Šiemet sukako 75 metai nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą 1948 m. gegužės 22–23-iąją, vadinto operacija „Vesna“ (iš rusų k. pavasaris). Tremties ir rezistencijos muziejus ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialas surengė masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą minėjimą.
Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje. Po jų skvere prie Švč. Trejybės bažnyčios Konstantino Glinskio teatras iš Jurbarko (režisierė Danutė Budrytė-Samienė) dainomis ir eiliuotais posmais pagerbė tremtį patyrusius mūsų šalies žmones. Kalbėjo Tauragės rajono savivaldybės vicemerė Andžela Jakienė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo valdybos pirmininkas Antanas Stankus.
Vėliau renginio dalyviai nuvyko į Tauragės geležinkelio stotį, iš kurios į tremtį buvo gabenami tauragiškiai ir uždegė žvakutes geležinkelio stoties perone.
Tremties minėjimą organizuoti padėjo Tauragės Švč. Trejybės parapija, Tauragės kultūros centras, šauliai ir jaunieji šauliai.
Pasak Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjo Raimondo Matemaičio, Lietuvos gyventojų trėmimo operacija prasidėjo tuometinei sovietų valdžios ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių Lietuvos gyventojų šeimų.
Operacija „Vesna“ Lietuvoje buvo vykdoma nuo 1948 m. gegužės 22 d. nakties iki gegužės 23 d. vakaro. Per ilgus metus gyventojų sukauptas turtas buvo konfiskuojamas ir labai dažnai grobstomas partinių aktyvistų, kariškių, stribų. Nors kiekvienai šeimai oficialiai buvo leidžiama pasiimti tam tikrą kiekį maisto, drabužių bei namų apyvokos daiktų, šio leidimo nesilaikyta, kadangi neduota laiko susiruošti, o sunkvežimių priekabose trūko vietos. Šio trėmimo metu iš Lietuvos į tolimus atšiauraus klimato sovietų sąjungos regionus buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 11 tūkst. vaikų, apie 16 tūkst. moterų, 5 tūkst. vyresnių nei 60 metų asmenų.
Organizuojant trėmimą buvo pasitelktos atitinkamos pajėgos – ne tik Lietuvoje jau stovėjusi vidaus kariuomenės 4-oji divizija, bet ir pritraukta papildomų pajėgų. Įtrauktas ir visas MGB, MVD darbuotojų aparatas, dalyvavo ir vietiniai vadinamieji stribai, partiniai sovietiniai įvairaus lygmens aktyvistai. Jungtinės pajėgos suiminėjo žmones, gabeno į geležinkelio stotis, grūdo į gyvulinius vagonus.
Vėliau tremtiniai buvo vežami į numatytas vietas. Kelionė trukdavo 2–4 savaites žmogaus orumą žeminančiomis ir gyvybei pavojingomis sąlygomis. Vežimo metu žmonės mirdavo – daugiausia kūdikiai bei seneliai. Atvežti į tremties vietą žmonės dažnai patys turėjo susirasti, kur įsikurti. Iš tremtinių liudijimų matyti, kad daugelyje vietovių jų atvykimui nebuvo pasiruošta, tad teko patiems iš lentų statytis barakus. kuo.
Dabartinio Tauragės rajono teritorijoje (priminsiu, kad 1948 m. buvo kitoks teritorinis administracinis suskirstymas – Tauragės apskritis ir valsčiai. Tauragės rajonas dabartinėse administracinėse ribose yra nuo 1962 m.) turime duomenis apie 824 sovietinės valdžios 1948 m. represuotus asmenis. 740 šių žmonių buvo ištremti, o 80 suimti ir įkalinti kalėjimuose bei priverčiamojo darbo stovyklose – lageriuose. Tai pats didžiausias per metus represuotų tauragiškių skaičius per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Keturi tauragiškiai sovietinių okupantų buvo nužudyti Lietuvoje, dar keturi mirė vežami į tremtį. Net 671 tauragiškis tais metais buvo nugabentas į Rusijos federacijos Irkutsko sritį Sibire – 661 tremtinys ir 10 kalinių. Antrąją vietą šiose kraupiose varžybose užėmė Rusijos Federacijos Tomsko sritis Sibire – ji ,,priėmė“ 73 tremtinius. Trečiojoje, ,,prizinėje“, vietoje – Rusijos Federacijos europinės dalies šiaurėje esanti Komija, kurioje tais metais buvo įkalinti 36 tauragiškiai.
Trėmimai arba deportacijos – priverstinis gyventojų iškeldinimas iš nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas tolimuose, retai apgyvendintuose, atšiauriu klimatu pasižyminčiuose regionuose – represinė priemonė, kuri nuo 1930 m. buvo plačiai taikoma įvairioms tuometinės sovietų sąjungos gyventojų socialinėms bei etninėms grupėms. Trėmimais buvo siekiama pašalinti sovietų valdžiai priešiškai nusiteikusius asmenis, užvaldyti jų turtą, aprūpinti darbo jėga atokius SSRS regionus, pakeisti okupuotų valstybių gyventojų etninę sudėtį. 1940‒1941 m. ir 1945‒1953 m. sovietų valdžia ištrėmė apie 135,5 tūkstančio Lietuvos gyventojų.
Po sovietų sąjungos diktatoriaus Stalino mirties pradėta leisti tremtiniams ir politiniams kaliniams vykti į tėvynę. 1948 m. į Lietuvą grįžo 610 ištremtų ar įkalintų asmenų iš dabartinio Tauragės rajono teritorijos. Tremtyje bei kalėjimuose ar lageriuose mirė 99 tauragiškiai. Į Lietuvą negrįžo 20, nežinomas 91 žmogaus likimas iš tų, kuriuos žiauri lemtis ištiko prieš 75-erius metus, 1948-aisiais.
