Kultūra

Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešajai bibliotekai vadovaujanti Meilutė Parnarauskienė savo darbuotojų į kabinetą nesikviečia. „Žmonės laisviau jaučiasi ten, kur jie įpratę leisti laiką, tad dažniausiai aš ateinu pas juos pasikalbėti“, – „Tauragės žinioms“ sakė bibliotekos direktorė. Su savo komanda pastaruoju metu ji turėjo labai daug pokalbių – teko išspręsti ne vieną iššūkį: paskelbus karantiną nemažai veiklos persikėlė į virtualią erdvę, joje iki šiol vyksta bibliotekos organizuojami susitikimai ir net žaidimai, tad bibliotekai teko prisitaikyti prie naujo darbo ritmo. Pasak M. Parnarauskienės, karantinas parodė kelią – ko gero, nemažai mūsų suvokė, koks svarbus gali būti technologijų pasaulis. „Manau, tas išmoktas pamokas mes prisiminsime ir ateityje“, – dėstė ji ir atskleidė, kokio įstaigos darbo skaitytojai nemato.

– Kaip jūs atsidūrėte bibliotekoje? 

– Į biblioteką pirmąkart koją įkėliau 1987 metų rudenį. Tai buvo tamsus, niūrus pastatas. Tuo metu pavadavau vieną atostogų išėjusią darbuotoją, dirbau Informacijos skyriuje. Pamenu, susipažinau su rajono žiniasklaida, tuo metu Tauragėje buvo leidžiamas vienintelis laikraštis „Leniniečių balsas“, kuris vėliau pervadintas „Tauragiškių balsu“, o dabar jo nebėra. 

Po pusmečio darbo susidarė įspūdis, kad čia per mažai judėjimo, veiklos. Buvau jauna, atrodė, nesugebėsiu atlikti viso darbo. Taigi, grįžau į vykdomąjį komitetą, šiais laikais tai vadinama savivaldybe. Buvau paskirta Kultūros ir sporto komplekso atsakingąja sekretore. Organizavau renginius, bet po Nepriklausomybės atgavimo vėl sugrįžau į biblioteką. Iš pradžių atrodė, kad nenorėsiu čia likti, bet 1994-aisiais vis dėlto nusprendžiau pasilikti. Ir šiandien tuo labai didžiuojuosi. Pasilikau seniausioje Tauragės kultūros įstaigoje, šiemet švenčiančioje 90-mečio sukaktį.

Supratau, kad mano darbo vieta yra tokia, kur galima organizuoti veiklas taip, kad būtų pačiai įdomu. Nepaisant to, kad yra ir specifinių dalykų – reikia išduoti knygas, pildyti žurnalus, organizuoti parodas ir panašiai – visose kitose sferose esi laisvas. Norėjau, kad įspūdžių liktų ir žmonėms, tad kviečiau menininkus, rašytojus, aktorius, su jais užsimezgė bičiulystė. 

– Tiek laiko praleidusi bibliotekoje stebėjote, kaip ji keitėsi. Įvyko virsmas – iš niūraus, tamsaus pastato biblioteka tapo šviesi, moderni. Kas jus pačią labiausiai džiugina? 

– Džiugina tai, kad 2006–2007 metais atlikta renovacija, pastatas pasikeitė iš išorės, įgavo naujų spalvų, žinoma, atnaujinti ir koridoriai, kabinetai. Kita vertus, ir šiuo metu mes tarytum išeiname iš rėmų – pastatas pernelyg mažas, tad negalime skaitytojams pasiūlyti visko, ko norime. Nutinka, kad, pavyzdžiui, skaitykloje vyksta paskaita, gretimame kabinete – kompiuterinio raštingumo mokymai, ateina skaitytojas, bet būti antrajame aukšte nebegali. Atnešame jam laikraščių į pirmąjį aukštą, bet jame vietos irgi nėra pernelyg daug. Esame juokais sulaukę pasakymų: „Persivadinkit mokykla, ir viskas“. Čia tikrai visko daug vyksta. Reikalingas priestatas, norėtume, kad jis būtų pastatytas. 

Labai džiugina, kad biblioteka tapo labai dinamiška, tokia, kuriai reikia plėstis. Vaikystėje skaitydavau knygas, ir biblioteka visuomet turėjo tokį įvaizdį, kad čia labai piktos bibliotekininkės, kad reikia būti be galo tyliai, kad viskas itin griežta, kad be skaitymo nieko nėra. Tai šito jau seniai nėra – čia verda gyvenimas.

Be to, į Lietuvą atkeliavo labai dideli pinigai bibliotekų skaitmenizacijai, atsirado interneto skaityklos, spausdintuvai, išmaniosios lentos. Įvyko šuolis. Bibliotekininkės dalyvavo kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos mokymuose. Įspūdį paliko tai, kad pradėjo veikti būreliai, kuriuose moksleiviai mokėsi inžinerinio programavimo.

