Kultūra

Nemenu tokios vasaros, kai per visą šalį būtų įvykę tiek daug puikių renginių... Nebe vien savaitgaliais, nebe vien ilgaisiais savaitgaliais, nebe vien įsimintinų datų ar švenčių dienomis... Tiesiog kūrybinga Tauta! Kiek naujų tradicijų (jau tradiciniu tapęs renginys), dar skaičiuojam kelintas, dar kuriam naujas tradicijas ir minim naujas šventines datas... Ir t. t., ir t. t. Ar tuo kuriam didesnį Laimės pojūtį? O Laisvės? Pasididžiavimo savo Tauta ir Žmonėmis?.. Ties tuo daiktavardžiu – ŽMOGUS – ir stabteliu. Juk tik jis yra Pradžia ir Pabaiga. 

Profesionalių meno kūrėjų šįkart neliečiu, o ir tikslo tokio neturiu. Juk pati jau penktas dešimtmetis dirbu su mėgėjais. Ir matau prasmę, galimybes, energiją, kurią perduodame žmonėms, ir energiją, kurią pasiimame iš žmonių. Nekalbu ir nemąstau vien apie Teatrą, nors tai ir yra mano didžioji neišduota, neparduota ir neišmatuojama Meilė. Kalbu ir apie muzikantus, dainininkus, šokėjus, švenčių scenarijų rašytojus, edukatorius, etnografinės kultūros puoselėtojus, dailininkus, tautodailininkus... Kiek daug sutikta, matyta, gėrėtasi, nustebta, pamatyta, išgirsta... Daug kur ir daug kam šią vasarą skelbiau tokią utopinę idėją, – jeigu turėčiau tokias galias, imčiau ir kiekvieno miesto ir rajono centre pastatyčiau paminklą SAVIVEIKLININKAMS. Taip ir matau vizijoje, kokie jie būtų originalūs, įdomūs, kaip visi keliautume iš miesto į miestą žiūrėti Paminklo, rinktume lipdukus, girtumėmės gerąja prasme, kad aš jau tiek ir tiek aplankiau... O tam mieste mano giminaitis grojo kapeloje, o tam mano sesers anūkė šoko pramoginius šokius, o tam mano brolio sūnus tapo dainorėliu Nr. 1, o štai šitam mano visos tetulės ir dėdės giedojo Bažnyčios chore... O jau kas užsuktų į Tauragę, Paminkle pamatytų ir Teatro ženklą, o tada neatsirastų nė vieno, kuris nepažinotų žmogaus, vaidinusio Liaudies teatre, viename ar kitame rajono gamyklų, mokyklų, kaimo kultūros namų dramos kolektyve. Ir ne visada gal prisimintume spektaklio autorius, pavadinimus, siužeto vingrybes ar personažų charakterius, mimikas, judesius... Toks tas teatras. Momentinis. Kaip ir neišliekantis. Bet IŠLIEKANTIS ŽMOGUMI ir stebuklu, kai Tu žiūri kaip į susidvejinusį žmogų. Man unikaliausia ta nebaimė arba, vadinkim, drąsa, virsti kažkuo kitu. Šiuo metu visose gyvenimo srityse dažnai galima išgirsti – Aš, Mano, Man... Tuo atveju teatras padeda gyventi, nes čia nelieka (arba bent neturėtų likti) to Aš, nes pirmiausia mes turime galvoti apie kitą, kurti kitam, o per savo energiją perduoti viską, ką turim geriausio. Nesvarbu, kad pasauliui gali nepatikti, gali kritikuoti, gali net pykti, bet jeigu tu atiduodi jam, ką turi geriausio, jis tą mato. 

Tauragės liaudies teatras vienas iš pirmųjų, o gal ir pirmasis, išėjo vaidinti, o kartais ir rodyti premjerų į netradicines erdves. Pasirinktos sodybos, jų šeimininkai suteikdavo pačių geriausių emocijų visiems. Artistai žiūrėdavo į dangų ir šventės dieną tikėdavo jį būsiant giedrą, o žiūrovai smalsaudavo, ką naujo tie „šelmiai“ pateiks... TAI JAU BUVO.

Todėl ir rugpjūčio 27-ąją Tauragės liaudies teatras su spektakliu vėl būtinai bus „pasikartojimų mene/, toj maišaty neišnykimo/, jūs vėl minėsite mane/, ir aš nerūstinsiu likimo“... (Violeta Palčinskaitė). 

Vieta vasaros palydoms su TEATRU pasirinkta graži. Tikimės, viliamės, kad linksma bus nuo žiūrovų apsilankymo Lauksargių seniūnijoje, Griežpelkių kavinėje-sodyboje pas Petrą Dedūrą.

Artistai (o Jų net 20!) su spektakliu „Ar vien tik meilė?“ (pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“)  dovanoja paskutinį vasaros savaitgalį viltį ir gerą nuotaiką.

Genovaitė Urmonaitė, Tauragės liaudies teatro režisierė