Joninės neįsivaizduojamos be žolynų vainikų
Jovariškiai svečius ragino nusiprausti šaltinio vandeniu
Gausus būrys varduvininkų pasveikintas Jovarų bendruomenėje
„Kultūros vainikas“ Pilies aikštėje džiugino dvi naktis
Pagramantyje sukosi šokėjų poros
Su šypsenomis ir vandeniu pasitikti Pagramančio Joninių dalyviai
Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė – Joninės – turi labai senas tradicijas. Rašytiniuose šaltiniuose jos pirmą kartą paminėtos XIV a. Senovės lietuviai vietoj šiandieninių Joninių šventė Rasos šventę. Joninės Tauragėje minėtos ne tik Taurų parke, bet ir bendruomenėse. O Pilies aikštėje net dvi naktis džiugino įspūdinga šviesų instaliacija „Kultūros vainikas“.
Kaip skelbia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos duoti vaisių. Toks tikėjimas išplaukė iš žemdirbio stebėjimo. Rasos šventės apeigos, burtai, magiški veiksmai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu. Buvo garbinama Rasa, kuri buvo vaizduojama tarsi antgamtinė būtybė, susijusi ir su žmogaus sveikata, ir su asmenine laime. Visuose papročiuose atsispindi senovės žmonių filosofija, artimas žmogaus ryšys su gamta. Rasa gali atgaivinti ne tik augaliją, bet ir žmogų, o Joninių rytą rasa atgaivindavo ir gyvulius, ir augaliją.
Rasos buvo ir vainikų pynimo šventė. Jaunimas pindavo vainikus iš paparčių, prie jų pritaisydavo žvakutes ir jas uždegę leisdavo į upelį. Jei vaikino ir merginos vainikai plaukdavo greta, jie tikėjosi tais metais susituokti.
Rasos šventės vidurnaktį esą pražysta papartis, bet jo žiedą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugo baidyklės. Žmogus, radęs paparčio žiedą, tapdavo viską žinantis, viską matantis. Buvo garbinama ir Saulė. Šventė baigdavosi prie laužo. Ši šventė buvo kupina simbolikos, magijos, dievų kulto, įvairių tikėjimų ir burtų.
Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai ir tradicijos išliko – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan.
Tradiciškai Joninės mūsų krašte švęstos Taurų parke. Atvykstančiuosius pasitiko tautiniais rūbais pasiruošusios lietuvaitės, kurios kvietė nusiprausti šaltinio vandeniu, šventės svečiai puošėsi žolynų vainikais, už skalsą ir turtą namams aukoti grūdai aukuro liepsnoje, dėkojant už sočias dienas ragauta duonos. Pasveikinti varduvininkai, plukdyti vainikai, trumpiausia naktis pasitikta Joninių laužu. Tradicines apeigas lydėjo dainos, šokiais, linksma muzika – pasirodė Tauragės kultūros centro meno kolektyvai, folkloro grupė „Sprycauka“ pristatė apeiginę Joninių programą „Saulės ratu – ugnies taku“, pasirodė ir šokių trupė „Low Air“, surengtas „Ugnies teatro“ šviesų šou. Kartu dainuoti ir pasiūbuoti, rankas bei kojas pakiloti kvietė grupė „The Roop“.
Joninių naktį Pilies aikštėje įžiebtas įspūdingas „Kultūros vainikas“. Šviesų menininko Arvydo Buinausko sukurta instaliacija tauragiškius džiugino ir penktadienio, ir šeštadienio naktį.
Stebuklingą Joninių naktį, kai augmenija pasiekia savo brandą, didžiausią vešlumą, gyvastingumą ir yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę, paminėjo ir pagramantiškiai bei jovariškiai – su apeigomis, šokių kolektyvų pasirodymais, kapelų, dainorėlių dainomis, Jonų ir Janinų pagerbimu ir kitomis linksmybėmis.
Joninės neįsivaizduojamos be žolynų vainikų
Jovariškiai svečius ragino nusiprausti šaltinio vandeniu
Gausus būrys varduvininkų pasveikintas Jovarų bendruomenėje
„Kultūros vainikas“ Pilies aikštėje džiugino dvi naktis
Pagramantyje sukosi šokėjų poros
Su šypsenomis ir vandeniu pasitikti Pagramančio Joninių dalyviai
