Regina savo mėgstamoje vietoje po obelimi. Autorės nuotraukos
Reginą Bliūdžiuvienę galima pristatyti įvairiai: poetė, tautosakininkė, pedagogė, aktyvi Žygaičių miestelio bendruomenės narė. Regina apie savo darbus girtis nėra linkusi, tik žaviais eilėraštukais retsykiais pasidalija savo feisbuke.
Naujausias kūrinys – „Renkuosi abu“
Viena šiemet išleistų Reginos Bliūdžiuvienės knygų sudomina vien pavadinimu – „Renkuosi abu“. Pasak R. Bliūdžiuvienės, knygos pagrindinė mintis paprasta – ji labai domėjosi apaštalu Pauliumi ir norėjo aprašyti jo asmenybę.
– Kadangi faktiškai apkeliavau visas apaštalo Pauliaus gyventas vietas – Izraelį, Maltą, Graikiją, tik nebuvau Turkijoje, parašiau pirmąją knygą apie jį „Kelionė su pasaulio piligrimu“. Vėliau, kiek labiau viską apsvarsčiusi, sumąsčiau parašyti apie apaštalą Paulių tiesiog kaip apie žmogų – ką mėgo, kaip bendravo, kaip buvo priimamas kitų, – kaip kilo mintis išleisti knygą, pasakojo Regina.
Į knygą moteris pridėjo šiek tiek ir savo asmeninės patirties.
– Kalbama apie kvailą ir protingą. Kodėl apaštalas Paulius sako „Paklausykit manęs kaip kvailo“? Pagalvojau – kas yra kvailas, o kas yra protingas? Pavyzdžiui, mes, vaikai, dūkome pamiškėje ir pamatėme seną vyriškį, ganantį karves. Pastebėjome, kad jis toje pievoje kažką rado. Pasilenkęs lyg glostė, kalbino. O mes vaikai, pagalvojom, kad senukas rado žvėriuką ar paukščių lizdą. Susidomėję pribėgome artyn, o ten, pasirodo, labai gražus prinokusių žemuogių krūmelis. Mes trypėm aplinkui, kaip norėjom suvalgyti, o tas senukas tik pakilnojo šakeles ir nuėjo, palikęs visą gėrį mums. Mes, apsidžiaugę radiniu, tik kapt ir viską suvalgėm. O aš tik dabar pagalvojau, kas šioje vietoje kvailys? Mes, vaikai, tuomet sakėm, kad senukas kvailys – rado tokių uogų, o nė vienos neparagavo. Tada nesupratom, kad tas senukas uogas paliko mums. Štai ir situacija, parodanti, kas yra kvailys, o kas protingas, – moteris pasakoja, kad per šiuos prisiminimus ji bando pažinti save.
– O pavadinimas „Renkuosi abu“, nes yra Kristus ir apaštalas Paulius. Aš juos abu ir pasirinkau, – šypsosi moteris.
Poetė prisipažįsta, kad ši knyga jai pačiai labai patinka. Ją papuošė Tauragės rajono mokinių piešiniai. Pasak jos, katalikių moterų draugija rengė konkursą ir vėliau leido jai pasirinkti patinkančius darbelius. Pirmą kartą gyvenime išleidus knygą jai žmonės skambino ir dėkojo:
– Viena moteris sakė negalinti užmigti nepabaigusi skaityti knygos, o kita sakė negalinti skaityti, nes vis verkia.
Autorė – Regina
Buvo įdomu, kodėl knygas Regina pasirašo vien tik vardu.
– Todėl, kad aš Regina esu nuo pat krikšto, o Bliūdžiuvienė – tik nuo 1971 metų, – šypsosi Regina. – Beveik visas knygas pasirašau tik vardu. Tai gali būti net kaip ir slapyvardis.
O su pavarde ji pasirašo tik knygas, kurios buvo rašomos pagal projektą – ten privaloma rašyti ir vardą, ir pavardę. Jos nuomone, nebūtina žinoti pavardės, įdomiau turėtų būti, kas parašyta knygoje.
Kuria nuo mokyklos laikų
R. Bliūdžiuvienė jau mokykloje turėjo polinkį rašyti:
– Buvo metas, kai laimėjau visų trijų rajone vykusių konkursų pirmąsias vietas.
Studijos ir mokykla buvo darbas, kasdienybė, o kai nebedirbo mokykloje, pasak jos, atsivėrė kitos durys. Tai, ką ji dalijo mokiniams, dabar dalija visiems, tik kitokia forma.
– Tiesiog atėjo toks momentas, kai beveik 40 metų dirbus mokykloje reikia išeiti ir tuomet pajauti, kad kažko trūksta. Taip ir bandžiau užpildyti savo laisvą laiką, – teigia ji.
Mėgstamiausi žanrai
Moteris teigė labiausiai mėgstanti kurti mitologiją bei pasakojimus:
– Patinka ir lyrinė kūryba, bet labiausiai mėgstu pasakojimus su įdomiu siužetu. Pasakojimai daugiausia proziniai, bet vis tiek tai yra pasakojimai. Mėgstu kurti ir sakmes apie tėviškę.
Patinka jai kurti ir lyrinius eilėraščius, bet sako, kad parašyti apie ropojantį vorą sugebėtų daug kas – ir štai jau eilėraštis.
