Asociatyvi nuotrauka
Psichologė Ina Kalvanienė
Artėja gražiausios metų šventės, deja, džiaugiasi jomis ne visi. Ko gero, šventės atneša ypač daug liūdesio tiems, kurie yra vieniši. Štai trys realių žmonių istorijos, liudijančios, kad dėl įvairių gyvenimo aplinkybių pasijutę vieniši suvokiame, kad šventės, atnešančios, rodos, tiek daug džiaugsmo vieniems, kitus priverčia pasijusti ypač nelaimingais. Kaip išsivaduoti iš slegiančių minčių ir pajusti bent dalelę aplink tvyrančio džiugesio? Pasak psichologės Inos Kalvanienės, svarbu išlaikyti save „čia ir dabar“ akimirkoje ir „įdarbinti“ savo pojūčius.
Daiva:
– Šią vasarą netekau žmogaus, su kuriuo praleidau 30 gyvenimo metų ir kuris buvo tapęs neatsiejama mano gyvenimo dalimi – savo vyro. Praėjo keli ypač sunkūs mėnesiai stengiantis apsiprasti su šia mintimi, tačiau net ir dabar kartais, rodos, net pamirštu, kad jo nebėra. Vis pagaunu save besitikinčią, kad jis kažkur čia, netoli, gal kur išvykęs ir netrukus grįš... O dabar, kai artėja didžiausios metų šventės, darosi baisu, kaip reikės jas ištverti. Štai vaikščiodama po kalėdinę mugę keliskart pastebėjau daiktų, kuriuos norėčiau jam padovanoti per Kalėdas... Visada ruošdavausi šventėms džiugiai, gamindavau visų mėgstamus patiekalus, pakuodavau dovanas, atvažiuodavo vaikai, o dabar? Negaliu net pagalvoti, kad visi susirinks, o jo vieta liks tuščia. Rodos, neištversiu to vaizdo. Vaikai supranta mane, kviečia švęsti pas save, tačiau man atrodo, kad savo liūdnu veidu, o gal net ašaromis tik gadinsiu visiems šventę. Šių Kalėdų laukiu su baime...
Dalia:
– Kad vyras palieka mane ir du mūsų vaikus, nebuvo didelė staigmena. Nuojauta, kad į mudviejų gyvenimą įsiterpė trečias žmogus, manęs neapgavo. Bet su tuo susitaikiau, kuriu ateitį su vaikais. Bet labai bijau ateinančių švenčių. Visos draugės prie Kūčių, Kalėdų stalo sės su savo vaikais, kai kurios – jau ir su anūkais. Nors šalia yra vaikai, tėvai, bet nerimas nuo to nė kiek nemažėja...
Jonas:
– Mano šeima niekada nebuvo darni – tėvai alkoholikai, todėl jų namuose per didžiąsias metų šventes vyravo ne kalėdinė nuotaika, o išgertuvių tvaikas ir, žinoma, barniai. Iki šiol pamenu per muštynes nuvirstančią kalėdinę eglutę, sudaužytą girliandą, purvą ant grindų. Tai įsirėžė į atmintį taip giliai, kad iki šiol jaučiu kalėdinėms eglutėms šiokią tokią „alergiją“. Išėjęs iš tėvų namų kurį laiką gyvenau su seneliu. Tačiau po mano 18-ojo gimtadienio netikėtai jis mirė – vieną šiltą vasaros rytą užgeso jo širdis. Artėjo nerimo ruduo. Pradėjau eiti į mokyklą ir gyvenau su senelio sūnumi – savo dėde. Patyręs skaudžią tėvo netektį, jis ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, ir namai vis dažniau priminė tuos, kuriuose gyveno mano prasigėrę tėvai. Pabėgau. Dirbau. Mokiausi. Staiga atėjo didžiosios šventės. Ir netikėtai supratau – tai pirmosios Kalėdos, kai praktiškai neturiu artimųjų, su kuriais sėsiu prie bendro stalo. Socialiniuose tinkluose mačiau draugų nuotraukas prie Kūčių stalo. Tuo metu, tą vakarą, mano namai buvo tušti ir tamsūs. Užsidegiau vieną žvakutę. Ir atsigulęs į lovą pajutau tuštumą. Tais metais nepuošiau namų girliandomis, nekabinau kalėdinių žaisliukų, nepirkau niekam dovanų. Jeigu būčiau tai daręs, tikriausiai dar labiau būčiau paaštrinęs savo skausmą. Nenorėjau, kad aplinka kontrastuotų su mano nuotaika. Anksti užmigau. Stengiausi negalvoti apie tai, kad už sienos kaimynų bute susitiko šeimos. Norėjau, kad šventės kuo greičiau pasibaigtų. Grįžtume į įprastą ritmą.
