Ignas Plienaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tai – vienas mėgstamiausių vaikino piešinių. Jame menininkas pavaizdavo savo nugarą. Asmeninio archyvo nuotrauka
Igno piešiniai – abstraktūs. Asmeninio archyvo nuotrauka
16-metis „Versmės“ gimnazijos moksleivis Ignas Plienaitis piešti mėgo nuo vaikystės. Kaip ir daugelis bendraamžių, piešinius jis padovanodavo tėvams. Tačiau po kurio laiko pomėgis piešti išaugo į šį tą daugiau – vaikinas piešti išmoko taip gerai, kad dabar yra raginamas surengti parodą. 11-ą klasę lankysiantis jaunuolis ne tik piešia pasitelkęs grafitinius pieštukus, bet ir tapo guašo akvarele. „Vasarą planuoju išmėginti ir aliejinius dažus“, – kalbėjo jis. Meniškos sielos moksleivis, regis, turėtų būti atitrūkęs nuo vadinamų tiksliųjų mokslų ir pasinėręs į paslaptimis apipintą meno sritį, tačiau vaikinas atskleidė planuojantis studijuoti ne ką kitą, o inžineriją.
– Ignai, papasakokite, o kada pradėjote piešti?
– Aistrą piešimui pajutau 8 klasėje. Lankiau dailės būrelį, todėl dalyvaudavau daugybėje konkursų. Piešdamas susitelkiau ties linijomis, dėmėmis, potėpiais. Būtent pastarosios patraukė akį, ėmė patikti tai, ką kuriu. Ypač pamėgau vaizduoti medžius.
Taigi, galima sakyti, „užsikabinau“. O pradėjau piešti dar vaikystėje, ko gero, kaip ir daugelis vaikų. Nupieši piešinį – atiduodi mamai arba tėčiui, džiaugiesi. Tada negalėjau pagalvoti, kad tai po kurio laiko užims didelę mano gyvenimo dalį.
– Ar jūsų šeimoje yra meniškos sielos žmonių?
– Negalėčiau sakyti, kad paveldėjau polinkį į meną, tačiau išties yra giminaičių, kurie pasižymi kūrybiškumu. Pavyzdžiui, pusseserės. Jos ne tik piešia, bet ir muzikuoja.
– Minėjote medžius. Ar teisingai suprantu, kad labiausia mėgstate piešti gamtą? Kodėl medžiai taip traukia?
– Man išties patinka piešti medžius, tiesą sakant, kas antrame ar trečiame piešinyje – medis. Gamta, medžiai man patinka nuo vaikystės. Medžiai labai gražūs, pavyzdžiui, krentanti šviesa ant beržo arba saulės spindulių nutvieksti lapai. Kai kurie medžiai tokie galingi, jie sukelia ir ramybės pojūtį – tą jausmą suteikia daugybė šakų. Be to, manau, kad piešdamas žmogus visuomet pirmiausia imasi vaizduoti pats save, žinoma, tai išreiškia per tam tikras formas, bet tuose kūriniuose yra daug jo paties.
– Kūrybiškumas, gebėjimas piešti – įgimtas ar išmokstamas dalykas?
– Sakyčiau, kad mažą dalį paveldėti galima, tačiau tai tik maža dalis. Pagrindą sudaro mokymasis – kaip išmoksi, tokius įgūdžius piešdamas ir turėsi. Piešimas, kaip ir kiti dalykai, priklauso nuo to, kiek į tai bus įdėta darbo.
– Sakėte, kad pomėgį piešimui pajautėte pamokose. Regis, mokykloje išsilaisvinote, nors kiti menininkai yra pasakoję, kad mokyklose jautėsi itin prastai, nes tarsi tapdavo įrėminti kokių nors standartų.
– Išties, būtent tą laisvę, suvokimą, kad yra galimybė piešti labai daug ką, įgijau teatro ir dailės pamokose, lankiau ir dailės būrelį „Versmės“ gimnazijoje. Mano mokytoja labai gera. Tai – Vida Karbauskienė, padėjusi atrasti tą laisvę.
– Kas piešinyje jums svarbiausia – siužetas, kompozicija, emocija?
