Laisvalaikis

Kalbinant menine kalvyste užsiimantį tauragiškį Kęstutį Plyskaitį išryškėja ir puokštė kiek labiau nuo kalvystės amato nutolusių laisvalaikio užsiėmimų. Tampa aišku, kodėl klientas, dėl užsakymo Kęstučiui paskambinęs jau kiek vakarop, gali išgirsti žvarbiai pučiantį vėją – šis ypač gerai girdisi medžioklės bokštelyje. Medžiokle ir šaudymo sportu besidomintis tauragiškis pasakoja, kad būtent lavindamas šaudymo įgūdžius atrado Lietuvoje dar nedidelio susidomėjimo sulaukusį graižtvinių šovinių pertaisymą.

– Poreikis pertaisyti jau panaudotus šovinius kilo pradėjus užsiiminėti tolimojo bei snaiperinio šaudymo sportu. Snaiperinio arba kitaip precizinio šaudymo tikslas – pataikyti tiksliai ten, kur nori šaulys, nesvarbu, iš kokio atstumo ir kokiomis sąlygomis. O norint pasiekti precizinį taiklumą reikia ne tik įgūdžių ar taiklaus ginklo, bet ir tam tinkamo šovinio, kuris kiekvienam ginklui yra parenkamas individualiai. Galima įsigyti daugybę skirtingų rūšių, gamintojų ar svorio kulkų, važiuoti į šaudyklą ir bandymų būdu iššaunant po keletą šūvių skirtingais šoviniais rasti tokius, kurie pasiekia taikinį mažiausiai nutolę vienas nuo kito. Tačiau galima daryti ir daug paprasčiau – pasigaminti šovinį pačiam, – pasakojo Kęstutis.

Tauragiškio teigimu, šovinių pertaisymas suteikia galimybę pasigaminti pigesnių šovinių už parduodamus parduotuvėje. O svarbiausia – kartu įgyjama galimybė daugiau šaudyti bei tobulinti įgūdžius.

Kam išmesti, jei gali panaudoti ir vėl?

Kęstutis sako, kad norint pertaisyti šovinį reikia turėti jo sudedamųjų dalių, specialios įrangos ir žinių, kaip išgauti norimą rezultatą. Kiekvienas šovinys susideda iš tūtelės (arba gilzės), į kurią įstatoma kapsulė, reikalinga parakui padegti šūvio metu. Į tūtelę pilamas tam tikras kiekis parako ir įstatoma kulka, bendrai šie komponentai ir vadinami šoviniu. Būtent šovinio tūtelės gali būti naudojamos daug kartų.

– Tai lyg savotiškas ekologijos siekis. Kam išmesti, jei galima panaudoti vėl ir vėl? Po šūvio tūtelė išsiplečia, jos išmatavimai šiek tiek pasikeičia, ji prisitaiko prie to šautuvo šovinio lizdo, iš kurio buvo iššauta. Norint panaudoti ją antrą kartą tenka specialiu presu atstatyti jos pradinius parametrus – tūtelės performuojamos pagal reikiamus matmenis, išvalomos, įstatomos naujos kapsulės. Galiausiai supilamas parakas ir vėl specialiu prietaisu įsodinama norimo tipo ir svorio kulka,– dėstė šį procesą jau gerai žinantis vyras.

Nuotrauka

Asmeninio albumo nuotrauka

Atnaujinimo procesas reikalauja įsigilinimo į kiekvieną detalę, todėl vien įrangos ar šaudykloje paimtos panaudotos tūtelės nepakanka. Būtina tiksliai žinoti, ko norima iš kiekvieno šovinio. Jei šovinys bus naudojamas medžioklei, kulkos svoris, tipas ar deformavimosi savybės parenkamos pagal medžiojamo gyvūno tipą. Jei sportui – atsižvelgiama į tai, koks bus šūvio atstumas ir oro sąlygos. Šaulys turi žinoti, koks bus kulkos greitis, skrydžio trajektorija ir oro sąlygų poveikis. Nuo į tūtelę pilamo parako kiekio priklauso ir kulkos greitis, todėl norint išvengti šautuvo sprogimo ir jo keliamų sužalojimų būtina vadovautis parako gamintojų leidžiamuose kataloguose nurodytų normų. Pertaisydamas šovinius Kęstutis pradeda nuo mažesnių normų, šaudykloje atlieka bandomuosius šūvius ir specialiu prietaisu matuoja kulkos greitį. Taip nustato reikiamą parako normą ir kulkos įsodinimo gylį, kuris taip pat turi didelės įtakos ir šovinio taiklumui. 

