Laisvalaikis

Jaunasis šokėjas linki daryti tik tai, ko išties trokšta širdis

• Jonas VALAITIS
• Birželio 26, 2022

Vienoje Tauragės šokių grupėje šokantis 17-metis tauragiškis Naglis šiais metais „Versmės“ gimnazijoje baigė 11 klasę. Nors krūvio būta didelio, vaikinas visuomet rasdavo laiko ir savo pašaukimui – šokiui. Jaunuoliui, kaip ir nemažai kūrybingų bei veiklių žmonių, dėl savo žinomumo yra tekę sulaukti ir užgaulių replikų. Kai kurie su pašaipa žvelgė į tai, kaip esą jis galėjo pasirinkti tokią „ne berniukišką“ sritį. Tačiau Naglis nepasidavė ir gali didžiuotis laimėjęs daugybę konkursų, o tie, kurie šaipėsi, dabar tik su pavydu stebi jo pasiekimus.

Dar tik ieško savęs

Jis šoka ne tik už mokyklos ribų, bet ir joje įvairių renginių metu. Atrodo, vaikinas jau turėtų būti tvirtai apsisprendęs ir savo likusį gyvenimą sieti su šokiais, galbūt net juos po mokyklos baigimo studijuoti, tačiau Naglio planai – kiti.

– Iš pradžių buvau nusprendęs studijuoti psichologiją, bet po kurio laiko rimčiau susimąsčiau apie šias studijas. Ar galėčiau būti psichologas? Turi būti dvasiškai stiprus žmogus, negalima darbe patiriamų išgyvenimų parsinešti į namus. O psichologo darbas gali būti įtemptas bendraujant su psichologines traumas išgyvenusiais arba sunkumus patiriančiais žmonėmis. Dabar dar nesu apsisprendęs, ką konkrečiai studijuoti, – kalbėjo jis.

Kol kas Naglis svarsto apie pedagogo kelią.

– Bet ir dabar nesu 100 procentu tuo užtikrintas. Turiu visą vasarą. Mėginsiu suvokti, ką norėčiau ateityje studijuoti, kuo būti, ką veikti, – dėstė pašnekovas.

Įveikti baimę

Jis teigė esantis kartais emocionalus, tačiau kai reikia pasirodyti prieš auditoriją, Naglis itin susikaupia ir ieško vidinės ramybės, nors širdis, atrodo, plaka pašėlusiu greičiu.

– Visada jaudinuosi prieš prieš pasirodymą ir visai nesvarbu, auditorija maža, vidutinė ar didelė. Jaučiu baimę net ir prieš šokdamas tuomet, kai stebi tik draugai, šeima arba pažįstami. Tačiau jaudulys suteikia tam tikro atspalvio. Jis ne tik paskatina daryti geriau, eiti į priekį, bet jį įveikus pajaučiu ir labai gerą jausmą. Pavyzdžiui, daugelis žmonių turi aukščio baimę, bet šoka parašiutu ir įveikę tą baimę jaučiasi pasiekę kažko nepakartojamo. Mane ta emocija užvaldo tada, kai įveikiu jaudulį šokdamas. Pasirodymo pradžia sukelia baimę, tačiau eigoje ji ima slopti ir galiausiai pasijauti savame kūne, – sakė Naglis.

Pasak vaikino, kiekvienam šokėjui – nesvarbu, ar jis būtų profesionalas, ar dar tik pradedantis – svarbus palaikymas.

– Aš labai džiaugiuosi, kad mane palaiko šeima ir draugai. Palaikymas padeda sumažinti ir baimę, jog kažkas nepavyks, – kalbėjo šokėjas.

Vaikinas šoka nuo 2017-ųjų rugsėjo, tada jis pradėjo lankyti šokių užsiėmimus. O jo pirmasis pasirodymas įvyko tų pačių metų žiemą.