Viena temų yra kelionės bei etnografija. Štai dabar moteris sako turinti jau paruoštą medžiagą apie Žygaičių kapines – paminklus, simbolius. Etnografine tema moteris turi parašiusi knygutę apie Žygaičius „Žodžio takais po gimtąjį kraštą“ – ten aptartos žmonių pravardės, vardų kilmės, parašyta ir apie keliones su bendruomene.
– Buvo laikas, į Kalvariją važiuodavome tiek žmonių, kad vykdavo net 3 autobusai. O šiemet, gaila, nenuvažiuos nė vienas… – užsiminė Regina.
Kūrė ji ir knygutes vaikams. Vienuolika anūkų turinti moteris sukūrė savo anūkams skirtų knygučių, kad jie prisimintų savo vaikystę. Šių knygų yra vos keletas egzempliorių.
Jeigu pavyks projektas, kurį parašė Žygaičių biblioteka, bus išleistos Žygaičių sakmės „Kažkada kadų kadaise“. Knygoje – sakmės apie Draudenių ežerą, Žygaičių gimnaziją, koplytėlę, Plynąją. Iš viso bus 9 sakmės, kurias iliustruos Teresės Beitienės piešiniai.
Tikėjimo reikšmė kūryboje
– Turbūt tai yra pati būtis. Pats buvimas kitoks. Sovietmečiu studijose viskas buvo užgniaužta, darbe, mokykloje – tuo labiau. Tada tikėjimas buvo pogrindyje ir neryškus, – pasakojo Regina.
Tikėjimas, pasak knygų autorės, yra realus dalykas, tik kai kurie žmonės nenori jo priimti:
– Atrodo, kad žmogus kaip prie to žemuogių krūmelio – viską žino, viską mato. Iš tikrųjų taip nėra. Krikščionybė yra gyvenimo sankloda, tai yra tai, kuo tu gyveni. Žmogus yra ne tokia būtybė, kuri vien tik savo poreikius tenkina, žmogui yra duota didžiulė galia mylėti ir būti sąmoningai veikiančia būtybe. Bitės, pavyzdžiui, korio akutes kaip gražiai nulipdo, kokie taisyklingi tie rombeliai, bet tai nėra sąmoninga, tai daroma instinktyviai, o žmogus gali arba griauti, arba kurti. Iš tikrųjų ne pati religija yra vertybė, o tikėjimas. Religija gali būti mitologija, pagonybė, gali būti ir sukurta religija, juk visokių dabar turime. O tikėjimas yra tai, kuo tu pats pasirenki tikėti.
Visko pradžia ir pabaiga
Studijų metu R. Bliūdžiuvienė paruošė pirmuosius tautosakos rinkinius iš medžiagos apie savo gimtąją kaimą. Gimtinė jai reiškia turbūt viską.
– Tai yra visko pradžia ir pabaiga. Ten norisi ir pelenais sugrįžti atgal. Kur gyvenu dabar, žinoma, yra miela vieta, bet tai yra vaikų tėviškė, ne mano. Man yra miela ten, kur tėvai gyveno, kur namas tebestovi. Tėviškė tikriausiai ir yra ta starto vieta, kur tu pakilai, apsukai ratą ir vėl nusileidai. Ten ir įspūdžiai pirmieji, pasaulio pažinimas, – svarsto moteris.
Būtent tėviškė visada išliks ta vieta, kuri jai šventa. Apie savo tėviškę Regina turi sukūrusi žemaitišką knygutę „Žuodžiu skuonis“. Jai labai gaila, kad tėviške daug kam tampa butas daugiaaukštyje.
Iš Laukuvos į Žygaičius ji persikėlė, nes baigusi universitetą galėjo pasirinkti, kur norėtų dirbti, o prieš pusmetį buvo ištekėjusi.
Darbas buvo atgaiva
Regina 39 metus dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Žygaičių gimnazijoje ji dirbo nuo 1972 metų.
– Šiemet būtų jubiliejiniai metai, – prisiminė moteris.
Mokytojos darbas Reginai patiko. Pasakojant apie tuos metus galima pastebėti džiaugsmą jos akyse:
– Atgaiva buvo šis darbas. Nors per tiek metų visko buvo, vis tiek džiugu prisiminti, – atsidūsta ji.
Karantino lyrika
Regina papasakojo ir apie netikėtai atsiradusią knygutę „Gyvenimas yra gyvas“. Šioje knygoje viskas yra iš jos kiemo.
Moteris juokais ją pavadino karantino lyrika. Prie visų eilių ji pridėjo ir po pačios darytą nuotrauką. Knygą Regina parašė per pirmąjį karantiną, kai viskas buvo griežtai kontroliuojama. Šią knygutę pasiėmė Vilniaus nacionalinis muziejus, planuojantis surengti ekspoziciją apie per karantiną nuveiktus darbus.
– Tada negalėjai niekur išeiti, išvažiuoti, tai ir įsižiūrėdavai į tai, kas arti tavęs – į sraigę, į apvirtusį karkvabalį. Atrodė, kad pasaulis susirenka prie tavęs, – pasakojo Regina.
Moteris pasakojo labai mėgstanti žemę – ravėti, sodinti, prižiūrėti. Dažnai ir laukinių žolių prisirenkanti – jų puokštė ir pokalbio metu stovėjo ant stalo. Dar ji mėgsta sėdėti po obelimi, rytais ten geria kavą.