– Skirtingai. Viename piešinyje svarbiausia perteikiama žinia. Kitame – stipri emocija, kokia ji bebūtų – ar teigiama, ar neigiama. Buvo piešinys, kuriame siekiau atskleisti žmogaus dvilypiškumą. Taigi, skirtinguose piešiniuose svarbiausi skirtingi aspektai. Nemažai piešinių, kuriuose norima perteikti žinias.
– Laisvė jums yra didelė vertybė, tiesa?
– Taip. Nemėgstu griežtų rėmų. Žinoma, svarbi ir tokia vertybė kaip sąžiningumas, šeima, teisingumas, atvirumas, nuoširdumas. Visa tai mėginu pavaizduoti savo piešiniuose.
– Kiek trunka nupiešti piešinį?
– Tai priklauso ir nuo lapo dydžio, ir nuo vaizduojamos dalyko sudėtingumo. Pirmieji piešiniai pasaulį išvysdavo po maždaug 20-ies valandų. Po to procesas ėmė trumpėti ir dabar darbą sukurti trunka 8–10 valandų.
– Kada surengsite pirmąją parodą?
– Kai turėsiu daugiau piešinių (juokiasi – aut. past.). Mano dailės mokytoja jau siūlė surengti pirmąją parodą, tačiau kol kas šiam žingsniui dar nesiryžau.
– Šiais metais dalyvavote astronomijos olimpiadoje. Kuo jus sudomino astronomija? Gal piešiate ir visatos gelmių vaizdus?
– Planetos ir žvaigždės atrodo nuostabiai. 9-oje klasėje ėmiau gilintis į astronomiją. Juk tai toks paslaptingas mokslas – apie dangų, visatą. Greičiausiai tai ir sužadino smalsumą.
Tiesa, planetų nepiešiu. Kūriniuose galima pamatyti tik mėnulį arba saulę. Kitų planetų nėra. Nors dabar pagalvoju... Taigi tikrai gražiai atrodytų, jeigu pavaizduočiau kokią žalią įsivaizduojamą saulę arba mėnulį.
– Tikriausiai pamėtėjau idėją (šypsausi, – aut. past.). Beje, o savo ateitį ketinate sieti su piešimu? Esate jau 11-tokas. Ką ketinate studijuoti?
– Kol kas konkrečiai nesu apsisprendęs. Žinoma, dailininkui išgyventi pakankamai sunku. Nors dabar galima kelti darbus į internetą, jame egzistuoja pasaulinis menininkų tinklas. Vis dėl to nemanau, kad būsiu tik dailininkas. Greičiausiai turėsiu kitą darbą, piešimas liks kaip pomėgis.
– O kokią sritį įsivaizduojate kaip pagrindinę savo gyvenime?
– Galvoju mokytis statybos inžinerijos arba programavimo. Tai sritys, susijusios su matematika, fizika. Humanitariniai mokslai mane irgi domina. Sakyčiau, neriu į įvairias sritis. Pažvelgimas iš įvairių perspektyvų gali mestelti naujų idėjų kūryboje.
– Kalbant plačiau, kaip manote, kokios yra jauno žmogaus perspektyvos Tauragėje? Ar jaunam žmogui čia sukurtos sąlygos gyventi palankios, o gal planuoji keltis į kitus miestus ar šalis?
– Manau, galima Tauragėje gyventi. Tačiau jeigu studijuosiu statybos inžineriją arba kitus inžinerinius mokslus, teks išvykti studijuoti į Kauną arba Vilnių, ten perspektyvos kur kas platesnės nei Tauragėje. Tiek Vilniuje, tiek Kaune galima įgyti kur kas daugiau patirties, stiprų teorinį pagrindą.
O grįžus į Tauragę šias žinias, žinoma, galima pritaikyti. Tiesa, aš dar nesu apsisprendęs, kur gyvensiu.
Ignas Plienaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tai – vienas mėgstamiausių vaikino piešinių. Jame menininkas pavaizdavo savo nugarą. Asmeninio archyvo nuotrauka
Igno piešiniai – abstraktūs. Asmeninio archyvo nuotrauka