– Buvo kalėdinis festivalis, – apie pirmąjį išėjimą į sceną pasakojo Naglis. – Labai bijojau suklysti, atsidurti ne toje vietoje, kurioje yra suplanuota, gal nepataikyti į taktą. Galiu pasakyti, kad tą dieną tikrai labai bijojau, bet aš įveikiau baimę. Pasirodęs prieš auditoriją suvokiau – viskas išėjo puikiai, – prisiminė jis.

Stilius, jungiantis jaunimą

Jaunuolis šoka pagal hiphopo stilių – tai šiuo metu populiariausias gatvės šokio stilius. Kodėl būtent toks stilius taip jį sužavėjo? Naglis pasakojo, kad tuo metu, kai dar nebuvo atradęs savyje šokėjo gyslelės, nemažai laiko praleisdavo naršydamas telefone ir būtent meilę šokiui pajuto jame atsitiktinai pamatęs hiphopo judesių pamoką.

– Kartą išvydau vaizdo įrašą, kuriame pamačiau žmogų, mokantį tam tikro hiphopo šokių stiliaus judesio. Pamaniau – o, geras, reikia pabandyti pačiam išmokti. Ir greitai išmokau. Įsitraukiau į tai: ėmiau mokytis vis daugiau judesių, o po kurio laiko pradėjau lankyti šokių studiją, – kalbėjo Naglis.

Pašnekovas pažymėjo, kad hiphopas atitinka tai, kuo jis gyvena ir ką jaučia, tad būtent toks stilius jam padeda geriausiai įkūnyti save.

– Šiais laikais tai sujungia jaunimą, – akcentavo jis.

Kiekvienas pasirodymas – ypatingas

Nors vaikinas dalyvavo dešimtyse konkursų bei pasirodymų, tačiau vieno įsimintiniausio ar ypatingiausio įvardyti negali. Anot jo, kiekvienas išėjimas prieš auditoriją yra ypatingas ir unikalus, patiriamos akimirkos yra nepakartojamos.

Naglis sakė ilgą laiką manęs, kad yra beveik niekam nežinomas, nematomas, tačiau kartą sulaukė žinutės iš vieno didžiausių hiphopo festivalio, rengto Kaune, organizatorių. Šie jaunuolio paklausė, ar jis nenorėtų savo jėgų išmėginti festivalyje.

– Į šį festivalį susirenka labai daug šokėjų, labai stiprių konkurentų. Aišku, įsteigti įvairūs prizai, kuriais stengiamasi motyvuoti. Tačiau didžiausią motyvaciją pajaučiau jau vien sulaukęs jų kvietimo, nes tikrai nesitikėjau, jog kada nors būsiu pakviestas į tokio lygio šokių turnyrą. Nemaniau, kad būsiu pastebėtas. Pačiame turnyre išvydau daug profesionalių šokėjų. Tai buvo neįkainojama patirtis. Beje, dabar kur kas geriau žinau, kaip reikia pasiruošti konkursams, – dėstė pašnekovas.

– Pasiruošimas, ko gero, trunka ne vieną dieną, o nuolatinės treniruotės, tikiu, išvargina, reikia turėti daug ištvermės, tiesa? – paklausiau Naglio.

– Pasiruošimas pradedančiajam šokėjui trunka ilgiau nei jau ilgiau šokančiam žmogui. Bet tikrai galiu pasakyti, kad reikia kiekvieną dieną bent po porą valandų treniruotis. Aš drąsiai jaučiuosi po to, kai kasdien pašoku bent po kokias 4 valandas. Su pertraukomis, žinoma. Kuo daugiau šoki – tuo geriau: sustyguoti judesiai, lavinama atmintis, kur kas geriau atsimeni, ką reikia daryti net tada, kai pasirodymo pradžioje esi kupinas adrenalino.

– Ar nebijai patirti traumų?

