Laisvalaikis

Asociatyvi pexels.com nuotrauka

Dažniausios šiuolaikinės vaikų psichologinės problemos – ne psichologinės kilmės

• Eglė RAMANAUSKAITĖ
• Sausio 9, 2022

Anksčiau dažniausiai aptikdavau, kad vaiko elgesio problemų, emocinių sunkumų, susikaupimo bėdų atsiranda dėl kokių nors nepalankių psichosocialinių veiksnių jį supančioje aplinkoje, kai tai nėra įgimti dalykai. Išties, dažnai taip ir yra. Neretai vaiko elgesio, emociniai, akademiniai sunkumai gali rastis dėl sudėtingų tėvų tarpusavio santykių, įvairiapusio smurto šeimoje ar mokykloje, dėl netekčių, ilgalaikio atsiskyrimo nuo tėvų, nelaimingos meilės ir kitų lėtinių arba stiprių trumpalaikių gyvenimo sukrėtimų. Tačiau per savo netrumpą psichologės praktiką teko stebėti vaikų psichologinių problemų raidą darbuojantis įvairiose švietimo institucijose. Vis dažniau atkreipiu dėmesį, kad daugelio vaikų psichologinių problemų priežastis nėra tiesiogiai psichologinė. Tai mūsų visuomenėje įsišaknijančios žalingos gyvensenos padarinys. Jeigu šeimoje formuojasi tam tikri netinkami vaiko gyvensenos įpročiai, psichologinės problemos ateityje tiesiog neišvengiamos. Kartais suaugusiesiems atrodo keista, kad psichologas jų paklausia apie vaiko mitybą. Tėvai gali nustebti: „Juk mes atėjome pasikalbėti apie tai, kodėl vaikas mūsų neklauso ir nuolat ginčijasi, o ne apie tai, ką pusryčiams valgo“. Tačiau šiandien sau leidžiu tvirtai teigti, kad stipriausi vaikų psichinės sveikatos kenkėjai yra netinkami gyvensenos įpročiai šeimoje ir visuomenės kultūroje. Išskirčiau penkis pagrindinius blogus įpročius.

Nesveika mityba

Vienas įtakingiausių neigiamų veiksnių vaiko asmenybės raidai yra nesveika mityba. Nesveikos mitybos samprata apima daug dalykų: ir nereguliari mityba, ir dažikliai, kvapikliai, hidrinti riebalai ar glitimas, bet labiausiai noriu akcentuoti cukrų ir jo pakaitalus. Skyriau nemažai laiko domėtis įvairia literatūra ir žymiais autoriais, studijuojančiais cukraus poveikį ne tik žmogaus fizinei sveikatai, bet ypač jo psichinei veiklai. Saldžių gaminių industrija pasaulyje yra turtinga ir galinga priešintis mokslinių tyrimų išvadoms, jog cukrus sukelia priklausomybę. Tiesą sakant, oficialiai ji dar nėra klasifikuojama tarp priklausomybių, nors tokį statusą jau seniai turi narkotikai, tabakas, kofeinas ar alkoholis. Vis dėlto cukrus mūsų psichikoje beveik identiškai manipuliuoja laimės hormonu dopaminu kaip ir kitos priklausomybę sukeliančios medžiagos. Graudžiausia yra ne tai, ką tėvai sako vaikams apie cukrų, jog dantukai skaudės ir pajuoduos, bet dar graudžiau, kad cukrus sukelia begalę pavojingesnių ligų, įskaitant cukrinį diabetą, širdies ir kraujotakos sutrikimus, ląstelių mutacijas, sąlygojančias onkologinius susirgimus. Tačiau faktai, kurie mane labiausiai neramina profesiniame darbe – tai tėvų didelė tolerancija vaikų saldžiai nekontroliuojamai mitybai, pradedant nuo saldainių, gazuotų gėrimų, kasrytinių sausų pusryčių baigiant mėsa su saldžiais pagardais, saldžiais miltiniais patiekalais, mėsainiais ir pan. Cukrus yra kai kas daugiau nei baltas ar rudas cukrus, dedamas į arbatą arba randamas saldainiuose. Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje suaugusiesiems ne visada lieka laiko surinkti reikalingą informaciją, tačiau supratimas, kaip cukrus atima iš besivystančios asmenybės psichines jėgas, yra be galo svarbus. Tikėtis iš vaiko akademinių pastangų, elgesio savikontrolės ir teigiamų emocijų tokiu atveju yra tiesiog saviapgaulė. Ne vieni moksliniai tyrimai patvirtina išvadas, jog cukrus pažeidžia amono ragą smegenyse, o tai reiškia, kad silpnina atminties procesus. Cukrus ir dalis jo pakaitalų žaloja savikontrolės centrus kaktinėje smegenų srityje, ardo smegenų ląstelių dangalą mieliną, sinaptinį ryšį tarp neuronų, kas lemia elektros impulsų ir cheminių medžiagų perdavimo sutrikimus, o tai savo ruožtu sutrikdo žmogaus gebėjimą susikaupti, apsunkina mąstymą, kūrybiškumą. Cukrus, karaliaudamas virškinimo trakte ir smegenyse, sutrikdo laimės hormonų pusiausvyrą mūsų organizme, todėl tokia mityba asmenybę gali privesti prie nerimo sutrikimų ir depresijos ar netgi gyvenimo bėgyje ankstinti senatvinę demenciją. Kai psichologas nori su tėvais pasikalbėti apie mitybą, jis nori suprasti, kas gali nulemti vaiko vienokį ar kitokį mąstymą, elgesį ar emocijas. Netgi tuomet, kada vaikas klasėje įsivėlė į konfliktą ir išgyveno įtūžį, privedusį jį prie agresyvaus elgesio protrūkio, man vis tiek rūpi, ką jis valgo. Kodėl? Todėl, kad žmogus, kuris maitinasi sveikiau, tikėtina, lengviau reaguoja į stresines situacijas kasdienybėje. Tose pačiose aplinkybėse vaikas, kurio mityba yra „rami“, turi daugiau šansų ramiau sureaguoti į kasdienį konfliktą nei vaikas, kurio psichikoje ir virškinimo trakte parazituoja nesveiki maisto ingredientai.

