jūros šnabždesys, lietuviško paveldo dalis, sauganti mūsų istoriją, tradicijas ir jausmus. Lietuviams, gyvenantiems toli nuo gimtinės, gintaro papuošalai tampa nepakeičiamu ryšiu su tėvyne – mažu, bet galingu prisiminimu apie šaknis, šeimą ir namus. Šis
Tauragės meras Dovydas Kaminskas džiaugiasi, jog didžiausią pokytį sukuria ES investicijos į švietimo infrastruktūros atnaujinimą. Daugelis šių ir kitų rajono pokyčių nebūtų įmanomi be Europos Sąjungos investicijų. Kalbamės apie svarbiausius projektus šiuo metu įgyvendinamus Tauragės rajone pagal regiono plėtros planą. Kaip
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje susitikimas su vyskupu gruodžio 10 d. (trečiadienį), nuo 17 val. Išvakarėse, kviesdamas į susitikimą „Liuteronai mūsų krašte“, vyskupas - trumpai apie Tauragę, kuri buvo (yra) vienas svarbiausių liuteronybės centrų Lietuvoje. Tauragėje – įvairių
Jau šį penktadienį ir šeštadienį didžiuosiuose prekybos tinkluose vyks tradicinė 39-oji „Maisto banko" akcija, kurios metu savanoriai kvies parduotuvių pirkėjus nepraeiti pro šalį ir paaukoti ilgiau galiojančių maisto produktų sunkiau gyvenantiems šalies gyventojams. Šiais metais „Maisto banko"