– Džiaugiuosi, kad kol kas jų išvengiau. Jeigu ją patirčiau, daryčiau viską, kad tai jokiais būdais nesutrukdytų toliau šokti. Jeigu patiri kojos traumą – turi viršutinę kūno dalį. Neleisčiau traumai užbaigti mano karjeros. Jokiu būdu nepasiduočiau, nes šoku jau 5-erius metus ir labai džiaugiuosi, kad tai darau.

–Ko gero, tokiomis savybėmis ir turi pasižymėti šokėjas – būti atkaklus, ištvermingas. Kaip manai, kokios dar savybės yra reikalingos?

– Ištvermė ir atkaklumas yra vienos pagrindinių savybių, kurias reikia ugdyti. Be to, reikia išmokti palaikyti aplinkinius žmones, nes šokėjams tikrai svarbus palaikymas. Net jei tai nepažįstamasis, bet kai matai jį besistengiantį ir palaikai, suteiki jam jėgų. Tad solidarumas svarbus. Žinoma, yra ypatingai svarbi ir drąsa. Ji atidaro duris į didesnes galimybes šokėjui tobulėti.

–Mokslai reikalauja laiko, šokiai – intensyvaus darbo, konkursai – pasiruošimo. Nagli, o kaip atsipalaiduoji, kai yra laisvo laiko ir nereikia nei šokti, nei mokytis?

– Šokdamas (juokiasi, – aut. past.). Šokiai ne tik darbas, kuris užima daug laiko, bet ir pramoga. Jie mano širdyje. Aš šoku, kai tik turiu laiko ir vietos, kur tą daryti. Taip pat klausausi muzikos, bendrauju su draugais. Jų grupė nėra didelė, bet tai nuoširdūs draugai. Stengiuosi skirti laiko sau, esu intravertiškas žmogus, kartais man reikia laiko tiesiog pabūti su savimi.

– Mūsų visuomenėje vyrauja toks požiūris, kad šokis – merginų reikalas, ne vaikinų. Kaip manai, kaip čia taip susiklostė, jog šokančių merginų daugiau nei vaikinų? Gal pastarieji labiau susivaržę, bijo save išreikšti?

– Žmonės, kurie nesidomi šokiais, tikrai gali galvoti, kad čia „mergaitiškas“ dalykas. Taip kalba tie, kurie praktiškai nieko negalėtų papasakoti apie šokius. Esu sulaukęs replikų, kad esu kažkokioje ne toje srityje. Ir tai tęsėsi nkurį laiką. Bet aš neskirstau žmonių nei į merginas, nei į vaikinus. Taip jau yra, kad visi šokėjai vienas kitam yra lygūs. Aš daug dažniau vertinu profesionalumą, o ne lytį. Tarp kitko, nesu tikras, ar merginų šokiuose yra daugiau. Gal vienodai?

– Viename interviu sakei: „Šokdamas galiu būti savimi“. Kodėl taip svarbu nebijoti būti savimi?

– Būdami savimi mes išlaisviname savyje užrakintą laisvės ištroškusį žmogų, norintį toliau tobulėti, žengti pirmyn. Renkamės kelią į ten, kur išties norime keliauti, o ne kur mums diktuoja. Šokėjas, būdamas savimi, atranda, ko jis siekia – ar keliauti į čempionatus ir parodyti save visam pasauliui, ar mėgautis dabarties akimirka ir viskam leisti klostytis savaime. Kitiems tiesiog gera, smagu praleisti laiką. Bet kuriuo atveju tampame laimingesni.

– Nagli, o ko palinkėtum Tauragėje gyvenantiems savo bendraamžiams?

– Nebijokite daryti tai, ko siekiate ir ko norite. Ir mažiau klausykite, ką kalba apie jus kiti. Kuo ilgiau neleisite sau būti laisvais žmonėmis, tuo daugiau reikės įdėti pastangų vėliau ieškant savęs. Ir, beje, pagrindinis mūsų mokytojas – ne tik baimė, bet ir drąsa. Nesėkmės – tai irgi patirtis. Mokykitės iš jų.