Fotografas Eugenijus Kavaliauskas
Per pasaulį nuvilnijusi skruzdės nuotrauka
Makro fotografija Eugenijus Kavaliauskas susidomėjo 2018 metais
Makro fotografija Eugenijus Kavaliauskas susidomėjo 2018 metais
Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nematė garsiosios skruzdės nuotraukos. Šis nuopelnas skrieja tauragiškiui fotografui Eugenijui Kavaliauskui. Nuo 2018 metų vyras pradėjo domėtis makro fotografija, viena tokių nuotraukų buvo nominuota tarptautiniame konkurse ir apskriejo visą pasaulį.
Fotografuoti pradėjo dar mokykloje
Fotografija E. Kavaliauskui grįžo tarsi bumerangu.
– Domėtis fotografija pradėjau labai anksti, apie 1970 metus, prieš maždaug 50 metų. Pirmas fotografijos būrelio vadovas buvo Arimantas Šerlinskas, buvęs Tauragės II vidurinės (dabar „Šaltinio“ progimnazijos – red.) fizikos mokytojas, vėliau IV vidurinės (dabar „Žalgirių“ gimnazijos – red.) direktorius. Dabar jau nežinau šio žmogaus likimo... Jis buvo pirmasis, kuris mokė visų pradmenų – kas yra didintuvas, kaip ryškinti juostą, kaip gaminti pirmąsias nuotraukas. Tai buvo pirmi sėkmės ženklai, kas liko atmintyje, kad jau net tada dalyvaudamas parodose tapdavau nugalėtoju, – prisiminė Eugenijus.
Nors pomėgis fotografuoti neišblėso ilgai, palaipsniui atsirado ir kiti pomėgiai – sportas, muzika, tapyba, kompiuterija. Pasak fotografo, didžiausią įtaką atitolti nuo fotografijos turėjo tai, kad fotografuoti ir noras tobulėti augo stipriai, bet technologijos buvo sovietinės, žemo lygio ir tobulėti nebuvo sąlygų.
– Manau, jeigu fotografuoti ir niekam nerodyti, tai kam tuomet išvis tokį darbą dirbti? Fotografija – kai tu nori pasidalinti, parodyti, atrasti kažką naujo, – nė kiek neabejodamas paaiškino vyras.
– Juodai baltai fotografijai užteko grubiai vadinamų dviejų operacijų – ryškinimo ir fiksavimo juostai, nuotraukos gamybai – apšviesti ir ją ryškinti, fiksuoti. Aišku, atėjus laikui norėjosi spalvotų vaizdų – ten jau būdavo iki 24 operacijų. Užtrukdavo labai ilgai, per naktį sėdėdavau patamsyje, iš tiesų ir atsibodo taip darbuotis, – pasakojo Eugenijus.
2001 metais pas draugą atvyko giminaičiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir atvežė jam dovanų tuo laiku vadinamą „muilinę“ – „Fuji“ fotoaparatą, kuris ir sužavėjo Eugenijų – nufotografuoji ir ekranėlyje matai vaizdą, ir spalvotą.
– Tada tai buvo kažkas nerealaus, atkrito tiek daug juodo darbo ir vėl užsidegiau noru fotografuoti, – džiaugėsi vyras.
Fotografija – tai dalijimasis
Iš pradžių Eugenijus rimčiau fotografuoti pasirinko paukščius, kaip pats sako, tarsi kažkas jam tai pakuždėję.
– Fotografuodamas pastebėjau, kad dar trūksta tai vieno, tai kito paukščio nuotraukos. Vienas geras draugas man parodė objektyvus. Jie, pripažinsiu, tada buvo fantastiški ir kaina, ir savybėmis. Aš dar sarkastiškai tada pasišaipiau, kad tuos, kas perka tokį objektyvą, galima išvežti tiesiai į beprotnamį, nes šeima „išeis ubagais“. Netruko prabėgti penkeri metai, o aš ir pats įsigijau tokį objektyvą, – šypsosi Eugenijus. – Jį man taip pat parvežė iš JAV.
Tada jis teigė nenustygęs vietoje:
– Mano tokia natūra, aš nerimstu, man to trūksta, aš noriu judėti, rodyti. O ir fotografas toks sutvėrimas, kaip sako. Nors kiti nufotografuoja ir laiko nuotraukas archyve. Manau, jeigu fotografuoti ir niekam nerodyti, tai kam tuomet išvis tokį darbą dirbti? Fotografija – kai tu nori pasidalinti, parodyti, atrasti kažką naujo, – nė kiek neabejodamas paaiškino vyras.
Eugenijus sukūrė pirmąją savo svetainę ir į ją pradėjo jungtis kiti lietuviai, susipažino su žinomais gamtininkais, kurie tuomet neturėjo dar į ką remtis, nes tai buvo paukščių fotografijos pradžia.
– Taip diena iš dienos, penkiolika metų, fotografavau paukščius. Sulaukiau ne vieno ir ne dviejų tarptautinių apdovanojimų. Tačiau vieną dieną, kaip ir minėjau, kad esu neramus, pajutau, kad dirbu tik tam, kad dirbčiau. Supratau, kad progreso fotografuojant paukščius nebebus – kai dirbi tam, kad dirbtum, tampi nebekūrybiškas. Teko priimti sprendimą, kad reikia kažką keisti, – aiškino E. Kavaliauskas.