Informacinės technologijos pakeitė bibliotekas iš esmės. Bibliotekininkės dabar ne tik turi organizuoti renginius, dalyvauti bendruomenių šventėse, bet ir mokyti žmones, išmanyti labai daug dalykų. 

– Taigi, darbas tapo sudėtingesnis? 

– Taip, bibliotekininkė nebegali apsiriboti vien knygomis, mes turime išmanyti ir informacines technologijas, to mokyti kitus žmones, organizuoti virtualiai viktorinas, žaidimus, interaktyviai dalyvauti veiklose su vaikais. 

Bibliotekoje yra labai daug skaitytojams nematomo darbo. Mes kaupiame ir sisteminame informaciją, tomis dienomis, kai gauname rajono laikraščius, turime aprašyti straipsnius ir nusiųsti į Nacionalinės bibliotekos duomenų banką. Informacijos skyrius kaupia ir aprašo informaciją, kad žmonės, atėję į biblioteką, rastų tai, ko jiems reikia. Kraštotyros darbuotoja galėtų dirbti paromis – labai daug neatrastų dalykų dar yra Tauragėje.

Beje, šiuo metu knygų išdavimas vyksta elektroniniu būdu. Ir jeigu sistema „nulūžta“ – o taip, nors ir retai, bet nutinka, tai nebematome knygų sąrašų, rezervacijų, atsiranda nemažai streso, tenka griebtis rašiklio, popieriaus lapo, o vėliau, kai sistema atsigauna, viską surašyti. Kartais pačios stebimės, kad viskas taip pasikeitė – net sutrinki, kai stringa technologijos. 

– Informacinių technologijų svarba labai atsiskleidė pastaruoju metu, per pandemiją, kai Lietuvoje įvestas karantinas. Ar karantinas bibliotekai tapo smūgiu, ar postūmiu dirbti kitaip? 

– Pirmoji karantino banga, kuri prasidėjo praėjusių metų kovą, įnešė nerimo: neleido visiškai aptarnauti žmonių, didžioji dalis darbuotojų išėjo į prastovas. Bet jau balandžio mėnesį vėl įsileidome skaitytojus. Po atsivėrimo vasarą dirbome įprastai, o vėl paskelbus karantiną, kai Lietuvoje prasidėjo antroji banga, mes jau nebeužsidarėme. Nors neįleidome į biblioteką skaitytojų fiziškai, bet žmonės galėjo imti knygas į namus: jie ateidavo, prieš tai rezervuodavo, ir pasiimdavo skaitinius prie durų. Matėme didžiulį srautą užsakymų.

Sakyčiau, bibliotekoms atsivėrė naujos galimybės. Pati esu džiugiai nustebusi, kiek mūsų kaimų filialų darbuotojų išmoko organizuoti virtualių parodų, susitikimų, edukacinių pamokėlių. Beje, pradėjome organizuoti susitikimus su garsiais žmonėmis, kurie, jeigu būdavo užimti ir fiziškai negalėdavo atvykti, gali susitikti su Tauragės skaitytojais virtualiai. Tiesioginių transliacijų metu žmonės gali uždavinėti klausimus ir bendrauti. Kai kuriuos renginius, pokalbius socialiniuose tinkluose pamato 3–4 tūkst. vartotojų, o jeigu susitikimas vyktų fiziškai, bibliotekoje susispaudę tilptų 100 žmonių. Džiugu! Juk prisijungia ir tų žmonių gerbėjai, ir mūsų skaitytojai, kitose bibliotekose dirbantys kolegos. 

Tokios situacijos parodo, kad bibliotekininkės gali viską! Labai daug jų pradėjo dalyvauti mokymuose, konferencijose, nes patogiau, nereikia niekur vykti. Karantinas išmokė visiškai kitokių dalykų, kurie pravers ateityje. Galėsime organizuoti paskaitas, kai lektoriai prisijungs nuotoliniu būdu, o dalyvaujantys žmonės galės atvykti į skaityklą. 

– O ar žmonės kultūros yra išsiilgę? Ar skaitytojų srautas nemažėja?

– Negaliu sakyti, kad skaitytojų srautas sumažėjo, bet šiek tiek sulėtėjo. Yra žmonių, kurie vengia vaikščioti, bet pasiima į namus daugiau knygų. Kita vertus, tikrai negalime skųstis, kad skaitytojų mažėja. 2020 metais iš viso visame rajone bibliotekos paslaugomis pasinaudojo 8,8 tūkst. žmonių. 

