Renatos Karvelis poetinis performansas – „Gyvi pamatai“
Politinėje istorijoje visada dominuoja nugalėtojų pasakojimas, bet kultūrinėje atmintyje tebeskamba visų balsai. Šią naratyvų problematiką porą metų Tauragėje analizavo poetė ir muziejininkė RENATA KARVELIS-Jančiauskienė. Pernai pasitelkdama šiuolaikinio meno priemones paribio miesto tapatybę ji tyrinėjo bendrakūroje „Aš tave myliu“. Ryškiai geltonas dvylikos metrų ilgio tentas ištisus metus kabojo Bažnyčių gatvėje, keturiomis kalbomis kviesdamas ant jo parašyti apie meilę, tikintis, kad šis universalus jausmas susies skirtingus žmones iš skirtingų epochų.
Didžiule motyvacija pratęsti dialogą su Tauragės žydais R. Karvelis tapo rastas užrašas, kuriame hebrajų kalba palikuonys sveikinosi su miestu. Šįmet rugsėjo 5 d. bendrakūros tekstai tapo poetinio performanso „Gyvi pamatai“ pagrindu ir Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos stadione atgimė didžioji žydų sinagoga. Gyvi ir kvėpuojantys pastato „pamatai“ egzistavo lygiai vieną valandą.
Stadione stovėjo sinagogos
Mokyklos stadione, kur iki II pasaulinio karo stovėjo didžioji ir mažoji žydų sinagogos, iš baltais kombinezonais aprengtų žmonių kūnų buvo suformuoti „gyvi pamatai“. Dalyviai sugulė ant žemės maždaug ties ta vieta, kur seniau stovėjo pastatas. R. Karvelis iš anksto jų paprašė atsinešti du šviesos šaltinius, kuriais „gyvi pamatai“ turėjo apsišviesti. Pašnibždomis kaip maldą dalyviai buvo paprašyti kartoti: „Aš tave myliu, אני אוהב אותך, Ich liebe dich, Я тебя люблю,“ – tai nuorodos į daugiatautį kraštą, kuriuo Tauragė ilgus metus buvo.
Dalyvaujamasis performansas truko apie valandą – tol, kol penki skaitovai perskaitė visą surinktą poeziją nuo bendrakūros „Aš tave myliu“ tento. Apie 100 įvairiausių tekstų, nuo eilėraščių iki trumpų užrašų. Tarp dalyvių buvo gitaristė, kuri performanso metu improvizavo ir sukūrė muzikinį foną. Likus paskutinėms minutėms ėmė temti, tada „Gyvi pamatai“ tamsoje pradėjo švytėti. Kai kur lempelių mirgėjimas priminė širdies dūžius, ypatingai tai matosi video medžiagoje iš drono. Tada poezija ir gitara, ir visuotinės maldos maniera dalyvių sakomi sakiniai tamsoje pradėjo skambėti kitaip.
Kaip religinių apeigų metu performanse atsirado netgi sakralumo akimirkų. Buvo sakančių, kad pasijuto atsidūrę „bažnyčioje“. Poetas ir visuomenininkas, Eugenijus Šaltis, feisbuko komentaruose po visko rašė: „Padarė ma(n) įspūdį. Net sugraudino kažkiek. Labai gerai, kad ieškoma naujų formų, ir ieško žmonės, suvokiantys, kaip tai daryti. Šis performansas tikrai buvo ne dėl performanso, o turėjo gana gilų turinį ir originalią idėją“.
Poetas Tomas Norkaitis, atėjęs pažiūrėti performanso, sunkiai įžodino savo patirtis. Tauragiškis minėjo, kad aštuonis metus ėjo į šią mokyklą, bet nė karto nebuvo girdėjęs, kad čia, palyginus neseniai, stovėjo sinagogos. Šis istorinis faktas poetą glumino. Vis tik jis pabrėžė keistumo ir nerealumo jausmus, kuriuos sukėlė poetinis performansas „Gyvi pamatai“. „Aš nebuvau pasiruošęs būti bažnyčioje,“ – sakė poetas.
Sudėtingi politiniai kontekstai
Menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė kitą dieną LRT žurnalistei Vestai Vitkutei apibendrinant šį performansą kalbėjo, kad „Jisai nurodo į mūsų visos Lietuvos istoriją ir konkrečiai į Tauragės istoriją, į tą, galbūt, nemalonią, nejaukią praeitį, į holokaustą. Kadangi iš gyvų žmonių kūnų buvo sudaromi gyvi pamatai, kadangi kūrinys yra gyvas, judrus, nenuspėjamas, ne statiškas kaip paveikslas, jis gali labiau paveikti žiūrovą, priversti jį kitaip pažiūrėti į istoriją arba į politinę situaciją.“
Nors kūrybinis sumanymas gimė 2023 metų rudenį, realizuotas jis buvo tik po metų. Per tą laiką gerokai pakito tikrovė. Prasidėjo Izraelio ir „Hamas“ karas. Rusijos Ukrainoje pradėtas karas tęsiasi nuo 2022 metų žiemos. 2024 metų vasarą Valstybės gynimo taryba pritarė, kad būtų kuriami du nauji nedideli poligonai Tauragės ir Šilalės rajonuose.
Menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad dalyvaujamųjų performansų poveikis žiūrovams yra labai individualus, todėl sunku jį įvertinti. Tai priklauso nuo žiūrovo ligtolinių patirčių: vieni domisi menu, kiti nesidomi, vieni gyvena Lietuvoje, kiti atvyko, vieni gimė seniai ir kažką patyrė patys, kiti yra jauni, todėl savo patirčių neturi.
Matymo perspektyvos, kurias atvėrė performansas
Baltais kostiumais apsirengusių dalyvių gebėjimas suvokti performanso aplinką buvo gana ribotas. „Aš kaip performanso „šeimininkė“ kartu su likusiais dalyviais performansą tik girdėjome, todėl jį suvokėme gana individualiai. Susidarė jausmas, kad kaip individas ištirpsti ir panyri į abstrakciją. Atrodė, kad dalyviai ilgainiui patyrė meditacines būsenas ir atsijungė nuo realybės. Budriausi išliko skaitytojai ir gitaristė, gavę kitokias performanso instrukcijas. Performansas taip pat buvo ir pasirodymas, turinys ir vaizdas čia vis tiek liko svarbus. Ribotai erdvę suvokė ir stebėtojai, atsidūrę „sinagogos“ viduje ir galėję dairytis, judėti, įeiti ir išeiti. Sustabdytuose video medžiagos kadruose matosi, „ką matė vėlės iš dangaus“, – sakė autorė.
Jaunasis menininkas iš Šilalės, Tautvydas Dominykas Jonaitis, performanso dalyvis, gavęs užduotį skaityti poeziją, po poros dienų video klipe vaikinas analizavo savo patirtis. Jis sakė, kad tai buvo įdomus reiškinys: „Kai matai suburtą žmonių komandą, apsivilkusią baltais kostiumais, kuri tam tikrą valandą atkuria sinagogos tikrą buvimo vietą. Atrodo, kad ne tiek daug laiko praėjo, bet viskas labai pasikeitę. Vieta neatpažįstama. Suvoki, kad visi miestai turi bendrą praradimų istoriją, todėl smagu ją atgaivinti, neleisti pasimiršti, o šis meninis įvykis kaip taškas istorijoje, kuris jau neišbluks žmonių sąmonėje,“– sakė vaikinas.
Kalbant apie įvairias perspektyvas ir roles, Tautvydas identifikavo, kad vienu metu buvo „pamatu“, meno kūriniu, dalyviu ir stebėtoju: „Tarsi negyvas daiktas – pamatas, bet kai tu įsikūniji į pamatą, tarsi gyveni du skirtingus gyvenimus. Matai, kas vyksta lauko pasaulyje, kur žmonės žaidė kašį, lakstė vaikai, šunys – aplink vyko gyvenimas. Pamatai, kas dedasi viduje. Viduje buvo ramu, o lauke virė gyvenimas. Kai pamatai abu šonus ir dar žiūri į dangų, kai temsta rudenėjantis dangus, kaip pamažu ryškėja pamato šviesos, ir supranti, kad menas vienija. Buvo įdomu patirti meditacinį momentą, nes buvau kažkas kitas, nebuvau Tautvydas tuo metu.“
Pasyvus karių dalyvavimas aktyviai kūrė prasmes
Tą vakarą kalbėta apie sunaikintą pastatą ir bendruomenes, poezijos kalba – apie meilę, kuri turėtų padėti išgyventi karų siaubą. Performanso dalyviais galėjo tapti bet kuris norintis tą padaryti, nes iš anksto vyko atvira registracija. Tačiau stiprus akcentas tapo trisdešimties Lietuvos didžiojo Kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono karių dalyvavimas. „Matyti ramiai sugulusius karius, jų vienodi batai, pro baltus kostiumus šviečia kamufliažas. Visi, kas turi ką prarasti, norėtų verkti, bet tauragiškiai yra kieti, prie žmonių emocijų nerodo, lyg visas miestas būtų vieni kariai, užgrūdinti nesibaigiančio sunkumo,“ – rašė R. Karvelis. Autorė pastebėjo, kad vis tik performanso merginos drąsiau kartojo žodžius, buvo justi, kad vaikinai to varžėsi.
