Galina Bottcher-Treschkova
Konstantinas Severinecas
Birželio pabaigoje Tauragės gatvėse buvo galima sutikti išties išskirtinę moterį. Praeivių akis traukė jos ryškiai raudona suknelė, rankų darbo papuošalai – megzti raudonai balti karoliai ir medžiaginiai tautiniais baltarusių raštais siuvinėti auskarai, o labiausiai – šukuosena: trumpai kirpti jos plaukai buvo nudažyti raudonai ir baltai – Baltarusijos vėliavos spalvomis. Turbūt ne vienam ją sutikusiam kilo klausimas – kas ji tokia? Tai va, ta moteris apsilankė ir „Tauragės žiniose“. Susipažinome: ji – Galina Bottcher-Treschkova, baltarusė, jau per keturis dešimtmečius gyvenanti Vokietijoje, tačiau savo gimtosios šalies neužmiršusi ir visomis išgalėmis kovojanti už jos laisvę. O į Tauragę ją atvedė pažintis su baltarusių žurnalistu ir poetu Konstantinu Severinecu, mūsų mieste praleidusiu keletą jaunystės metų, pamilusiu Tauragę ir net skyrusiu jai eiles. Nors jo jau nebėra tarp gyvųjų, Galina jo šeimai pažadėjo aplankyti Tauragę.
Įkvėpė protestai Baltarusijoje
2020 m. Baltarusiją apėmė masiniai protestai po ginčytinų prezidento rinkimų, po kurių autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka užsitikrino šeštąją kadenciją.
Baltarusijos opozicija ir Vakarų šalys pasmerkė šiuos rinkimus kaip suklastotus.
Atsakydama į demonstracijas, valdžia ėmėsi griežtų represijų: suėmė daugiau kaip 35 000 žmonių ir jėga išvaikė likusius protestuotojus, buvo uždaryta dešimtys žmogaus teisių grupių ir nepriklausomų naujienų agentūrų.
Valdžios institucijos iki šiol tęsia susidorojimą su opozicija, žmogaus teisių gynėjais ir žurnalistais. Nepriklausomos žmogaus teisių grupės „Viasna“ duomenimis, šiuo metu Baltarusijoje kalinami maždaug pusantro tūkstančio politinių kalinių.
Skleidžia žinią
Galina papasakojo, kad visi šie įvykiai ją labai sukrėtė. Prieš trejus metus, būtent prasidėjus šiems įvykiams, ji ne tik nusidažė plaukus Baltarusijos vėliavos spalvomis, bet ir prisijungė prie protesto judėjimo – ėmė skleisti žinią apie situaciją Baltarusijoje ir kuo galėdama padėti savo tautiečiams. Ji sako nepriklausanti jokiai organizacijai – tiesiog asmeniškai daranti tai, kas jos jėgoms.
– Tiesiog bendrauju su žmonėmis, galima sakyti, esu tautos diplomatė, – sako ji, – kadangi esu ryški, išsiskiriu savo išvaizda, žmonės mane sustabdo gatvėse, kalbina, ir aš jiems pasakoju, kas vyksta Baltarusijoje. Bet kurioje šalyje, kur bebūčiau. Pavyzdžiui, vakar kalbėjausi su vokiečiu, Vilniuje kalbėjau su lietuviais. Baltarusiai mane labai gerai pažįsta, susitinku ir su žinomais žmonėmis, ir su eiliniais tautiečiais. Pavyzdžiui, buvau susitikusi su operos soliste Margarita Levchuk, šiuo metu gyvenančia Vilniuje.
Galina padeda ir finansiškai – siunčia pinigus tiems, kurie kenčia nuo režimo represijų, kurių artimieji kalėjime ir pan. Žinoma, tai daryti draudžiama, visi sekami – valdžia žino, kam ir kokios pinigų sumos siunčiamos, todėl tuos žmones baudžia už ryšius su užsieniu.
– Todėl stengiuosi pinigus perduoti iš rankų į rankas, kad kam nereikia apie tai nežinotų, – atskleidžia Galina.
Pasak jos, Baltarusijoje žmones uždirba labai mažai, 300–400 eurų per mėnesį, tad gyvena sunkiai.
– O svarbiausia, už menkiausią pasipriešinimą sodina į kalėjimus, turtą, butus atima. Kaip Vokietijoje prie Hitlerio, – pasakoja ji.
Sužavėjo eilės
Galina Baltarusijoje augo ir mokėsi, į Vokietiją išvažiavo ištekėjusi už vokiečio prieš 42 metus.
