Balandžio 23-iąją minimos Jurginės – lietuviška pavasario žalumos šventė. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga diena žemdirbiams ir arkliaganiams. Sekmadienį Sartininkų kultūros namuose Jurginių proga skambėjo gražios tradicinės liaudies dainos. Tradicijos nesibaigė vien dainomis – žaisti žaidimai, spėliotos mįslės ir prisiminti Jurginių posakiai.
Tradicijomis apipinta
Tradicinė šventė „Jurgi, budink žemę“, prasidėjusi šv. Mišiomis Sartininkų Šv. Jurgio bažnyčioje, persikėlė į Sartininkų kultūros namus. Linksmybių šventėje netrūko – susirinkusiems grojo net trys kapelos. Koncertavo kultūros namų šeimininkai liaudiškos muzikos kapela „Kamana“, Raseinių kultūros centro Girkalnio skyriaus kaimo kapela „Gojus“ (vadovai Sigita ir Antanas Vaitiekūnai) ir renginį muzika pradėję vainutiškiai – senųjų kaimo tradicijų kultūros centro folkloro kolektyvas „Vainuta“ (vadovė Jolanta Majienė).
Šventė buvo išties nuotaikinga ir smagi, žmonės į kultūros namų salę plūste plūdo – sėdimų vietų net pritrūko. Pažiūrėti ir paklausyti į renginį rinkosi įvairaus amžiaus gyventojai, nuo mažųjų, sėdinčių tėveliams ant kelių, iki garbaus amžiaus senjorų.
Kadangi šventėje nebuvo nė vienos Jurgos, Jurgitos ar Jurgio, pasveikinta Žygaičių seniūnijos seniūnė Lina Baziliauskienė, kurios pavardė dar prieš santuoką buvo Jurginaitė – jai įteiktas jurginas. Seniūnė pasveikino kultūros darbuotojus su praėjusia jų švente, įteikė padėkas.
Šventėje netrūko ne tik geros nuotaikos, bet ir vaišių – organizatoriai mielai dalijosi ir namine kepta duona su nuostabiu raštu.
Vėliau vainutiškiai plačiau papasakojo apie Jurginių tradicijas, kaip švęsdavo anuomet ir ko buvo galima tikėtis ateinantiems metams.
Jurginėms būdingi posakiai
Vesdami renginį Sartininkų kultūros namų kultūrinių renginių organizatorė Vaiva Nairanauskienė ir Kęsčių mėgėjų teatro režisierius Remigijus Šiaudvytis Jurginių tradicijas įpynė į scenarijų. Viena Jurginių tradicijų – išginti bandą.
– Anksčiau žmonės, ar lydavo, ar snigdavo, vis tiek išgindavo gyvulius, nes Šv. Jurgis turi pamatyti savo globojamą bandą, – klausytojams pasakojo Vaiva. – Kiekvieno gyvulio nugarą reikėdavo su žilvičio šakele paglostyti, kad būtų riebūs rudenį.
Pasak jos, anksčiau bažnyčioje būdavo pastatyti krepšiai ir žmonės aukodavo. Atnešdavo, kas ką turėdavo: sviesto gabaliuką, kieno karvės būdavo atsivedusios, kiaušinių labai daug atnešdavo, o atneštas ir paaukotas sūris būdavo prabangos dalykas. Po to visa tai būdavo paaukojama skurstantiems žmonėms.
– Piemenys išvarydavo karves, o kol jos ganydavosi, atsisėsdavo prie upelio ir žiūrėdavo, gal kokią žuvį pamatys, o ten piemeniui varlė žiūri į akis. Ką reiškia, kai varlę pamatai vandeny? Jeigu mato varlę sausumoje – kibiras bus tuščias, o jeigu vandeny – pilnas, – Jurginių prietarus priminė Vaiva.
„Vainutos“ kolektyvas palinkėjo, kad Šv. Jurgis atrakintų ne tik žemę, bet ir visų širdis, įsileisti pavasarį, džiaugsmą, mylėti savo šalį, nes ji tokia graži, ir ne tik per Jurgines. Ji graži visada.
