Pernai sausio 19-ąją Vilniuje gyvenantys buvę tauragiškiai, susitikę su bičiuliais iš gimtojo miesto, Vilniaus Mažajame teatre pažiūrėjo Tauragės liaudies teatro spektaklį – Stasio Žemaičio „Mirta Činčibiraitė“.
Genovaitės Urmonaitės archyvo nuotrauka
Pirmoji Tauragės kraštiečių šventė prie 15 metų surengta Vilniaus rotušėje, gi šiųmetinei, numatytai ryt, birželio 19-ąją, kraštiečiai rinksis netradicinėje aplinkoje – muziejuje „Duonos kelias“ prie Vilniaus Pilaitės vėjo malūno. Kaip visada, kraštiečiai išvys sceninių vaizdelių, o svarbiausia – galės bendrauti, diskutuoti, dainuoti, šokti kiek širdis geidžia.
Tauragės liaudies teatro režisierės Genovaitės Urmonaitės prieš 15 metų pradėta tradicija ne tik neblėsta, o nuolat keičiasi, įgauna naujas formas. Režisierė prisimena, kaip kilo mintis surengti pirmąją kraštiečių šventę:
– Prisimenu, vaikštinėdama po Vilnių užsukau į Rotušę. Tada ten dirbo muzikologas Viktoras Gerulaitis. Vaikščiodama po menes pasakiau, kad čia skaitysiu poeziją. „O kas čia tavęs klausysis?“ – vos ne su pašaipa paklausė jis. Pasakiau, kad pasikviesiu Vilniuje gyvenančių kraštiečių. Ir jie atėjo! Kaip dabar matau – V. Gerulaitis sėdi salės gale ir rodo man iškeltą nykštį...
Taip viskas ir prasidėjo. Genovaitė neslepia – tęsti tradiciją pavyksta ir todėl, kad ji puikiai sutaria su daugybe teatro žmonių, profesionalių menininkų. Taip lengviau gauti patalpas renginiui – kitaip jų neįpirktum.
Be to, kraštiečių šventė visada vykdavo žiemą. Šiemet ji nusikėlė dėl karantino.
– Žinoma, galėjom ir visai neorganizuoti, bet gaila praleisti metus... Nutariau – tegu bus paprasčiau, esmė – pabūti kartu, pabendrauti, kad svetur gyvenantys mūsų kraštiečiai labiau pažintų ir pamiltų savo kraštą. Šiek tiek neramu, kad sunku pakviesti žmones, nes jie labai išsibarstę, o laiko mažai. Vis dėlto tikiuosi, kad vieni per kitus susižinos. Paprastai susirinkdavo apie 250 žmonių. Kiek bus šiemet – pamatysim. Kad ir 50 tegu būna... – tikisi G. Urmonaitė. – Žmonės pasiilgę renginių, tačiau jų dabar tiek daug, kad visur suspėti nebeįmanoma. Taigi dabar svarbu ne kiekybė ir net ne kokybė, o tiesiog pabendravimas.
Anksčiau, rengdama pirmąsias kraštiečių šventes, ji sako girdėdavusi klausimų: o ką jie, vilniečiai, mums duos.
– Nereikia, kad ką nors duotų, – įsitikinusi Genovaitė, – gal jie atvažiuos bent senelių kapų aplankyti, ir tai bus gerai. Svarbu jau vien tai, kad iš mūsų krašto kilę žmonės prisimena savo gimtąjį miestą, jiems rūpi, kaip mes gyvenam.
Birželio 19 d., 14 val., kraštiečiai kviečiami atvykti į muziejų „Duonos kelias“ prie Pilaitės vėjo malūno, Piliakalnio g. 10, Vilniuje. Ten dirba ir gyvena mūsų kraštietė, žurnalisto Aleksandro Morozovo dukra Larisa Morozovaitė-Gureckienė. Ten yra malūnas, pirtelė, eksponatai, vyksta edukacijos, vakaronės ir t.t.
Paklausta apie šventės programą, Genovaitė sako, kad šventė, kaip visada, neapsieis be teatro – tradicijų negalima nutraukti. Šįkart vilniečiams bus parodytas Taurų mėgėjų teatro humoristinis sceninis vaizdelis „Knarkia paliepus“.
– Savaitgalį pranašaujami karščiai, taigi nenorime žiūrovų varginti, – sakė G. Urmonaitė. – Jie galės pievelėj susėdę žiūrėti ir sumuštinį ar sriubą valgydami – Larisa žada ant laužo išvirti žuvienės. Bus gyva muzika – gros Aleksandras Belkinas. Bus ir staigmenų.
Pasak G. Urmonaitės, kraštiečių šventę jau šeštus metus remia savivaldybė – skiria transportą ir apmoka salės (ar teritorijos, kaip šįkart) nuomą, atsiveža dovanėlių kraštiečiams.