Su Konstantinu Severinecu ji susipažino prieš 6 metus – paprasčiausiai perskaitė jo eiles feisbuke ir susižavėjo.
– Ėmiau sekti jo įrašus, eiles, domėtis jo gyvenimu, – pasakoja Galina. – Pastebėjau, kad jis dažnai mini Tauragę. O šią vasarą sumaniau tokią kelionę su šūkiu – „Baltarusis baltarusiui baltarusis“. Kaip, tarkim, „Draugas draugui draugas“. Dabar baltarusiai tokie vieningi, taip padeda vienas kitam! Parašiau feisbuko grupėje, gal kas gali mane priglausti, tiesiog noriu su jumis pabendrauti. Atsiliepė žmonės iš Vilniaus. Jie buvo atvažiavę pas mane, aš pas juos. Atsiliepė ir 28-erių jaunuolis, su drauge gyvenantis Kaune. Tai žmogus, kuriam labai skauda širdį dėl brolio, sėdinčio kalėjime Baltarusijoje – pačioje karo pradžioje, kai pirmieji traukiniai su okupantais ėmė važiuoti link Ukrainos, jis buvo partizanas, jie ten kažką sprogdino ir juos sugavo. Jį nuteisė kalėti 23 metus.
Ir dar ačiū Dievui, kad nesušaudė, nes kitą tokią partizanų grupę sušaudė...
Poeto takais
Tauragėje Galina norėjo užsukti į biblioteką – ji tikėjosi sužinoti ką nors daugiau apie K. Severineco gyvenimą Tauragėje.
– Darau tai dėl jo žmonos, – paaiškino Galina, – aš su ja bendrauju ir pažadėjau pabuvoti Tauragėje, padaryti nuotraukų. Nueiti prie upės, apie kurią jis rašė, mokyklos, kurioje jis mokėsi. Jo šeima niekur išvažiuoti negali – jų neišleidžia. Todėl padarysiu tai už ją.
Ji trumpai papasakojo K. Severineco gyvenimo istoriją (beje, 2020-10-09 „Tauragės žinios“ publikavo Laimos Pikčiūnienės parengtą straipsnį apie jį). Ji atskleidė, ir kaip Konstantinas pateko į Tauragę.
– Jo tėvų šeima buvo didelė – devyni vaikai. Tėvas dirbo parduotuvėje. Buvo geraširdis – kai žmonės neturėdavo kuo sumokėti už prekes, jis duodavo skolon. Vėliau sumokėdavo. Kartą atėjo patikrinti ir rado didelį trūkumą, tačiau skolininkai neprisipažino, kad yra skolingi. Jam teko parduoti karvę ir viską, ką tik galėjo, dar prisiskolino ir pinigus grąžino, taip išvengdamas kalėjimo. Liko pliki nuogi, o kuo maitinti vaikus, kai nieko neturi? Todėl nusprendė Konstantiną atiduoti Tauragėje gyvenusiai seseriai. Taip Konstantinas atsidūrė Tauragėje, – pasakojo Galina.
Jis buvo labai gabus, labai gerai mokėsi. Minske su pagyrimu baigė universitetą. Besimokydamas susipažino su būsima žmona Tatjana. Pora užaugino tris vaikus. Sūnus Pavelas – irgi rašytojas, jis yra išleidęs penkias knygas, už protestą prieš A. Lukašenkos režimą dabar sėdi kalėjime. Vyresnioji dukra irgi rašo knygas.
Severinecų šeimą Baltarusijoje pažįsta visi
2020 m. K. Severinecas rašė: „Žinia iš mano jaunystės miesto Tauragės, sujaudino iki sielos gelmių. Lygiai taip pat, kaip neseniai mūsų brolių ir seserų solidarumo grandinė (akcija „Laisvės kelias“). Tai labai svarbi ir neįkainojama parama Baltarusijos žmonių pabudimo dienomis po ilgų tamsių Lukašenkos režimo diktatūros metų. Mano šeima yra kovinga, aktyvi ir vieša. Visi norintys apie tai gali pasidomėti internete. Trumpai: žmona Tatjana užversta policijos protokolais „stovėjo aikštėje, nepažeisdama viešosios tvarkos, tačiau taip išreikšdama savo socialinę ir politinę poziciją“. Už tokį „pažeidimą“ teismas nedelsdamas baudžia maždaug 400–500 eurų bauda pagal valiutos keitimo kursą; vyriausia dukra Aniuta, geriausia Minsko srities mokytoja, buvo atleista iš darbo už eilėraštį „Pagalvok apie Kolią“ (A. Lukašenkos sūnų); sūnus Pavelas jau ketvirtą mėnesį sėdi už grotų. Iš pradžių jis buvo nuteistas penkis kartus po penkiolika dienų, o dabar jis buvo apkaltintas masinių riaušių organizavimu ir valstybės perversmo rengimu.