Poetė, šaulė, Tauragės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė, Daiva Genienė, skaičiusi poeziją, dalijosi savo patyrimais: „Visame performanse galima įžvelgti labai daug klodų: tai ir jaunystės, grožio priešprieša dūlantiems kaulams, ir paros metas tarp dienos ir nakties, ir veiksmo seka, ir performanso dalyviai kariai – juk ant kareivių kaulų pastatyta daug istorinių momentų.
Beveik valandą keliomis kalbomis tariamas „aš tave myliu“ man skambėjo kaip kuždesys ar šauksmas, kaip užkalbėjimas ar pastanga įtikėti, kad viskas bus gerai, bet kartu tai buvo tarsi desperatiškas kreipimasis į tylą be „atgalinio adresato“. Tarsi laiško rašymas į frontą, tikint (bet nežinant) ar adresatas gyvas, ar laiškas bus perskaitytas. Ir vis tik, daugiakalbis dalyvių tariamas „aš tave myliu“ buvo tarsi vilties malda, tarsi išpažintinė meilė pamatų, griuvėsių fone – meilė, šimtmečiais atlaikiusi įvairius istorinius kataklizmus ir padėjusi išgyventi.
Ir malda, mantra, ir gulėjimas ant žemės – ne sėdėjimas ar stovėjimas, o įsižeminimas – buvo tarsi tam tikras savęs, savo pažeidžiamo atvėrimas. Juk „gulinčio nemuša“ – bent jau taip turėtų būti, nors teisingumas triumfuoja, deja, ne visuomet. Tačiau kiekvienas vis tiek galėjo rinktis: gulėti atviromis ar užmerktomis akimis, stebėti žvaigždes ar klausytis savo paties širdies plakimo. Tai tarsi mūsų kasdieniniai matomi ir nematomi pasirinkimai, egzistuojantys net ir tada, kai, regis, jokių pasirinkimų nėra.“
„Kaip greitai nuo miesto veido nusitrina istorija“
D. Genienė: „Nukreipdami žibintuvėlio šviesą į save performanso dalyviai turėjo ir kitą pasirinkimą – valdyti šviesos kritimo kampą. Taip, ne vienam pavargo rankos, galbūt ne vienam norėjosi tiesiog tyliai išbūti. Tai tarsi aliuzija į faktą, kad kartais masėje apsisprendžiame būti nereikšmingi, nesvarbūs, daugybės gyvenimo pasirinkimų net nepastebime, neįvertiname, bet kiekvienas iš jų sukuria didesnę, ryškesnę šviesą, pridėtinę vertę arba tamsą – tai mūsų valioje. Efemeriška riba tarp dienos ir nakties dar labiau papildė laikinumo pojūtį, nes per tą trumpą laiko atkarpą nuo 20 iki 21 valandos patyrėme jas abi.
Stadiono tvoros, regis, tarsi sienų riboženkliai skyrė ir dalino tą patį pasaulį, žmones, tą pačią istoriją ir realybę. Skirtingos dangos dar labiau papildė tą netyčiomis skirtingai susiklosčiusių likimų įspūdį, suteikė dar daugiau daugiaprasmiškumo, minties posūkių. Žmonės abipus – nors ir skirtingose tvoros pusėse – bet tas baltas švytėjimas buvo vis tiek apie tą patį.
Apmąstymus gilino ir žiūrovų „uždarymas“ gyvame rate tarsi gyvojoje istorijoje, vykstančioje čia ir dabar – kai net ir pasyvieji, „apolitiškieji“, „ėję pro šalį“ buvo išprovokuoti net ir savo pasyvumu ar stabtelėjimu toje „politikoje“ dalyvauti. Norėdami peržengti gyvuosius transcendentinius pamatus – įeidami ar išeidami iš įsivaizduojamos sinagogos – jie turėjo peržengti ir kažką daugiau.
Kaip greitai nuo miesto veido nusitrina istorija, jeigu jos nedokumentuojame, apie ją nekalbame, jos nenaudojame! Koks užburiantis performanso, kaip nematerialiojo meno laikinumas – prieš akimirksnį čia BUVO KAŽKAS (žmonės, „pastatai“, idėjos) – čia vėl nieko nėra. Tik tamsoje benusitrinanti riba tarp žemės ir dangaus, tarp šiapus ir anapus sienų, tik mingantis miestas. Toks pat, bet jau kitoks.“
Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė
Renginių ciklas „Trūkinėjanti atmintis“ yra festivalio „Kvadratu“ programos dalis. Festivalį organizuoja Tauragės krašto muziejus „Santaka“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.
Renatos Karvelis poetinio performanso „Gyvi pamatai“ partneris Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija. Renginys yra įtrauktas į „Europos paveldo dienų 2024“ programą.
Renatos Karvelis poetinis performansas – „Gyvi pamatai“
