„Kapinės primena mišką: vienas vaizdas dieną, o kitas – jau sutemus“, – sakė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė, tamsoje po senąsias miesto kapines vedžiodama renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ trečiojo renginio dalyvius.
Senosios ar istorinės?
Praėjusios savaitės pabaigoje senosiose kapinėse susirinkusiems tauragiškiams muziejininkė pasakojo jų istoriją, vardijo, kokie žinomesni žmonės jose palaidoti. Į ekskursiją leidžiamės, kol dar šviesu. Ant kai kurių kapų dega žvakutės.
Muziejaus atstovė teigė, kad ne visuomet sutariama, kaip tiksliai šias kapines pavadinti.
– Apie šias kapines rašęs kraštotyrininkas Edmundas Mažrimas jas pavadino istorinėmis miesto kapinėmis. Iš pradžių norėjau ginčytis, kad čia istorinės kapinės, bet mane pataisė, kad tauragiškiai tokių nežinos, vadinkim taip, kaip yra – senosiomis kapinėmis. Jos įsikūrusios labai judrioje vietoje – prie Sandėlių ir Pramonės gatvių, – kalbėjo R. Jančiauskienė.
Prieiname kiek neįprastai didelį objektą, kuris iš pradžių primena paminklą. Aplink išsidėstę kapai.
– Kai pirmą kartą praėjau pro šią vietą, pagalvojau: „Mandras antkapis“, – kalbėjo R. Jančiauskienė. – Tačiau išties čia yra senieji kapinių vartai. Šios kapinės įkurtos tada, kai Tauragėje buvo pradėta statyti cerkvė. Pastaroji buvo toje vietoje, kur dabar įsikūrę Kultūros rūmai. Cerkvė buvo pastatyta ant katalikų kapų. Kai Lietuva priklausė carinės Rusijos sudėčiai, buvo nuspręsta, kad reikia tokio pastato, dar mieste buvo tuo pat metu tiesiamas plentas. Taigi katalikų kapai buvo iškasti. Pagal miesto tvarkybos planą buvo nuspręsta visų konfesijų tikinčiuosius perkelti į vieną vietą, dėl to senosios Tauragės kapinės ir glaudžia tiek katalikų, tiek stačiatikių, tiek liuteronų tikėjimo mirusiuosius.
R. Jančiauskienė mus nusiveda prie vieno seniausių Tauragės kapinių kryžių, ant kurio matyti Eduardo Elerto paminklų dirbtuvių ženklas. Šis kryžius buvo pastatytas XIX a. ir yra puošnesnis nei buvo įprasta tuo metu.
– Gali būti, kad turtingai gyvenęs ir stačiatikybę propagavęs pareigūnas įsirengė prabangesnį kapą, bet, deja, neturime jokių šaltinių apie tai, – sakė muziejaus atstovė.
Šventoriuje – popo kapas
Vis labiau temstant R. Jančiauskienė papasakojo apie 1933 m. pastatytą Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus cerkvę. Pasak jos, kadaise cerkvė Tauragėje stovėjo netoli pilies, bet ji buvo parduota ir nugriauta. Tuomet stačiatikių bendruomenė Lietuvoje buvo gana maža.
– Kaip rašoma šaltiniuose, sovietmečiu bendruomenė vėl gausėjo, nes į Tauragę buvo atsiųsta karininkų, daugiau stačiatikybę išpažįstančių žmonių. Taigi plėtėsi ir kapinės. Todėl įėjimas į kapines pasikeitė, būtent dėl to senoji kapinių tvora dabar yra tarp kapų, – sakė R. Jančiauskienė.
Beveik sutemus prieiname cerkvės šventorių, kuriame palaidotas kunigas Jonas Semionovas, Tauragėje tarnavęs 53 metus.
Kapines norėjo sunaikinti
Cerkvės šventoriuje išsidėstę ir stačiatikių kryžiai. Galima pagalvoti, kad po jais taip pat palaidoti garbingi asmenys, tačiau, pasirodo, čia kapų nėra – kryžiai galimai buvo atgabenti į šventorių dėl kapinėms kilusio pavojaus.
XX a. antroje pusėje kapinės buvo uždarytos ir pradėjo sklisti kalbos, kad vietoje jų bus įsteigtas jaunimo skveras.
– Turėjo būti makabriška. Juk kapinės jau buvo užlaidotos ir šaltiniai pasakoja, kad artimieji pradėjo iškasti artimuosius ir juos perlaidoti kitose kapinėse, – dėstė R. Jančiauskienė.
Šį skaudų istorinį momentą prisiminė ir dalis į ekskursiją po kapines atvykusių tauragiškių. Viena renginio dalyvė pasakojo:
– Iškasėme tėvelius ir perlaidojome Papušynyje. Buvo šokas.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad dalis kapų buvo iškasti, kiti palikti, antkapiai išvirtę, kitaip tariant, kapinėse tuo metu vyravo chaosas. Bet kapinės nebuvo panaikintos.
– Kai kapinėse vėl buvo pradėta leisti laidoti žmones, tuščios vietos, matyt, buvo užlaidotos. Pagal antkapiuose vartojamą kalbą, vardus ir pavardes galima daugmaž atpažinti, kokios tautybės asmuo buvo. Stačiatikių antkapiuose kai kuriose vietose rašoma kirilica, vėliau pavardes imta lietuvinti. Tas pats nutiko ir su evangelikais liuteronais – dalis paminklų buvo paženklinti vokiškai, vėliau vardai ir pavardės lietuvinti, – sakė R. Jančiauskienė.
