Aldona Stirbienė. Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Kas nesižavi rankdarbiais? Rankų darbo daiktai neretai kelia ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą. Kartais unikaliems darbams sukurti nereikia daug ir brangių medžiagų, tačiau kūrybingumo ir kruopštumo – dar ir kiek. Aldonai Stirbienei šių savybių tikrai netrūksta – idėjos gimsta jos galvoje tarsi iš niekur, tik spėk įgyvendinti.
Norėdavosi būti kitokia
Aldona pasakoja, kad jos mama augino penkis vaikus. Mama dirbo, tačiau šeima vertėsi sunkiai. O ir parduotuvėse pasirinkimo tuomet nebūdavo – norint pasipuošti tekdavo gerokai pasukti galvą. Dabar prisiminusi Aldona juokiasi, kaip kartą, būdama antrokė, kažką išardė ir pati nusimezgė liemenę. Ir dar ne bet kokią – su pynėmis ir visokių spalvų. Tiesa, padėjo babytė. Megzdavo tada ir kojines – tačiau šis darbas jai ir tuomet nebuvo prie širdies, ir dabar sako kojinių megzti nemėgstanti.
– Kažkada vartydama nuotraukas pamačiau vienoje save su uniforma, „kalnieriukai“ apnerti, o kampuose – po išsiuvinėtą rūtos šakelę... Dabar gal juokingai atrodo, o tada tas „kalnieriukas“ buvo bene vienintelis būdas išsiskirti iš minios... – svarsto Aldona.
– Kai studijavau Šiauliuose, kartą šovė į galvą mintis išardyti mamos megztinį, tokį gražų, violetinį, – prisiminimais dalijasi moteris, – ir nusimezgiau megztuką sau. Tokį su burbuliukais. Mama paskui, aišku, jį pamatė, bet nepyko... Atvirkščiai – džiaugėsi, kad gražiai numezgiau. Ir dabar jis dar tėviškėje kažkur guli.
Pasak Aldonos, visi jos rankdarbiai tokiais tarsi etapais ateina: buvo siuvinėjimas – net patalynę siuvinėjo, nes labai norėjo, paskui buvo nėrimas – mokykloje tada uniformas nešiodavo su apnertais „kalnieriukais“. Net draugės prašydavo, kad joms apykakles apnertų ir išsiuvinėtų.
– Kažkada vartydama nuotraukas pamačiau vienoje save su uniforma, „kalnieriukai“ apnerti, o kampuose – po išsiuvinėtą rūtos šakelę... Dabar gal juokingai atrodo, o tada tas „kalnieriukas“ buvo bene vienintelis būdas išsiskirti iš minios... – svarsto Aldona.
Ir iš uniforminės juodos prijuostės ji prisimena išsikirpdavusi dalį priekio ir nusinerdavusi tą dalį vąšeliu – vis norėdavosi būti kitokia nei visos. Mat tais laikais visi labai jau vienodi būdavo...
Mezga ji ir dabar, ir sau, ir anūkėlei, tačiau prisipažįsta, kad megzti drabužiai jai ne itin patinka. Išskyrus tuos, kurie ne tik numegzti savo rankomis, bet ir papuošti vėlimo technika per visą priekį. Tokius sako labai mėgstanti ir turinti ne vieną.
Mugės brangios
– O prasidėjo viskas nuo papuošalų, – pasakoja ji, – iš akmenukų, odos, kitokių medžiagų. Susipažinom su tokia moterimi, ją sudomino mano darbai, iš pradžių pasiūlė juos pardavinėti savo kioskelyje, o paskui pakvietė kartu važiuoti į muges. Taip ir susidraugavom. Esu jai dėkinga.
Dabar jau kokie treti metai Aldona su savo rankdarbiais važinėja po muges. Buvo galima ją pamatyti ir Tauragėje surengtoje kalėdinėje mugėje. Ant jos prekystalio rikiavosi kalėdiniai eglutės žaisliukai, kvepiančios žvakės, puodeliai, dekoruotos darbo knygos ir kitos mielos smulkmenos.
Beje, moteris džiaugiasi, kad vietiniams kūrėjams buvo leista mugėje prekiauti nemokamai, nes komercinės privatininkų rengiamos mugės – labai brangios. Pasak jos, už vieną mugėje neretai prašoma 35 eurų, jei ji vyksta dvi dienas, tenka mokėti 70 eurų. O, pasak kūrėjos, kitąkart surinkti už savo dirbinius pavyksta panašią ar vos didesnę sumą... O būna, kad nuostolių tenka patirti – ji pasakoja pernai prieš Kalėdas Klaipėdoje, „Švyturio“ arenoje, išsipirkusi vietą prekybai, tačiau reklamos nebuvo ir atėjo visai mažai žmonių. O vieta kainavo labai brangiai, taigi buvo grynas nuostolis...