Man aktyviai protestuoti neleidžia širdies problemos po miokardo infarkto ir su amžiumi susiję negalavimai. Todėl rašau patriotines eilutes ir skelbiu jas internete, kad bent jau taip palaikyčiau pasisakančius už pokyčius savo brangius tautiečius baltarusius“.
Pasak Galinos, K. Severinecas visą gyvenimą padėjo žmonėms – į jį kreipdavosi įvairiausiais reikalais, ir jis padėdavo kuo galėdamas teisiškai ar kaip kitaip.
– K. Severinecą ir jo šeimą Baltarusijoje žino visi, – pasakoja ji.
Už politines pažiūras iš darbo gimnazijoje atleistos dukros Ana dvi dukterys, studentės, išmestos iš universiteto, abi buvo uždarytos tardymo izoliatoriuje, o išleistos iškart paliko šalį, nors labai to nenorėjo. Dabar jos Liubline (Lenkija) baigė lenkų kalbos kursus ir mokysis universitete.
– Tauragiškiai gali didžiuotis, kad jų mieste užaugo toks ypatingas žmogus, – įsitikinusi Galina. – Žinoma, gaila, kad jis nerašė lietuviškai, tačiau tokie laikai buvo – rusų kalba laikyta svarbiausia, kitų mokytis nebuvo skatinama. Ir aš pati iš Rusijos į Baltarusiją atvažiavau, kai man buvo 10 metų. Man buvo pasakyta, kad baltarusių kalbos mokytis nereikia. O žinot, vaikas ir patenkintas, kad tik nereikia... O paskui taip gailėjausi. Bet aš ir kalbu, ir rašau baltarusiškai.
„Miela sielai ir brangi širdžiai Tauragė“
Vitebske gyvenęs K. Severinecas gimė 1952 m. rugsėjo 4 d. mažame Unoricos kaimelyje Gomelio srityje (Baltarusija). Mokėsi Tauragės 3-iojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1969 m., studijavo Baltarusijos valstybinio universiteto filologijos fakultete Minske. Keletą metų mokytojavo, o nuo 1979 m. – žurnalistas. Dirbo korespondentu įvairiuose laikraščiuose bei radijuje. Laisvalaikiu vertė, kūrė eiliuotas pasakas vaikams, išleido kriminalinių apysakų rinktines bei eilėraščių knygas. 2008 m. už Tauragei skirtus eilėraščius „Iš lietuviško sąsiuvinio“ poetui suteiktas JAV žurnalo „Florida“ konkurso „Geriausios Floridos eilės“ laureato vardas.
Nupiešiu popieriaus lape
Aš miestą rausvame ūke.
Koks tai miestas?
Tauragė!
Tegul žagteli kas nors.
„Eskizas“ „Iš lietuviško sąsiuvinio“
Mirė poetas šiemet. Tačiau, pasak Galinos Konstantino Severineco paskyra feisbuke tebėra. Ten daugybė eilėraščių, pabaigoje ypač daug eilių apie Tauragę, šviesaus liūdesio ir ilgesio. Užsimenama ir apie pirmąją meilę Tauragėje. Dabar šioje paskyroje rašo vyresnioji rašytojo dukra Ana.
Žiupsnelis atsiminimų
Savo atsiminimuose K. Severinecas rašė apie mūsų miesto vaidmenį jo gyvenime, gamybinę praktiką baldų kombinate „Tauras“, mokslo metus Tauragės 3-iojoje vidurinėje mokykloje, kūrybinius bandymus ir laisvalaikio nuotykius, prisimena savo tetas, geru žodžiu mini bendraklasius ir mokytojus.
Viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomas žiupsnelis rašytojo atsiminimų apie Tauragę:
„Prabėgo beveik pusšimtis metų nuo to laiko, kai aš išsiskyriau su miela sielai ir brangia širdžiai Taurage. Tylus, jaukus miestelis Lietuvos pakraštyje tapo pirmuoju mano gyvenimo MIESTU, kuris, man atvykus, atrodė triukšmingas, audringas, skubantis, su asfaltuotomis gatvėmis ir net penkių aukštų pastatais! Su maršrutiniais autobusais, pilimi, Jūros užtvanka, nuošaliuose kampuose po miestą išsibarsčiusiais suoliukais, tikru futbolo stadionu ir žiemos ledo čiuožykla, ryškiomis reklamomis, šviesos jūra vakarais ir man nesuprantama, bet miela draugiškų gyventojų kalba.
Kur ten mano Unorica su šešiomis dešimtimis namų vienoje gatvėje! Tauragė priėmė mane kaip savą, ir už tai esu be galo dėkingas. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad būtent šis didingas miestas man davė pradžią gyvenime ir palinkėjo: „Laimingo kelio!“[...]
Apie tolimą ir paslaptingą Tauragę sužinojau praėjusio amžiaus 60-ųjų pradžioje, kai mūsų gimtojo kaimo namuose, Unoricoje, pasirodė pirmieji miesto baldai – trijų dalių tamsios riešutmedžio spalvos spinta. Niekada nemačiau tokio kuriozo: vienoje jo dalyje buvo lentynos ir stalčiai, o kitoje – didžiulis veidrodis. Net kaimynai atėjo pažiūrėti į šį „užjūrio“ stebuklą.[...] Mano motinos jaunesnės seserys Valentina Aleksejevna ir Jevgenija Aleksejevna dirbo Tauragės baldų fabrike. Jos ir atvežė mums šią drabužių spintą.
Tada net nepagalvojau, kad po kelerių metų pats atsidursiu Tauragėje ir du mėnesius dirbsiu būtent šiame fabrike. Po devintos klasės privalomai turėjome atlikti vadinamąją gamybinę praktiką. Mano tetų dėka kartu su klasioku patekome į šį darbo kolektyvą.(...)
Liepos 21-osios g., 8а-17. Šiuo adresu pažymėtas penkiaaukštis pastatas Tauragėje nuo miesto šurmulio stovėjo pasislėpęs už rajono partijos komiteto pastato. Šio namo antrame aukšte, trijų kambarių bute su balkonu, pragyvenau dvejus mokslo metus. Dabar ši gatvė vadinama Vasario 16-osios. Skirtingi laikai, skirtingos dainos, skirtinga istorija, skirtingi pavadinimai.
Dabar labai mažai žmonių prisimena, bet tais metais Baltarusijos kaimo gyventojai iš tikrųjų buvo kolūkių baudžiauninkai, jiems nebuvo išduodami pasai, o norint persikelti į miestą, net mokytis institute, jiems reikėjo kaimo tarybos leidimo.
Tėvai labai norėjo, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą, tad įstoti buvo lengviau iš miesto. Todėl tetos Valentina ir Jevgenija pasiūlė mane parsivežti į Tauragę, kur jos jau buvo įsikūrusios. Priimdamos mane, jos padėjo neturtingai gyvenusiai mūsų šeimai. (...)
Nepamenu, kieno patarimu parašiau pareiškimą, kad baigęs mokyklą nesimokysiu Lietuvos TSR teritorijoje. Tai automatiškai mane išgelbėjo nuo lietuvių pamokų lankymo, tačiau šio sprendimo nuoširdžiai gailiuosi. Bet vėlu...
Dabar, išgirdęs lietuvišką kalbą, apsimetu protingu, bandydamas susieti man pažįstamus žodžius bent kažkokioje loginėje grandinėje ir į klausimą: „Supranti lietuviškai?“ su pasididžiavimu atsakau: „Taip pobiški“. Tada mano pašnekovai supratingai šypsosi“.
MIESTELIS
A-ūū, Taurage!
Gal tu tikrovė, o gal sapnas –
Miestelis, kurį aš taip myliu?
Ten vakarai alyvom kvepia
Ir Jūra akmenėliais teka.
Ten susitikt prie upės pakviečia mergaitė
Ir garsiai šūkteli „Sveiki“!
Takelį, kuriuo mes einame,
Žibintai užlieja gintaro šviesa.
Atgal neieškau aš kelių,
Tik tyliai sau padūsauju ir paliūdžiu.
Kad taip toli nutolo nuo manęs
Jaunystės mielas miestas.
Ir šviesų liūdesį pakeičia neviltis,
Kad niekada negrįšiu aš į jį.
Tačiau kokioj bebūčiau aš šaly,
Miestelis mano į sapnus sugrįš.
Galina Bottcher-Treschkova
Konstantinas Severinecas