– Daug žmonių iškeičia gyvenimą mažuose miestuose į didmiesčius, iš provincijos jauni žmonės pasitraukia. Be to, bibliotekose, neslėpkime, atlyginimai nėra pernelyg dideli, o turi dirbti žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Ar netrūksta specialistų? 

– Bibliotekoje nėra didelės darbuotojų kaitos, tad kyla streso, kai kažkas palieka savo darbą. Prieš porą metų dvi darbuotojos, metus padirbusios, išvyko, nes dirbti bibliotekoje, sakė jos, yra pakankamai sunku, esą mokykloje gal net ir lengviau. 

Atlyginimai nėra dideli, bet manau, kad nėra ir patys mažiausi. Žinoma, norėtųsi, kad mūsų darbas būtų įvertintas. Tačiau bibliotekininko darbą žmonės įsivaizduoja taip, jog sėdi darbuotojai, laukia ateinančių lankytojų, ir viskas. Kaip jau minėjau, nematomo darbo yra labai daug. 

Kai studijavau (aš pati baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas), VU Istorijos fakultete buvo ruošiami bibliotekininkai specialistai. Yra tikrai nemažai darbuotojų, kurie, baigę bibliotekininkystę, pas mus dirba, jie yra aukštos kvalifikacijos. Šiuo metu VU Komunikacijos fakultete bibliotekininystės studijų nėra. Regis, Šiaulių kolegijoje ruošiama panašiai įvardinama specialybė. Kita vertus, pas mus žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą ir baigęs socialinius, humanitarinius mokslus, išmoks atlikti bibliotekininko darbą. Yra tokių specifinių bibliotekinių sričių, pavyzdžiui, dokumentų komplektavimas. Tačiau ir tokie dalykai yra išmokstami.

– Tikriausiai labai daug bendraujate su žmonėmis: kolektyvas tikrai nemažas. 

– Taip, ir bendravimas man labai patinka. Žmonės laisviau jaučiasi ten, kur jie įpratę leisti laiką, tad dažniausiai aš ateinu pas juos pasikalbėti, vengiu juos kviesti pas save į kabinetą. 

Reikia ieškoti kontaktų, susidėlioti idėjas – tai lemia, kad labai daug kalbamės tarpusavyje. Kaimų filialų darbuotojos virtualias parodas rengia labai atsakingai, tad tenka nemažai laiko praleisti bendraujant ir su jomis. Visa tai atima daug laiko. Bet tai verta daryti. Juk stengiamės dėl savo skaitytojų.

– Ką jūs pati skaitote? 

– Labiausiai patinka lietuvių autorių kūriniai: poezija, proza, apsakymai, romanai. Ir, žinoma, skaitau kultūrinę spaudą: žurnalus „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Stengiuosi susipažinti su literatūros naujienomis, jaunų autorių kūryba, kad žinočiau, kokius žmones galėčiau pasikviesti į Tauragę. 

Tiesa, yra truputėlis kartėlio. Kartais pagalvoju: tauragiškiai, ypač jaunesnės kartos, nėra labai smalsūs. Ir kartais tikrai yra nusivylimo, kai žinai, kad tas žmogus – poetas ar poetė, rašytojas ar rašytoja – Vilniuje sutraukia mases, yra puikiai skaitomas, o Tauragėje susidomėjimo nesulaukia. Kai kvieti žinomą žmogų, tokį kaip Giedrių Savicką ar kunigą Algirdą Toliatą, žinoma, surinksi tikrai daug norinčių dalyvauti diskusijoje, bet jeigu žmogus yra iš literatūros pasaulio, ne visuomet tai gali pavykti. 

Bet aš manau, kad nieko tokio – svarbiausia nepamiršti žmonių šviesti, nuolat juos kviesti ir parodyti, kad bibliotekoje galima susitikti su Lietuvos kūrėjais. 

– Svarstau, galbūt mūsų jaunoji karta po kurio laiko, kai jau taps vyresnė, grįš į biblioteką? 

– Manau, jūs visiškai teisus. Porą metų prieš karantiną su Lietuvos bibliotekų vadovais keliavau po Graikijos ir Ispanijos bibliotekas. Ten išgirdome lygiai tokią pačią problemą: vienoje Ispanijos bibliotekoje kalbėjome, kur dingsta vaikai nuo 14-os metų, kurie prieš tai buvo labai aktyvūs skaitytojai. Bibliotekos vadovė sakė, kad jie ateina po kurio laiko, tik jau pasikeitę – atsiveda savo mažus vaikus.

Džiaugiuosi, kad čia, bibliotekoje, kiekvienas gali rasti savo namus, grįžti į ją tada, kai pasiilgsta kultūros. Mūsų kolektyvas labai darbštus, inovatyvus, tad laukiame visų tauragiškių.