– Bet, kaip lietuviai mėgsta sakyti, iš nuostolių gyvenam... – optimizmo nepraranda Aldona.
Ji pasakoja, kad kai mugėje pasako kalėdinio žaisliuko kainą – 6 ar 7 eurai, neretai išgirsta, kad brangu.
– Tačiau jie ir negali pigiai kainuoti. Visos medžiagos, reikalingos jiems pagaminti, nepigios – ir audinys, ir juostelės, ir kristalai. Jas parsisiunčiu iš anksto. Anksčiau medžiagas pirkdavau Lietuvoje, labai brangiai, bet paskui susižiūrėjau, iš kur galėčiau jų parsisiųsti pigiau. Tai pasiskaičiuoju savikainą ir nustatau kainą. Klaipėdoj viena profesionalė, labai gražius žaisliukus gaminanti, už juos prašo 12 eurų.
Be to, nebūtina tokių žaisliukų pirkti daug – užtenka ir vieno, ypač jei puošiate ne eglę, o tik šaką ar kuriate kalėdinę kompoziciją.
Viską norisi išbandyti
Ne veltui sakoma: kas gabus, tai gabus viskam. Aldoną domina visokios naujovės, tad kai tik pamato ką nors nematyto ir gražaus, ir pačiai norisi pabandyti. Taip ji išmoko kurti papuošalus iš molio, paskui ėmė gaminti muilo gėles, lieti sojų vaško žvakes. Dar buvo etapas, kai iš vilnos vėlė šlepetes, šalikus. Žinoma, niekas nesidaro greitai – tam, kad išmoktum šių rankdarbių technikų, teko daug mokytis, žiūrėti vaizdo įrašų internete ir, žinoma, bandyti pačiai. Žinoma, pamokos internete – ne už dyka. Užtat dabar ji netgi gali rengti edukacijas – visai neseniai į žvakių liejimo, muilo puokščių gaminimo ir užrašų knygučių dekoravimo edukaciją ji buvo sukvietusi savo drauges. Pasidalinti tuo, ką moka, pamokyti kitus jai malonu. Moteris pasakoja net telefonu paprašyta patarimų mielai juos dalina.
Maloniausia gaminti žvakes
Aldonos namuose jau žėri papuošta Kalėdų eglė, o ant jos, savaime suprantama, – jos rankomis sukurti žaisliukai: unikalūs, skirtingi, aksomu aptraukti bumbulai, padekoruoti kaspinėliais, stiklo akutėmis, moliu. Tačiau moteris nepatenkinta:
– Ai, kaip sakoma, batsiuvys be batų... Žaisliukai turėtų būti skirtingo dydžio, viršuje mažesni, apačioje – didesni... Bet sau ką nors pasidaryti vis pritrūksta laiko, o į svečius atvažiavusi anūkėlė užsispyrė puošti eglutę...
Paklausta, kuri veikla ir daugybės jai maloniausia, Aldona susimąsto:
– Net nežinau, gal visos... Nes tą patį daryti greit pabostų. Smagu vis kaitalioti veiklas. Dabar tie žaisliukai, bet praeis tas etapas, ateis Mamos diena, tada bus muilo puokštės. Ir liežuvis neapsiverstų vadinti viso šito darbu, nes man tai – malonumas.
Bet prisipažįsta – jei kelias dienas neturi kada prieiti prie savo rankdarbių, labai jų pasiilgsta, ir kai galų gale gali vėl darbuotis, valandų neskaičiuoja – dirba iki išnaktų.
Vis dėlto pats maloniausias, o ir pats lengviausias darbas, pasak Aldonos, – žvakių gamyba. Jai nepatinka tokie aromatiniai aliejai, kurių kvapo natos jau sudėliotos, jai norisi kvapą sukurti pačiai. Taigi Aldona mėgina įvairius variantus bandydama sukurti kvapą pati: pavyzdžiui, norėdama sukurti Kalėdų kvapą dėlioja apelsino, šokolado, mandarino, kokių nors prieskonių kvapus, kol išgauna norimą rezultatą. Tam reikia ir daug laiko, ir domėtis, skaityti, kad žinotum, kas su kuo dera. Jai ypač malonu, kad kuriant žvakes labai pakvimpa visi namai.
Eglutės žaisliukų gamyba irgi reikalauja nemažai patirties ir žinių. Net nulipdyti molio dekoraciją ant žaisliuko nėra taip paprasta. Tai ore džiūstantis molis, visiškai kitoks nei paprastas. Pasak Aldonos, reikėjo daug ką išbandyti, kol atsirinko medžiagas, kad žaisliukas nebūtų sunkus, kad būtų spalva, kad būtų atsparus dūžiams. Tad bandė, pirko ir vienokį molį, ir kitokį, bandė, kol atrado tinkamą.
Aldona Stirbienė. Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
