Po Lietuvos kaimus ir miestelius pastaruosius 5-erius metus keliavęs fotografas Tadas Kazakevičius įamžino paprastų žmonių gyvenimą. Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. „Tai, ko nebebus“, – taip simboliškai pavadinta menininko paroda, atkeliavusi į Tauragės krašto muziejų „Santaka“. Joje lankytojai gali išvysti 21 fotografiją, tarp kurių viena pasakoja netekties istoriją, nutikusią jau po to, kai paroda ėmė keliauti per Lietuvą.
Į dabartį – ateities akimis
Fotografas, fiksuodamas žmones ir vietas, kuriose jie gyvena, į šias akimirkas žvelgė per ateities perspektyvą. Nuotraukose jaučiama praeities dvasia, nors, regis, užfiksuota dabartis.
– Tai – kitimo momentas. Žvelgi į dabartį kaip į praeitį. Svarstai apie tai, ko nebebus. Tačiau į ką tai virs? Tai gilus klausimas, ir man atrodo, kad kol nesupratau prasmės, galėjau fotografijas vienaip interpretuoti, o dabar galiu visai kitaip tai padaryti, – „Tauragės žinioms“ pasakojo T. Kazakevičius.
Menininkas kalbėjo pamilęs juostinį fotoaparatą, o skaitmeninį naudojantis tik retais atvejais.
– Jeigu kuriu kažką sau, nenaudoju skaitmeninio fotoaparato. Fotografuojant juostiniu fotoaparatu vyksta savitas procesas, tas jausmas labai specifinis. Kai dirbi su juosta, ir kitoks entuziazmas, atsiranda ir kitoks dvasinis jausmas, – dėstė jis.
Dviračiu ir mopedu – per Lietuvos kaimus
Fotografas jau nebesuskaičiuoja, kiek kaimų ir miestelių aplankė. Važiuodamas dviračiu, o vėliau jį pakeitęs mopedu, vyras atvykdavo į nusižiūrėtą vietą ir joje atsitiktinai sutikdavo skirtingus žmones. Iš viso jis įveikė daugiau nei 7 tūkst. kilometrų, iš jų 5,5 tūkst. – mopedu.
– Kartais važiuodavau ir per tas pačias vietas, tik jas pavykdavo užfiksuoti vis kitaip, – kalbėjo pašnekovas.
– Tikriausiai padarėte tūkstančius kadrų, – pokalbio metu tarstelėjau.
– Ne. Fotografavau juostiniu fotoaparatu, taigi fotografavimo mygtuką spustelėdavau jau tik tuomet, kai kadras išties pasirodydavo vertas dėmesio. Iš viso kadrų, kuriuos atsirinkau, buvo šiek tiek per 100, albume galiausiai liko 72, parodoje – 51, o Tauragėje bus eksponuojama 21 nuotrauka. Nuoširdžiai kalbant, kadrų, kuriais džiaugiuosi, yra maždaug 25, – atsakė T. Kazakevičius.
Praeities akimirka pažymėjo netektį
Nuotraukose įamžintas kasdienis žmonių gyvenimas provincijoje.
– Visi fotografijose matomi žmonės – atsitiktinai sutikti. Taip jau nutiko, kad tuomet juos sutikau ir įamžinau. Pamatydavau juos, dažniausiai pradėdavome pokalbį. Kalbi, kažkuriuo momentu paklausi, ar gali juos nufotografuoti. Viskas vyko tikrai natūraliai. Tikriausiai kiekvienas fotografas randa savo būdų, kaip užfiksuoti jam patinkančią akimirką, – dėstė menininkas.
Vilijampolėje T. Kazakevičius sutiko kelis dešimtmečius kartu gyvenančią senolių porą. Stasys, kai jį išvydo fotografas, lauke prie namų rankiojo obuolius, o žmona ėjo namo.
– Jie mane pakvietė papietauti. Užėjau. Bendraudami praleidome geras 3 valandas. Padariau išties nemažai kadrų. Nufotografavau porą juostų vien pas juos. Taip nutiko, kad po kelių metų sulaukiau iš jų dukros laiško. Jame ji rašė, kad smagu matyti šiose serijoje savo tėvus. Paaiškėjo, kad mamos jau nebėra šiame pasaulyje. Moteris paklausė, ar neturėčiau daugiau mamos nuotraukų. Aš jų turėjau. Taigi tos fotografijos grįžo į šeimos narių rankas. Dukros džiaugsmui, ji galėjo matyti akimirkas, užfiksuotas dar tuomet, kai abu tėvai kartu leido laiką, – kalbėjo menininkas.
Įkvėpė didžiosios depresijos metai JAV
Keliaudamas po Lietuvą fotografas širdyje nešiojosi svajonę iš įamžintų kadrų sukurti ištisą ciklą, tačiau nežinojo, kaip konkrečiai pateikti fotografijas. Vis dėlto pradėjęs kelionę jis suvokė, kad fiksuojamose akimirkose atsispindi didžiosios depresijos, kilusios 1929 metais JAV, dvasia.
– Netrumpą laiką, ilgiau nei penkerius metus, gyvenau Jungtinėje Karalystėje, vis grįždavau į Lietuvą po to, kai atradau fotografiją. Keliavau po mūsų šalies regionus, bažnytkaimius, vienkiemius. Ieškojau to, kas įvyko Amerikoje didžiosios depresijos metais. Man labai patinka akimirkos, užfiksuotos to meto fotografijose. Labai įdomus momentas – paskutiniai JAV kaimų vaizdai. Norėjau persikelti į tuos laikus ir juos užfiksuoti, – kalbėjo T. Kazakevičius.
Taip didžiosios depresijos dvasia atsispindėjo ir akimirkose, užfiksuotose Lietuvoje.
– Specialiai nesirinkdavau konkrečių vietų, kur keliauti, vykdavau ten, kur galiu nuvažiuoti mopedu. Tarp kitko, jis gana lėtas. Viskas, ką planuodavau, – į kokį regioną važiuosiu. Būdavo, kad kartais nuvykęs į tam tikras vietas jose ir apsistodavau, nakvodavau. Būdavau daugmaž numatęs, kur galėsiu tą padaryti, – sakė pašnekovas.
Paroda eksponuojama Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Fotografijos galerijoje.
2017 metais už šio ciklo „Tai, ko nebebus“ plėtojimą T. Kazakevičiui skirtas Kultūros ministerijos jaunojo menininko prizas. Ciklas pristatytas „The British Journal of Photography“, didele apimtimi eksponuotas prestižinėje „Jimei x Arles“ (Kinija) parodoje, „Xposure“ fotografijos festivalyje (Jungtiniuose Arabų Emyratuose) bei daugelyje kitų tarptautinių festivalių.