Laisvalaikis

Kūčių tradicijos ir papročiai

• „Tauragės žinių“ inform.
• Gruodžio 24, 2020

Kaip rašoma leidinyje „Lietuvių kalendorinės šventės, jų papročiai ir tradicijos“, žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas. Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunikimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris ar keturias dienas, o dabar – dvi dienas.

Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas „kūčia“. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje per Kūčias visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys ištrenkdavo šarmu vyrams galvas, numazgodavo jiems nugaras. Tądien sausas pasninkas, kad tik šį tą vyrai ir vaikai tegaudavo užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtu galima tarsi naują gyvenimą pradėti. Svarbus darbas – sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas – tai medumi su cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgomi tik tai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinami sližikais, arba prėskučiais. Sutrinti aguonas – vyrų darbas.

Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtu galima tarsi naują gyvenimą pradėti.

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gūžtelę. Šienas – prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Tam, kad puotoje dalyvautų tarsi ir žemdirbio rankų vaisius – javai, simbolizuojantys derliaus dvasios įsikūnijimą, pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Buvo tikima, kad ant jo sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės. Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų ne tik visi šeimos nariai, bet simboliškai ir visa, kas supa šeimą, kas įeina į žemdirbio namų sąvoką. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgančiųjų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad skaičius būtų lyginis. Jei tais metais buvo kas iš narių palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Jei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.

Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė buvo valgoma ne anksčiau, kaip danguje įsižiebus Vakarinei žvaigždei. Ant stalo kiekvienam buvo padedama po šaukštą ir įvairių pasninko patiekalų – kūčios, avižinio kisieliaus, obuolių, žuvies, silkės, grybų, saldžios džiovintų vaisių sriubos. Šiandien yra žinomas Kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas, kuriuo šeimos nariai dalijasi. Senovėje būdavę devyni patiekalai, nes Mėnulio kalendoriuje buvo devindienė savaitė. Dabar stengiamasi patiekti dvylika patiekalų, turint omenyje 12 mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui už visus praėjusius metus, už visą ką žemdirbys per juos yra gavęs.

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės, sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba Kalėdaitis. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys. Valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes žmonių įsitikinimu turėjo įtakos nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus. Patiekalų skaičių, Kūčių valgymo būdą ir rimtį liaudis aiškino vis atsigręždama į praeitį. Pavalgius Kūčias stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti. O ar buvo vėlės, ar kieno nors šaukštu valgė, paliudys Kalėdų ryta to šaukštas. Jei bus atvirtęs semiamąja puse į viršų, ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mirtis. Artimųjų ir benamių vėlėms ant palangės buvo padedamas kisieliaus dubenėlis. Ši naktis – gyvųjų ir mirusiųjų sandūros naktis, todėl taip visais ir buvo rūpinamasi.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargus tam, kas tyčia skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose „vanduo virsta vynu“ ir kad tai trunka tik viena akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai – stiprūs. Kai kuriose Lietuvos apylinkėse kiaulėms Kūčių liekanų neduodavo, „nes jos nešvarūs gyvuliai“. Tuo tarpu Marcinkonių apylinkių dzūkės Kūčių valgių liekanas „apraugia ir pakepa blyną, juo užpeni kiaules, kad jos nesirgtų“. Lietuvių Kūčių papročiuose rūpinamasi javais, derliumi, bet per Kūčių vakarienę nevalgoma nei mėsa, nei pienas, todėl galima teigti, jog Kūčios – tai bendra žmogaus ir jo šeimos nario gyvulio puota.

Su gyvulininkyste bei paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai bei magiškos praktikos. Dalis Kūčių būrimų primena Joninių magiškas praktikas, pvz., Veliuonoje pakūčiavus šeimininkė turi savo sviestmuše, imituodama sviesto mušima, apeiti savo laukus, tai karvės duos gausiai pieno, turės daug sviesto. Jau pats apėjimas ratu yra magiškas veiksmas. Žemaičiai tiki, kad po Kūčių vakarienės šeimininkė turinti visas turimas puodynes išnešus apdėlioti aplink sodybą, „tai ateinančiais metais karvė duos daug pieno“. O „kad Šv. Jono naktį raganos karvių nemelžtų, tai Kūčių dieną, karvę pamelžus reikia ant jos tris kart užpilti pieno“.

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Iš vienos pusės, ilgesnis šiaudelis sietas su lemiamu ilgesniu gyvenimu, bet iš kitos, ypač merginoms ir moterims,- su jų daliai pasėtu linų derliumi. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grudelių pavyks rasti daugiau ant Kūčių stalo šieno pakratuose. Vaismedžių aprišimas šiaudais, bent pamirkytais Kūčiai virtų žirnių skystime, marijampoliečių manymu, turėję nulemti vaisių gausumą: „bus tiek vaisių, kiek virė žirnių“.

Kai Kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai liudija liaudies tikėjimą magiška „vogto daikto“ galia atnešti namams laimę. Dzūkijoje buvo tikima, kad jei kūčių vakarą pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, o tavo bus stiprus ir sveikas. Tačiau, norint, kad bet kokie užbūrimai būtų neveiksmingi , reikia per Kūčias nerakinti tvartų, o duris pažymėti kokiu nors ženklu. Šie ir kiti būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.

Daugiausia magijos per Kūčias siejasi su vaikinų ir merginų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tas išsvajotasis, iš čia ar iš svetur. Burtų buvo daug ir įvairių. Kūčių vakarą merginos traukdavo iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikydavo ilgesnis, ta greičiau ištekės. Traukdavo saują šiaudų ir skaičiuodavo: lyginis skaičius – ištekės, nelyginis – teks laukti. Jonavoje seniausias šeimos narys sudėdavo visų batus į sietą ir paskui kiekvienas nežiūrėdamas traukdavo po batą, jei mergina ištraukdavo vyrišką – ištekės, jei vaikinas moterišką – ves, o jei priešingai – šiais metais laimė pro šalį praeis. Arba atsisėsdavo žmogus ant žemės, atskaičiavęs penkis žingsnius nuo slenksčio, ir spirdavo batą nuo kojos sau per galvą. Jeigu batas atsisuks priekiu į duris – sutiks savo porą, jei užkulniu – dar metelius teks palūkėti.

Merginos, pasirinkusios iš Kūčių vakarienės dvylikos valgių likučių, supildavo tai į rankines girnas ir lygiai vidurnaktį, žiūrėdamos į veidrodį, imdavo malti. Buvo tikima, kad veidrodyje išvysi savo išrinktąjį. Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes. Būtinai apsivesi, jei Kūčių vidurnaktį nuėjęs i klojimą tris kartus duosi spragilo buože i duris, sakydamas: „Velne, velne, noriu apsivesti“. Savo išrinktąjį buvo galima ir susapnuoti. Visiems namiškiams sugulus reikėjo pasidaryti tokį mišinį – žiupsnelis druskos, miltų, pipirų, cukraus ir vandens. Visa tai reikėjo suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Ką susapnuosi už to ir ištekėsi arba tą vesi.

Senovės žmonės taip tikėjo, taip elgėsi ir bendravo su mirusiųjų dvasiomis paskutinį, šventą, ilgiausios nakties vakarą. Tada visa šeima stengėsi būti drauge, tvirtai tikėdama išlaikyti šeimos santarvę, vienybę. Laimė – tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio Kūčių stalo.