Tauragiškė Ema su mielu noru dėvi savo pasiūtus drabužius. Asmeninio albumo nuotrauka
Siuvimo mašina sukurta langelių harmonija – tikras iššūkis. Asmeninio albumo nuotrauka
Ema svajoja, kad „EMKA“ taps prekės ženklu. Asmeninio albumo nuotrauka
Tauragiškė Ema Remeikytė atvirauja apie širdžiai artimą ir kasdienėje praktikoje itin plačiai pritaikomą pomėgį – drabužių siuvimą. Pirmieji prisilietimai prie siuvimo mašinos vaikystėje lėmė, kad mergina siuva ir šiandien. Kruopštaus darbo rezultatai nepraslysta pro aplinkinių akis, o pačiai Emai tai kelia didžiulį norą tobulėti.
– Ema, kokie įvykiai, svajonės paskatino norą siūti drabužius?
– Galbūt siuvimas slypi mano genuose – močiutė ir prosenelė buvo siuvėjos, o ir mama verčiasi šiuo amatu. Augau apsupta siuvimo mašinų, daugybės audinių, mamos klientės namuose lankydavosi kiekvieną dieną. Visad žavėdavausi mamos darbu, o vos gavusi jos leidimą tapdavau ir rūbų „gimimo“ proceso stebėtoja: kliento išmatavimas, drabužių konstravimas, siuvimas – visa tai man kėlė milžinišką smalsumą. Matydama džiaugsmingus klienčių, pasipuošusių mamos siūtais drabužiais, veidus panorau ne tik stebėti, bet ir gebėti pasisiūti šį tą pati.
– Papasakok apie pirmąjį pasiūtą drabužį.
– Pirmuosius rūbelius, žinoma, siuvau lėlėms. Vėliau, pradėjusi lankyti siuvimo būrelį, pasisiuvau ir sijoną. Turbūt geriausias emocijas kelia aplinkinių, pamačiusių pirmuosius mano rimtesnius drabužius, reakcijos. Štai sykį vaikščiojančią prekybos centre pardavėja mane sustabdė ir pasiteiravo, kur pirkau suknelę. Sužinojusi, kad pasisiuvau pati, pagyrė ir net paklausė, ar nepasiūčiau tokios ir jai! Tai priėmiau kaip komplimentą, kuris paskatino mane kurti dar daugiau.
– Ar yra toks drabužis, kurio siuvimo eigą, nepaisant pasiekto džiuginančio rezultato, teko prilyginti žodžiams „misija neįmanoma“?
– Teko patirti šiek tiek gąsdinančių iššūkių, tačiau šie, pasirodo, nebuvo „misija neįmanoma“. Turbūt daugiausia kantrybės prireikė dar prieš metus siuvant kostiumėlį – bandydama sulyginti visus languoto audinio švarko ir kelnių langelius bei idealiai įvykdyti sau išsikeltus reikalavimus turėjau būti itin kruopšti.
– Kokią vietą tavo spintoje užima pačios pasisiūti drabužiai?
– Pačios pasiūti drabužiai man labai svarbūs – kiekvienas turi savą istoriją ir kelia tam tikrus atsiminimus, kuriuos norisi išsaugoti. Galbūt dėl to nė vieno susikurto ir nešioto drabužio nesu pardavusi, juk tai padariusi išmesčiau ir dalį prisiminimų iš savosios istorijos! Svarbu ir tai, kad pažvelgusi į savo senesnius darbeliai matau, kaip tobulėju. Tikrai galiu teigti, kad šie rūbai man kur kas vertingesni už įsigytus parduotuvėje.
– Matydami galutinį drabužio variantą parduotuvėje dažnai nesusimąstome apie jo gamybos aspektus. Kaip keitėsi tavo požiūris perkant drabužius?
– Nuo mažens apsipirkinėdama parduotuvėse buvau pratinama atkreipti dėmesį į drabužio kokybę. Stengiuosi įvertinti medžiagos ir siūlų kokybę, sudėtį. Visada apžiūriu, ar siūlės tvirtos, neiširusios, nėra broko.
– O koks ryšys sieja tave ir mados pasaulį?
– Šiuo metu su mados pasauliu mane labiausiai sieja studijos: esu pasirinkusi mados dizainą, tad turiu galimybę stebėti mados raidą, susipažinti, kaip ji keitėsi. Studijų metu domimės ir naujausiomis tendencijomis, kuriame savo kolekcijas. Pati vyraujančias tendencijas ir praktiškumą stengiuosi „miksuoti“ – nebenešiojamus drabužius koreguoju, pritaikydama naujas tendencijas.
– Apsipirkinėjimas internetu, ko gero, saugiausias ir praktiškiausias šių dienų variantas. Tavo nuomone, tai galima prilyginti katės maiše pirkimui, ar yra būdas, padėsiantis išvengti kartaus nusivylimo?
– Apsipirkinėjimą internetu visada galima prilyginti katės pirkimui maiše: niekada nesame garantuoti, kad tiks dydis, pirkinys atrodys taip, kaip pavaizduota nuotraukoje, kad gausime drabužį tokios kokybės, kokios tikimės. Visgi nusivylimą sumažinti padeda beveik visose parduotuvėse suteikiama galimybė grąžinti netikusį pirkinį ir atgauti pinigus. Žinoma, į pagalbą galima pasitelkti ir siuvėjas.
– Internete galima pamatyti ir tavo pačios kurtų drabužių. Kokių svajonių, apie kurias gali šnekėti garsiai, kyla pagalvojus apie ant drabužių prisiūtą „EMKA“ emblemą?
– „EMKA“ atsirado prieš kelerius metus, vienai draugei mane taip pavadinus. Kaip tik tuo metu siuvausi suknelę ir pagalvojau, jog šis trumpinys skamba išties neblogai ir kaip pavadinimas, galbūt net reiktų jį išsiuvinėti ant suknelės! Ateityje norėčiau šį pavadinimą įgalinti kaip savo prekės ženklą. Žinoma, yra ir daugiau tikslų, susijusių su šia idėja, tačiau apie juos dar norėčiau pasvajoti tyliai.
Tauragiškė Ema su mielu noru dėvi savo pasiūtus drabužius. Asmeninio albumo nuotrauka
Siuvimo mašina sukurta langelių harmonija – tikras iššūkis. Asmeninio albumo nuotrauka
Ema svajoja, kad „EMKA“ taps prekės ženklu. Asmeninio albumo nuotrauka
