Kultūra

Velykų papročiuose kiaušiniui skiriama ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Kiaušinių dažymo ir jų keitimosi papročiai, kaip rašoma knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“, yra daug senesni už krikščionybę.

Lietuvoje kiaušinius dažydavo ne tik prieš Velykas, bet ir prieš Jurgines, Sekmines. Kiaušiniui priskiriama nepaprasta vaisingumo, gyvybingumo galia, jis simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą. Anksčiau kiaušiniai dažniausiai buvo puošiami dviem būdais: išbraižant raštus vašku arba išskutant aštriu daiktu nudažyto kiaušinio paviršių. Kiaušinių raštai vadinami žiedeliais, dantukais, driežiukais, rateliais, žvaigždutėmis, rūtelėmis, snaigėmis ir pan. Žymus margučių tyrinėtojas Tadas Daugirdas teigė, kad begalinis raštų turtingumas rodo, kad kiekvienas margintoj e pasikliauna savo fantazija, tačiau panagrinėjus tuos raštus, galima atsekti, kad dauguma raštų – tradiciniai.

Nuotrauka

O dovanojami margučiai linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo. Buvo tikima, kad Velykų naktį vaikšto Velykų boba (Karabija. Velykė) ir deda ant palangės ar prie lovos margučius. F. Dulaitienė-Glemžaitė ,,Kupiškėnų senovėje“ rašo, kad Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažo kiaušinius. Padeda jai kiškučiai. Sudeda kiaušinius į vežimėlį, pasikinko kiškučius, jos botagėlis — saulės spindulys. Velykė jauna, graži, apsirengusi tautiniais drabužiais, su karūna ant galvos. Nuo karūnos per nugarą draikosi įvairiaspalviai kaspinai. Jos pintinėlė apipinta žalumynais, iškaišyta margom gėlėm, pilna dažytų kiaušinių. Kai kuriose Lietuvos vietose per Velykas ant stalo buvo statoma eglės šaka ar eglutė, padaryta iš lazdelės su devyniomis ar dvylika šakelių, prie kurių buvo pritaisomi iš vielos ar siūlų padaryti lizdai kiaušiniams. Ji dar buvo puošiama iškeptais iš tešlos paukščiukais, spalvotais popieriukais.

Nuotrauka

Pirmąją Velykų dieną iki pietų negalima eiti į svečius. Jei kas ateina anksčiau, sakoma, kad blusas iš savo namų atnešė. Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti, arba velykauti. Pirmiausia aplankydavo krikštatėvius ir gimines. Krikštatėviai dovanodavo 3–4 kiaušinius, kartais ir nedidelę dovanėlę. Kupiškio apylinkėse vaikas, įėjęs į gryčią, nieko nesako, tik įkiša į burną pirštą ir gauna kiaušinį, jeigu du pirštus, šeimininkė pasistengia ir du kiaušinius į terbelę įdėti. Tačiau kiaušiniauti Lietuvoje eidavo ir jaunimas. Atėjusiam kiaušiniauti būtinai reikėdavo duoti kiaušinių, nes kitaip, buvo tikima, vištos nedės.

Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Dzūkijoje buvo sakoma ,,einam mušynių“. Dažniausiai tai darydavo vyrai. Kiaušinio stiprumą mėgindavo kalendami jo smaigalį į dantis. Jei kiaušinis kietai atsimuša, vadinasi, kevalas kietas, jei minkštas, kalenant girdėti duslus garsas. Margučius mušdavę taip: kiaušinis suimamas į saują tarp nykščio ir smiliaus, kad matytųsi smaigalys. Kitas su savo kiaušinio smaigaliu kerta į kiaušinį, esantį saujoje. Taikyti reikia į pat smaigalio centrą ( tai stipriausia kiaušinio vieta). Jeigu kas pataiko į šoną, toks mušimas laikomas neteisingu. Teisingai sumušus priešininko kiaušinį, sumuštąjį sau pasiima tas, kurio kiaušinis liko sveikas. Kai kur Velykų pirmą dieną mušdavo tik margučio smaigalį, o antrą – bukąjį galą.