Pakomentuoti šias istorijas paprašėme psichologės Inos Kalvanienės. Ji sako, kad Kalėdų laikas turėtų būti džiaugsmo laikas, tačiau nemažai daliai žmonių tai yra nerimo, streso, nusivylimo ir vienišumo laikas. Prieš Kalėdas padidėja lūkesčiai sau, savo šeimai, nes aplink matome gražius paveiksliukus, socialiniai tinklai mirga nuo laimingų veidų, šventinių akimirkų.
– Viskas aplink tarsi šaukia: „Būk laimingas! Visomis išgalėmis privalai būti laimingas!“. Tačiau nepamirškime, socialinių tinklų paveikslėliai labai skiriasi nuo tikro gyvenimo. O turėdami padidintų lūkesčių Kalėdoms ir artimiesiems sukeliame sau papildomą stresą. Pasimetus tarp pirkinėjimų, dekoracijų, Kalėdos daugeliui gali asocijuotis su nesibaigiančiu darbų sąrašu, ir tikroji prasmė dingsta arba jau nebeturime jėgų jos pamatyti.
Tiems, kas neseniai prarado artimą žmogų, Kalėdos gali suintensyvinti jų netekties jausmus, atsiranda pirmieji kartai be mylimo žmogaus, pirmoji Kūčių vakarienė be jo, Kalėdų rytas nebe toks. Vien tik mintis apie Kalėdas be artimojo gali būti didžiulio liūdesio, beviltiškumo šaltinis, vėl atsinaujina praradimo skausmas. Tiek mirtis, tiek skyrybos yra netektis.
Kalėdos taip pat blogiausias laikas tiems, kurie kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo. Vieni susiduria su šeimos nariais, kurie ir yra traumos šaltinis, kiti apsupa save toksiškais žmonėmis, kurie yra nepalaikantys ir nevertina jų kaip asmenybės. Kitiems Kalėdos yra savotiškos jų praeities trauminių įvykių sukaktuvės. Įvairios trauminės patirtys turi vadinamuosius „trigerius“ – tai gali būti garsai, kvapai, kurie paleidžia visą išgyvenimą vėl iš naujo.
Svarbu išlaikyti save „čia ir dabar“ akimirkoje. Išsakyti savo jausmus. Aplinkiniai žmonės gali nejučiomis versti lygiai taip pat jus jaustis laimingais, todėl ir vėl atsiranda grėsmė likti nesuprastam. Gali prireikti ieškoti profesionalios pagalbos. „Čia ir dabar“ akimirkoje lengviau bus išbūti, jei „įdarbinsite“ savo pojūčius – išeikite į gryną, šaltą orą, pajuskite temperatūrų kaitą, likite fiziškai aktyvūs. Suplanuokite kuo detaliau šventes, tai padės jums pasiruošti, išlikti stabiliam. Pagalvokite, ką konkrečiai veiksite, pasiruoškite konkrečius receptus (jei yra noro gaminti), skambučių sąrašą, kam norėtumėte paskambinti ir svarbiausia – nepamirškite savęs, įtraukite tas veiklas, kurios jums būtų malonios. Svarbu nepamiršti bazinių fiziologinių poreikių: gerai išsimiegoti, gerti vandenį, tinkamai maitintis. Šių poreikių nustūmimas padaro žmogų pažeidžiamesnį. Galiausiai, leiskite sau gedėti. Leiskite sau būti liūdnam, piktam. Galima susiplanuoti laiką, kada šiuos jausmus išjausite dienoje, tuomet vėliau mintys bus laisvesnės ir jūs lengviau galėsite priimti šventes. Tačiau jei nesinori veikti nieko šventiško, galima turėti savo dienos rutiną, ją vertėtų irgi susiplanuoti iš anksto, kad dienos nebūtų vien tik slegiantis laiko stūmimas. Artimiesiems svarbu išklausyti kenčiančius žmones, negėdinti ir nenuvertinti jų jausmų, tačiau pokalbyje palikti vietos vilčiai. Išklausę padėkite atitraukti dėmesį nuo slegiančių jausmų pasiūlydami malonią veiklą.
Asociatyvi nuotrauka
Psichologė Ina Kalvanienė