Išduoda socialinį sluoksnį
Muziejaus atstovė tikino, kad stačiatikiai, panašu, Tauragės krašte buvo aukštesnio socialinio sluoksnio nei kitų konfesijų tikintieji, taigi sau galėjo leisti statyti metalinius kryžius. Evangelikai liuteronai taip pat, kaip matyti iš kapų, buvo labiau pasiturintys.
– O su katalikais buvo kiek kitaip. Šiose kapinėse ne visus katalikų kapus rastume ir pamatytume, kadangi kapinių reikmėms dažnai naudotas medis. Išliko tik tai, kas nepūva. Ant kryžių – katalikiški, krikščioniški ženklai. Vėliau imta naudoti ir akmeninius antkapius. O medinio kryžiaus galas nupūdavo, tuomet kryžių vėl įkasdavo į žemę. Ir taip vizualiai kryžius sutrumpėdavo. Kai kuriose kapinėse ir dabar galime matyti labai sutrumpėjusių kryžių. Pradžioje jie buvo kur kas aukštesni. Ir neva kai kurie aiškina: kai tasai kryželis nupūva, užauga anūkai, anūkų vaikai ir to prosenelio niekas nebeatsimena. Ir taip neva turėtų būti. Neturėtų žmogus „įsicementuoti“ visam laikui. Tai yra vienas požiūris. Mes galime su tuo ir nesutikti. Nes kapinės juk yra lankomos tam, kad prisimintume, – sakė R. Jančiauskienė.
Simboliai ant paminklų
Tamsoje R. Jančiauskienė žingsniuoja taku ir šviečiasi kelią, iš paskos, smalsiai apžiūrinėdami antkapius, seka renginio dalyviai. Iš pradžių kiek nuklystame. Tamsoje išties sunku susiorientuoti. Tačiau galiausiai R. Jančiauskienė randa kelią. Prieiname Gedimino stulpų simbolika paženklintą antkapį ir puošnų kapą. Jame amžinojo poilsio atgulęs Leonas Kybartas. Gyvybės jis neteko dar 1920 m.
– Jis kovojo už Lietuvą. Labai jaunas žuvo mūšyje. Svarsčiau, ar toks antkapis galėjo būti pastatytas sovietmečiu. Tačiau panašu, kad Gedimino stulpai ant paminklo atsirado jau Nepriklausomybės laikotarpiu, – sakė R. Jančiauskienė. – Kai rengiausi ekskursijai, tyrinėjau medžiagą, aptikau daug aiškių nuorodų apie tai, kieno valdžia ir kieno simboliai yra. Nors žmonių gyvenimai klostosi kitaip – nebūtinai taip, kaip valstybės gyvenimas.
Tauragės senosiose kapinėse ilsisi knygnešys Vincentas Jonikas.
– Jis buvo ir antkapių, paminklų gamintojas – juos liejo iš betono. Ir sau išsiliejo. Vincento Joniko pagaminti antkapiai išsiskiria – jie nudažyti mėlynai ir baltai. Tikriausiai tada buvo toks paprotys. Ant kai kurių antkapių išlikusi jo signatūra – Joniks. O kalbant apie knygnešystę, tai ji labai idealizuojama, neva to laikotarpio žmonės žinojo, kad Lietuva turės valstybingumą. Tačiau, kaip kalba daug metų čia gyvenę žmonės apie savo artimuosius, tai tie žmonės, kurie gyveno pasienio gyvenimą, vienai sienos pusei tiekė vienas pageidaujamas prekes, o kitai – kitas. Su tuo gali būti susijusi ir knygnešystė, nes kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, tai buvo pageidaujama prekė. Knygnešiai, rizikuodami savo laisve, tą spaudą nešdavo. Beje, šiose kapinėse palaidota ir daugiau knygnešių, – kalbėjo R. Jančiauskienė.
Priėję pedagogės ir kraštotyrininkės Almos Mizgirienės kapą, išgirstame, kad būtent ji davė pradžią Tauragės muziejaus veiklai – jos dėka pilyje buvo įkurtas visuomeninis muziejus. Kraštotyrininkė pasisakė prieš senųjų kapinių naikinimą, manydama, kad nereikia kartoti žydų kapų naikinimo istorijos.
Kvietė susimąstyti
R. Jančiauskienė palietė ir filosofinę temą – ar visuomet tai, ką mes veikiame šiame pasaulyje, teikia mums džiaugsmą, ar susimąstome, kad nutrūkus mūsų egzistencijai po kurio laiko nebebūsime tokie svarbūs, kokie dabar sau atrodome.
– Kai kalbame apie ankstesnių kartų darbus, tai pagal dabartinius standartus, metodikas, pavyzdžiui, ankstesnių kraštotyrininkų darbai tampa šaltiniais, bet nebepretenduoja į mokslą ir jų vertė laikui bėgant tarsi sumažėja. Kai kalbame apie mirusiųjų prisiminimą, apie Vėlines ir apie tai, kas bus su mumis pačiais, verta susimąstyti, ar dabar mums reikia tikrai tiek daug vargintis, dėl ko nors pergyventi, jeigu nutrūkus mūsų egzistencijai tai nebeturės tokios didelės reikšmės, – kalbėjo ji.
