Tauragėje žinoma rašytoja Justina Trilikauskienė jau išleido savo 8-ąją knygą „Ant laikmečio šakos“. Naująjį poezijos rinkinį pristatančios tauragiškės gyvenimas vingiuotas. Irkutske gimusi ir Sibiro platybėse augusi, Klaipėdoje gyvenusi, o galiausiai Tauragėje atsidūrusi moteris su „Tauragės žinioms“ pasidalijo mintimis apie tai, kas yra rašytojas bei papasakojo apie spalvingą savo likimą, atvedusį ją į kūrybą.
Gimė tremtyje
Justinos Trilikauskienės tėvai jauni buvo ištremti į Sibirą – Lietuva tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, patyrė represijas. Valdžia trėmė išsilavinusius žmones, tarp jų pateko ir būsimos rašytojos tėvai. Būtent Irkutske jiems gimė Justina ir jos sesuo Danutė. Kartu augo ir brolis.
– Šeimoje augome trise: dvi seserys ir brolis, – pasakojo rašytoja. – Menas teka mūsų gyslomis. Štai visi tapome muzikantais. Sesuo Danutė Mikalauskienė – kanklininkė, beje, viena pirmųjų Tauragėje, ji mokėsi pas Birutę Zalanskaitę maždaug 1965–1970 metais, tapo ansamblio „Lietuva“ artiste. O mano brolis Vladas Čepliauskas 1980-aisias baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, vėliau tarnavo tarybinėje armijoje ir galiausiai tapo žinomu gatvės muzikantu, grojančiu gitara. Jo pirmasis muzikos mokytojas – Alfonsas Sadauskas.
Papasakojusi apie brolį ir seserį, tauragiškė galiausiai prabilo ir apie save. Rašytoja kalbėjo, kad jau nuo vaikystės buvo meniškos sielos, ją itin traukė garsų pasaulis – muzikavimas, o tėvai vaikams skiepijo meilę Lietuvai.
– Šeimoje buvo branginama lietuvių kalba, Sibire tėtis sekmadieniais anksti ryte žadindavo, keldavo klausytis lietuviškų radijo laidų, – dėstė ji.
Kai J. Trilikauskienei buvo šešeri, jos tėvai gavo tuometinės valdžios leidimą iš Sibiro grįžti į Lietuvą.
– Traukiniu važiavome savaitę. Niekada nepamiršiu tos akimirkos: išlipome naktį Kauno traukinių stotyje, baisiai lijo, o aš labai norėjau miego, – prisiminė menininkė.
Traukė menas
Šeima apsistojo Kaune, pas Justinos tėvo brolį, o vėliau persikėlė į Tauragę, kadangi motina kilusi iš šio krašto. Būtent čia būsimoji rašytoja pradėjo eiti į pirmąją klasę.
– Mokytoja sakė, kad nekalbu gerai lietuviškai, daugiausia žodžių aš iš tiesų sakydavau rusiškai. Tačiau pirmoje klasėje pirmoji mokytoja Marija Pučinskienė stropiai mane mokė raidžių ir skiemenų. Išmokau. Tapau geriausia mokine, – kalbėjo tauragiškė.
Mokykloje J. Trilikauskienė atsidavė ne tik lietuvių kalbai, bet ir muzikai.
– Aš akordeonistė, kurios pirmieji muzikos mokytojai Tauragėje buvo gerbiami Edmundas ir Nijolė Jautakiai. Aš kartu su Gintare Jautakaite, dainininke, dabar gyvenančia Amerikoje, tuomet kūrėme bendras dainas. Daug įtakos turėjo mokytojų paskatinimas, dėmesys, pastebėjimai. Pas tuo metu žinomą muzikos mokytoją Vytautą Naraškevičių mokiausi dirigavimo, kompozicijos, literatūros, dar šiek tiek kankliuoti, – kalbėjo J. Trilikauskienė.
O štai 5-oje klasėje jos mokytoja Morta Norkienė jau paskatino jauną merginą rašyti straipsnius. Taip J. Trilikauskienė žengė į kūrybos pradžią. Tiesa, vėliau net dviem dešimtmečiams, teigė rašytoja, ji tarytum „užmiršo“ rašymą: tuo metu ją labiau domino spektakliai, dailė, baletas.
Atgijo Tauragėje
Likimas taip susiklostė, kad daugiausia laiko J. Trilikauskienė po mokslų baigimo praleido Klaipėdoje – dirbo mokyklose, grodavo šokių pamokose.
Tiesa, prieš kelerius metus pasiligojo Tauragėje gyvenantys jos tėvai. Moteris grįžo į Tauragės kraštą jų slaugyti. Prieš trejus metus tėveliai iškeliavo Anapilin, rašytoja pasiliko jų namuose.
– Netikėtai vėl atgijau Tauragėje. Lankydama įvairius kultūrinius renginius, pajutau besiveržiančią kūrybinę srovę. Karantinas, šis mums nemielas metas, paskatino mane vėl rašyti straipsnius, knygas, net dainas, – teigė tauragiškė.
Praėjusiais metais J. Trilikauskienė įstojo į Tauragės literatų klubą „Žingsniai“. Padedama jos narių, rašytoja išleido 7-ąją savo poezijos knygą „Kraitė“.
– Knyga sulaukė didelio pasisekimo, apkeliavo 20 Lietuvos rajonų, daug ką nustebino, sulaukiau itin malonių atsiliepimų ir paskatinimų. Džiugu, kad gyvename po meno mūzos sparnais – ne tik aš, sesuo, brolis, bet ir trys mano dukros. Muzika, šokis, dailė, poezija yra mus siejančios gijos, – atžalomis didžiavosi rašytoja.
– Kas yra rašytojas? Pirmiausia – tai žmogus, kuris turi vidinės valios, ieškantis tobulėjimo išraiškos, žadantis duoti gilių pojūčių ir supratimo, ieškantis impulsų, žodžio vergas. Antra, rašytojas su patirtimi sieja praeitį ir dabartį, semiantis pažintis, bendravimą, psichologijos žinias ir norintis išreikšti save bei dalytis tuo, ką kuria, su likusiu pasauliu, – kalbėjo ji.
Šiais metais pasirodžius 8-ąjai poezijos knygai, J. Trilikauskienė sakė besididžiuojanti savimi ir besitikinti, kad po karantino susitiks su savo skaitytojais.
– Visiems linkiu tikėti, kurti, puoselėti gerus darbus, o svarbiausia – mylėti, – pokalbį šiltai užbaigė rašytoja.