Mažas fizinis aktyvumas

Tai dar viena mūsų laikmečio nelaimė. Pietaudama mokykloje kažkada paklausiau fizinį ugdymą dėstančių kolegų, ar jie pastebi kokių nors fizinio aktyvumo pokyčių vaikuose per savo patirtį. Statistiškai stebėdami fizinių pajėgumų rodiklius metai iš metų, mokytojai patikina, kad atėjo gūdūs laikai, kalbant apie vaikų fizinę sveikatą ir fizinę motyvaciją. Turbūt pasaulyje tomų tomai prirašyti apie tai, kad nejudančio kūno smegenys taip pat nejuda. Todėl besivystančių vaikų fizinis sąstingis beatodairiškai priveda prie psichinio sąstingio, kas dažniausiai atveda suaugusiuosius prie klausimų: kodėl mano vaikas nemotyvuotas, apatiškas, liūdnas, piktas ar pan.

Telefonai mokykloje

Nesulaukiu tos dienos, kai bus įgyvendinamas visuotinis draudimas naudotis telefonais mūsų šalies mokyklose. Manau, kad ta diena turėjo ateiti jau seniai. Vis daugiau šalių seka Prancūzijos pavyzdžiu, kuri 2018 m. priėmė įstatymą, draudžiantį švietimo įstaigose naudotis telefonais mokiniams iki 15 metų. Jau šiandien pastebima, kad vaikų akademiniai rezultatai gerėja ir jie daugiau įsitraukia į gyvą bendravimą. Tuo keliu palaipsniui žengia Graikija, Jungtinė Karalystė, Ispanija ir kitos šalys. O mes vis draskomės ir plėšomės, kaip tik išmanome, kovodami su kasmet gilėjančiomis pasekmėmis. Galbūt technologijos savaime nėra blogis. Bet tai, ką mes ir vaikai su jomis dažniausiai darome, kelia daugiau problemų negu atneša naudos. Tenepyksta tėvai už atvirumą, bet tame, ką telefonai daro trimečių vaikučių akytėse ir rankytėse, niekada nepajėgsiu įžvelgti teigiamos vertės ir gėrio. Šiek tiek daugiau apie tai, kaip technologijose esantis turinys įtraukia vaikus į bendraamžių kultūrą, suprasti padėjo Gordono Niufeldo knyga „Nepraraskime savo vaikų“. Technologijose paskendusių vaikų akivaizdoje suaugusieji greitai praranda autoritetą. Bendraamžių kultūra sujaukia jaunųjų vartotojų emocijas ir sušluoja vertybes į didelį sąvartyną. Knygos pavadinimas pats savaime iškalbingas – arba vaikus užaugina tėvai, arba įtėviais tampa technologijos. Autorius drąsina tėvus neatiduoti per anksti savo vaikų šiam galingam priklausomybę sukeliančiam monstrui, kuris greitai pasiglemžia trapią vaiko sąmonę, o tėvus ilgainiui palieka bejėgiškai žvalgytis į visas puses ir klausti – „kodėl su juo nebesusikalbu?“, „kodėl manęs negerbia?“, „kodėl jam rūpi tik telefonas?“ Tėvai turi daug galios ankstyvame vaiko gyvenime telefono naudojimą kontroliuoti pagal savo taisykles. Bet jeigu suaugęs dažnai renkasi susikurti sau patogią aplinką, įduodant atžalai ekraną, tuomet neišvengiamai teks su dažnais nepatogumais susitaikyti vėliau, ypač paauglystėje.