Pasirinko vabalus
Jis prisiminė skaitęs žodžius, kad fotografas, užsiciklinęs vienoje srityje – miręs fotografas. Tai ir pastūmėjo jį apsispręsti grįžti į pradžią. Juk daugumos fotografijos pradžia ir buvo gėlės, vabaliukai kieme.
– Iš pradžių buvau ir aš pradėjęs paveiksluoti vabalus, bet numečiau, tai atrodė per paprasta, bet teko grįžti. Dabar jau patirtis žymiai didesnė, žinių bagažas didesnis, – vardijo Eugenijus.
Jam pradėjus gilintis į makro fotografiją teko susidurti ir su daugybe problemų...
– Pamačiau, kad aš labai klydau ir nėra viskas taip paprastai, kaip galvojau. Kolegų rate visi mano, kad sunku paukštį pamatyti, nufotografuoti. Tai aš vis sakau, kad jūs neįsivaizduojate, kaip lengva yra nufotografuoti paukštį, o su vabaliukais yra labai sudėtinga, nes jie yra maži, – teigė įspūdingų nuotraukų autorius. – Reikia labai daug informacijos, kad žinotum, kaip jį „prisišnekinti“, ką su juo daryti.
Jis įvardijo ir pasirinkęs tris rūšis, kurias jam labiausiai patinka fotografuoti – blizgiavabalius, mėšlavabalius ir vandeninius vabzdžus.
Eugenijus pasidalijo iš pradžių sulaukęs replikų, kodėl nuo paukščių perėjo prie „pabaisų“ vabalų. Jo nuomone, juk ir ne visi žmonės iš pirmo žvilgsnio yra labai gražūs, tačiau kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Ir nuo fotografo labai priklauso, ar jis sugebės rasti aukso vidurėlį.
– Su vabalais lygiai tas pats, reikia rasti tinkamą kampą, rasti momentą, – sako fotografas.
Įkvėpė filmas
Sudalyvauti konkurse „2022 Nikon Small World Photomicrography Competition“ tauragiškį paskatino draugas iš JAV. Konkursui Eugenijus pateikė tris nuotraukas, tačiau buvo nominuota skruzdės nuotrauka, vėliau plačiai paplitusi internete.
– Kai peržiūri, kas su tavimi rungiasi konkurse, supranti, kaip tau „nerealiai“ pasisekė, nes su tavim rungiasi JAV, Kinijos, Europos universitetai, o ten įrangos kainuoja jau iki milijono eurų. Ir kai galvoji, kad tu susirinkęs iš detalių, kažkokį stikliuką sulipdai ir padarai puikiai vertinamas nuotraukas ir dar kažką laimi, tai reiškia tikrai labai daug, – džiaugėsi vyras.
Eugenijus paaiškino ir skruzdės nuotraukos gimimą – skruzdę pagavo lakstančią miško takeliu. Parsinešė ją namo ir per mikroskopą kruopščiai apžiūrėjo.
– Skruzdė yra fotografuota jau daugybę kartų, bet vėl pradėjau ją vartyti ir pamatau vaizdelį – filmo „Žiedų valdovas“ orką. Tada man toptelėjo mintis, kad būtent tą orką ir reikia nufotografuoti, – idėjos gimimu dalijosi fotografas, įvardijęs, kad norint nufotografuoti vabzdį reikia šį sušaldyti.
– Visi vabzdžiai mėgsta šilumą, jeigu sušaldai, jie numiršta. Jie turi tik šiek tiek atšalti, kad užmigtų. Kai jau žinau, ką su juo darysiu, pasiruošiu studijoje vietą, pasidedu smeigtuką ar kažką panašaus jo dydžio ir laukiu, kol atsibus, ruošiuosi tam momentui, nes kai jis prasibudina, pasidaro labai greitas. Tad, kol visiškai prabunda, turiu apie 10–15 minučių užfiksuoti momentą.
Pasak jo, skruzdė buvo nufotografuota prieš metus, visi, kas domisi makro fotografija, ją tada matė.
– Tuo viskas tąsyk ir baigėsi, nuotrauką pamėgo nemažai žmonių. Tačiau kai nuotrauką paleido amerikiečių medija, va tada tai „sprogo“ pasaulis, – pasakojo E. Kavaliauskas.
Po to, Eugenijus teigia, iš karto sulaukęs kolegų žinučių apie jo darbo kopijuotojus.
– Turbūt žmonių prigimtis tokia. Man kolegos siunčia, kaip žmonės bando atkartoti mano skruzdės nuotrauką. Man tai primena „Euroviziją“, kai konkursą laimėjo Ukraina. Ruslana išėjo su energingu šokiu, ugnimi ir ji laimėjo. Po metų visi bandė tai atkartoti. Su kolegomis juokaujame, kad kitais metais internete bus vien tik skruzdės. Tačiau tokio darbo greitai nepadarysi. Pačiam turi būti labai įdomu, – pabrėžia pašnekovas.
Paklausus, ką jam reiškia toks didelis dėmesys, E. Kavaliauskas neabejoja – tai laikina:
– Tai yra labai smagu, bet tai yra šiandien. Rytoj vėl reikės įrodinėti, kad esi geriausias.
Fotografas Eugenijus Kavaliauskas
Per pasaulį nuvilnijusi skruzdės nuotrauka
Makro fotografija Eugenijus Kavaliauskas susidomėjo 2018 metais
Makro fotografija Eugenijus Kavaliauskas susidomėjo 2018 metais