Nuotrauka

Tauragės apylinkėse susirinkę vyrai ne tik lošė margučiais, bet ir keitėsi pypkėmis bei kepurėmis. Noras išlošti daugiau kiaušinių priversdavo jaunimą ir sukčiauti. Tam tikslui buvo gaminami smaliniai ir cukriniai margučiai, kurių neįmanoma sumušti. Tai buvo daroma labai slaptai dviem paaugliams susitarus ir iš anksto prisirinkus sakų. Kiaušinį su adata pradurdavo ir iščiulpdavo jo vidų. Į skylutę įstatydavo šiaudelį kaip piltuvėlį, aplipindavo tešla ir pildavo šiltus sakus. Kad sakai greičiau varvėtų, antrajame kiaušinio gale išdurdavo antrą skylutę ir taip pat įkišdavo šiaudelį. Vienas pila karštus sakus, o antras pro šiaudelį traukia iš vidaus orą ir tada sakai greičiau užpildo kiaušinio kevalą. Gerai užtaisę skylutes, kiaušinį kartu su kitais deda į dažus. Nudažytas toks kiaušinis niekuo nesiskiria nuo tikrojo. Kiaušinis, prileistas tirpinto cukraus, pasidaro kietas kaip akmuo, kalenant į dantis garsas būna labai duslus, neskambus. Toks kiaušinis nesirita. Kiaušinių muštynėse buvo naudojamas kiaušinis kepėsis. Reikia parinkti senos vištos žalią kiaušinį, įstatyti smaigaliu į smėlį ar pelenus ant krosnies priekakčio ir ugnies atokaitoje laikyti 2–3 savaites, po to nudažyti.

Nuotrauka

Paplitęs visoje Lietuvoje buvo ir kiaušinių ridinėjimas. Parenkama storesnio medžio žievė lygiu vidumi. Vienas galas pakeliamas aukščiau. Nuo pakiliojo galo ir ridenami kiaušiniai. Jei kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiima abu kiaušinius. Ridinėti gali iki 8 žmonių, geriausia, kad kiaušiniai būtų skirtingų spalvų, tada lengviau galima atskirti. Kiaušinių ridinėjimas turi tam tikras taisykles. Jeigu kiaušinis, į kurį taikoma, guli kairiajame šone, tada kitas kiaušinį leidžia smaigaliu į kairę. Jei kiaušinis dešinėje, tada leidžiama smaigaliu į dešinę. Kai kiaušinis, į kurį taikomasi, guli viduryje, 50 tada parenkama apvalesnis, bukesnių galu kiaušinis. Tokie kiaušiniai rieda tiesiai. Pasitaiko, kad ridinėjant buvo naudojamos bulvės, jomis buvo taikoma į nuridentą kiaušinį. Tokiu būdu kiaušinio kevalas ir pataikius likdavo sveikas, nes suskilęs kiaušinis blogai rieda.

Nuotrauka

Sūpuoklėms Velykų papročiuose irgi priskiriama magiška reikšmė. Supimasis turėjo prikelti augaliją, padėti javams greičiau sužaliuoti, užaugti. Pakruojo apylinkėse kluone arba lauke 51 netoli namų įkasdavo 4 storas, 4–5 metrų aukščio kartis, pritaisydavo storas grandines, žemiau ant grandinių pakabindavo sukaltas lentas arba dažnai ir jaujos duris, kad galėtų tilpti keletas žmonių. Įsisupdavo taip aukštai, kad pasitaikė atvejų, kad nukritę užsimušdavo. Jei supdavosi vienos merginos, jas supdavo vaikinai, užtat jiems turėdavo duoti margučių.

Antrą ir trečią Velykų dieną buvo paprotys laistytis vandeniu, kartais vaikinai merginas net įmesdavo į vandenį. Laistytis vandeniu reiškė pranašauti gerą javų derlių, nuplauti per žiemą susikaupusias blogybes, atsinaujinti. Ketvirta Velykų diena liaudyje buvo vadinama ,,Ledų diena“. Tą dieną neardavo, neakėdavo, net baslio į žemę nekaldavo. Žmonės tą dieną prižiūrėjo vieni kitus, kad tik neprasilenktų su šiuo draudimu, nes kitaip vasarą ledai javus išmuš.