Mažai miega arba miegas nekokybiškas

Medikai atkreipia dėmesį, kad šių dienų vaikai labai mažai miega arba jų miegas nekokybiškas. Savaime suprantama, kad to priežastis gali būti ir blogi mitybos įpročiai, ir technologijų naudojimas prieš miegą. Problemos ima lipdytis į sniego gniūžtę. Šiandien susiduriu, kad vis dažniau tėvai renkasi mažyliams leisti užmigti su animuotais video klipais telefone nei sekdami jiems pasaką ar paleisdami raminantį garso įrašą. Tačiau prieš vos keletą metų pasauliui pristatytas mokslininkų atradimas skelbia, kad dirbtinė mėlynoji šviesa, sklindanti iš ekranų, per regos nervą sutrikdo miego hormoną melatoniną, o tai priveda prie miego-budrumo ritmų išsiderinimo. Prastas miegas sąlygoja vaikų emocinius sutrikimus, silpstančią mokymosi motyvaciją. Vilniaus universiteto mokslininkai teigia, kad tik trečdalis 7–14 metų Lietuvos vaikų kokybiškai miega. Jau nekalbant apie tai, kad paaugliams vartoti kavą pasidarė daug populiariau nei kada nors anksčiau, šalia to jų prastėjančią miego kokybę lemia blogi mitybos ir technologijų vartojimo įpročiai. Miego deficitas neginčijamai žaloja vaikų psichinę raidą.

Vartotojiška elgsena

Ir dar vienas pavojingas veiksnys vaiko asmenybės brandai – tai vartotojiška tėvų elgsena ir, sakyčiau, kompulsyvus žaislų bei pramogų pirkimas. Nesiplėtosiu aptarinėti pasaulinių tyrimų apie tai, kaip dažni materialūs apdovanojimai sužaloja vaikų motyvacinę sistemą ir atbukina susidomėjimą bei smalsumą aplinka. Vis dėlto noriu trumpai papasakoti apie vieną eksperimentą, kuriame JAV mokslininkė A. Metz dviem dar šliaužiojančių mažylių grupėms leido manipuliuoti skirtingu skaičiumi žaislų. Vieni savo regos lauke turėjo vos keturis žaisliukus, o kiti – šešiolika. Vaikų elgesio su žaislais stebėsena parodė, kad tie mažyliai, kurie turėjo savo aplinkoje mažiau žaislų, rečiau patyrė nesėkmių, pamesdami juos iš rankų, ilgiau išlaikė dėmesį į vieną daiktą ir atliko daugiau įvairiapusių tyrinėtojiškų veiksmų su vienu žaisliuku. Vaikai žaislų gausoje greitai praranda dėmesio patvarumą, smalsumą į vieną objektą ir nesiugdo gebėjimo kūrybiškai žaisti ir mąstyti. Peršasi paprasta išvada: vaikams reikia daug žaisti, bet nereikia turėti daug žaislų.

Tėvų įdirbis

Jeigu suaugusieji į bent vieną iš išvardintų rizikų gali atsakyti „Taip, mūsų šeimoje tai būdinga“, tuomet jie turi būti pasirengę galimiems neigiamiems psichologiniams padariniams. Jeigu į daugiau arba netgi į visus juos tėvai gali atsakyti „Taip, viskas būdinga mano vaikui“, liūdna pranešti, bet psichologiniai sunkumai dabar ar vėliau neišvengiami.

Nuo ankstyvos vaikystės labai svarbus tėvų įdirbis formuojant šiuos penkis svarbiausius įpročius: 1) mityba be blogųjų angliavandenių ir kitos kenksmingos chemijos; 2) mankštos kultūra šeimoje; 3) griežtos ribos technologijoms; 4) miego režimas ir derama veikla prieš miegą; 5) retas žaislų ir pramogų pirkimas, pakeičiamas įvairiapusiška veikla su vaiku, parodant jam platesnes žaislo ar žaidimo naudojimo galimybes.

Filosofai, futuristai, ateities projektuotojai prognozuoja, kad per pastaruosius dešimt metų žmonijos laukia didesni iššūkiai, kuomet reikės rasti savo vietą visuomenėje ir įrodyti savo vertę dar atkakliau. Didžiausiais žmonių konkurentais vis sparčiau tampa dirbtinis intelektas, robotai, pakeisiantys daug funkcijų, kurias dabar vis dar atlieka žmogus. Kils reikalavimai asmenybei. Šiandien mes, suaugusieji, turime atsakingai pagalvoti, kokius įpročius ir kokias perspektyvas per juos suteikiame augančiam žmogučiui. Galime pykti, nesutikti, liūdėti, dejuoti, kad nėra laiko, nėra jėgų, galime rasti, kaip neigti visa tai ir bandyti save pateisinti, tačiau laikas ir gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Visos priežastys turi pasekmes, visi veiksmai turi atoveiksmius. Raginu nusistatyti prioritetus šeimoje ir linkiu neprarasti savo vaikų šiuolaikinėje kultūroje!