Kodėl Lietuvoje tai nepopuliaru?

Atrodo, informacijos – daugiau nei pakankamai. Vis dėlto Kęstutis sako, kad gauti reikiamą kiekį informacijos lietuvių kalba labai sunku, jos tiesiog trūksta. Negana to, Lietuvoje jaučiamas ir gamybai reikalingos įrangos bei šovinio komponentų trūkumas – didžiąją dalį tenka siųstis iš užsienio. Tik su leidimu ginklui parduodamus komponentus – kapsules ir paraką – galima įsigyti Vilniuje, tačiau Lietuvoje tėra keletas parduotuvių, siūlančių šias prekes.

– Užsienyje šovinių pertaisymu užsiima daugybė žmonių, ten tokie dalykai populiarūs. Ne tik Europoje, bet ir Rusijoje, Kanadoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose šovinių pertaisymu užsiima kone kiekvienas medžiotojas, jau nekalbant apie sportininkus. Deja, pas mus ir komponentų kainos perpus didesnės, ir įstatymai nelabai palankūs. Dideli reikalavimai parako laikymo sąlygoms ir riboti įsigijimo kiekiai gerokai apsunkina šį procesą, – apie iškylančius sunkumus kalbėjo vyras.

Nuotrauka

Asmeninio albumo nuotrauka

Šaudyklų šalyje – ne tiek jau ir daug

Šaudymo sporto mėgėjas sako, kad norintiems „pravėdinti“ galvą naujais vėjais ši sporto šaka tikrai patiks, tačiau keblumų atsiranda ir norint lavinti jai skirtus šaudymo įgūdžius.

– Užsiimti šaudymo sportu Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų. Nėra populiarinimo, trūksta šaudyklų. Tolimajam šaudymui reikalingi atstumai siekia nuo 500 metrų ir toliau, Lietuvoje, be kariškių naudojamų šaudyklų, turime tik vieną šaudyklą, kurios atstumas siekia kilometrą. Didžiojoje daugumoje šaudyklų atstumai tesiekia 100 metrų. Aišku, galima treniruotis ir iš tokio atstumo šaudant į mažus, 3 centimetrų taikinius. Toks taikinys, stovintis už 100 metrų, prilygsta 30 centimetrų taikiniui, stovinčiam už kilometro. Vis dėlto tik realiame atstume galima apskaičiuoti vėjo, kitas oro bei reljefo sąlygas. Taigi tai nėra tas pats. Gal todėl pas mus toks sportas ir nėra labai populiarus – juk ir negali būti kitaip, kai nėra tam sąlygų, – mintimis dalijosi Kęstutis.

Lavindamas tolimojo šaudymo įgūdžius tauragiškis važiuoja į vidutinio nuotolio 660 metrų ilgio šaudyklą už Šiaulių. Nors tauragiškiams ši šaudykla yra arčiausiai, kelionė ir treniruotės užtrunka ir visą dieną. 

Džiugina rengiamų varžybų gausa

Kęstutis džiaugiasi, kad nors tinkamų šaudyklų šalyje ir nedaug, susiburti užsiimantys šaudymo sportu kviečiami gana dažnai. Į Širvintų rajone „Baltic Long Range“ šaudykloje organizuojamas tolimojo šaudymo varžybas dažniausiai galima nuvykti bent kartą per mėnesį. Varžybose yra keletas disciplinų – vienose šaudoma į popierinius taikinius, kitose – į metalinius gongus. O ir šaudymo padėtys įvairios: šaudoma ne tik gulint, bet ir stovint ant judančios platformos, atsiklaupus ar atsirėmus į įvairius daiktus – padangą, dviratį, kopėčias ar panašiai. 

– Kartą pabandžius šis sportas užkabina, įtraukia ir nepaleidžia. Smagu, kai žinai, kad gali pataikyti į už kilometro esantį taikinį. O čia neužtenka vien tik taiklios akies. Reikia ir galvą pasukti įsimenant skirtingais atstumais išdėstytų taikinių pozicijas ar skaičiuojant kulkos trajektorijas. Svarbu nežioplinėti, juk laikas labai reikšmingas – kuo greičiau atlieki užduotis, tuo daugiau papildomų taškų gauni. Tai ir sportas, ir hobis viename, – apie mėgstamą veiklą kalbėjo Kęstutis.