Algirdas Uščinas prie karšimo staklių. Autorės nuotrauka
Sunku patikėti, bet Plungės pakraštyje įsikūrusią nedidelę Algirdo Uščino vilnos karšyklą-verpyklą žino ne vien avis, alpakas, kalnų ožkas ar kerpamus šunis auginantys žemaičiai. Sukaršti ir suverpti vilnos jam atveža Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Trakų, Vilniaus, kitų Lietuvos rajonų ūkininkai. Ir ne tik. Jo paslaugų prašo kaimynai lenkai, latviai, norvegai bei švedai. Iš kur toks populiarumas? Ogi A. Uščinas – bene vienintelis Lietuvoje ne pramoniniu būdu sugebąs apdirbti alpakų vilną. Tokių meistrų, matyt, ir svečiose šalyse trūksta arba jų visai nėra, jei ir jie beldžiasi į plungiškio duris.
Karšykla – už automobilį
Užėjusi į karšyklą, iškart nustebau – kiek mažai triukšmo! Kam teko lankytis panašiose dirbtuvėlėse, gerai žino, jog viduje pokši, gaudžia, barška... ir beveik neįmanoma susikalbėti, nebent rėktum iš visos gerklės. Plungiškio karšykloje kalbėjomės ramiai, nešūkaudami. Atrodė, jog čia sukasi pačios moderniausios šiuolaikinės staklės. Bet, gerai apsidairiusi, pasijutau tarsi būčiau patekusi į muziejų, nes tik ten ir gal dar prieškariniuose laikraščiuose ar žurnaluose kažką panašaus galima išvysti.
„Nemažai teko galvą palaužyti, kol triukšmą sumažinau, bet pavyko“, – prisipažino A. Uščinas. Jo balse suskambėjo pasididžiavimo gaidelė. Ir ne be reikalo. Į šio žmogaus rankas patekusi tikra antikvarinė retenybė įgavo antrąjį kvėpavimą.
2000-aisiais, pardavęs seną „Audi 100“, plungiškis nusipirko neveikiančias 1925-ųjų gamybos stakles. Nupirko, bet juk ne pasižiūrėti, o darbui. Į neveikiančias stakles žiūrėk nežiūrėjęs – dėl to jos nepradės suktis. Pinigų meistrams neturėjo, tad atsiraitė rankoves ir pats kibo į darbą. Tas, kurios buvo per didelės ir netilpo į ūkiniame pastate įrengtą karšyklą, sumažino. Visoms staklėms trūko pačių įvairiausių detalių. Tik kur tokių senienų rasi? Vieną kitą dar gali gauti, bet tik ne šitiek. Liko vienintelė išeitis – pasidaryti pačiam.
Dabar plungiškio karšykloje-verpykloje sukasi pešimo, karšimo, verpimo ir sukimo staklės. Išmanantieji apie techniką nustemba pamatę, jog siūlų sukimo staklių lenktis sukonstruota iš dviračio tekinio. Tokias sukimo stakles ne vien sau, bet ir dar dviem šiuo verslu užsiimantiems asmenims sukonstravo. Jos nėra mechaninės – nereikia visą dieną prie jų stovėti ir sukti rankenos Tam varikliukas pritaisytas. Jam ir kitiems šių staklių prireikė, kai užsieniečiai paprašė ir avių, ir alpakų vilną į kūgio formos rites susukti. Jas išvydę lietuviai irgi tokių įsigeidė. Ypač tie, kurie vilną parduotuvėse pardavinėja.
Neseniai dar vienas stakles A. Uščinas nusipirko iš buvusio „Linų audinių“ fabriko. Jas taip pat teko gerokai sumažinti. Kai stakles galutinai sutvarkys ir pritaikys pluoštui velti, galės dar daugiau užsakymų priimti. Veltas audinys dabar ypač madingas. Ne vienas, atvežęs vilnos, paprašo ne tik ją sukaršti, bet ir suvelti. Yra ir tokių, kurie įsigeidžia iš suveltos vilnos pasiūti užklotą ar pagalvę. Tada darbo griebtis tenka marčiai Editai.
Tremtinių vaikas darbo nebijo
Algirdo tėvai (salantiškis Jonas Uščinas ir šilutiškė Albina Gumuliauskaitė) – tremtiniai. Jis, vienintelis jų vaikas, gimęs tremtyje – Krasnojarsko krašte, Ačinsko mieste. Jo tėvui tebuvo septyniolika, kai pateko į politinių kalinių lagerį. Į Lietuvą grįžo po 25-erių metų. Algirdą mama į Lietuvą pas Šilutėje gyvenančią savo mamą atvežė tada, kai jam reikėjo eiti į pirmą klasę (1966-aisiais). Tremtinė nė už ką nenorėjo, kad sūnus lankytų rusišką mokyklą. Tad gyvenimas plungiškį vėtė ir mėtė, bet jis niekuomet nenuleido rankų. „Kiek save prisimenu, – pasakojo A. Uščinas, – visada dirbau keliose darbovietėse. Ir dabar ne vien karšykloje sukuosi. Jau trisdešimt trečius metus dirbu greitosios medicinos pagalbos vairuotoju.“
Kai pasiteiravau, kaip jis susidomėjo vilnos karšimu ir verpimu, plungiškis plačiai nusišypsojo: „Tai taip pat buvo mano antrasis darbas. Aš turėjau kranininko specialybę ir dirbau Plungėje. Po darbo važiuodavau į Salantus, kur vienoje vilnos karšykloje, pabuvęs mokiniu, galėjau su bet kokiomis staklėmis dirbti. Būtent ten ir susipažinau su karšyklai vadovaujančio salantiškio dukra, kuri netrukus tapo mano žmona.“
Sovietiniais metais vilnos karšyklos priklausydavo tuomečiams buitinio patarnavimo kombinatams. Atėjus nepriklausomybei, jas dažniausiai nusipirkdavo tie, kurie jose dirbo. „Uošvio paragintas ir aš sumaniau rinktis šį verslą, – pasakojo meistras. – Tada karšyklų Lietuvoje netrūko, tik klientų mažai buvo. Stambieji ūkininkai apie avis ir girdėti nelabai norėjo. Jos išliko mažesniuose ūkiuose arba pas kaimuose gyvenančius senukus. Todėl netrukus dirbtuvėlės viena po kitos ėmė užsidarinėti. Ypač mažai jų išliko po 2008-ųjų krizės.“
Kur plungiškio A. Uščino paslaptis, kad jis nuo klientų neatsigina ir turi jų visose aplinkinėse šalyse? Plungiškis buvo atviras: „Nieko paslaptingo nėra. Tos karšyklos, kurios iki šiol išliko, dirba pramoniniu būdu. Pavyzdžiui, atnešė jiems močiutė kelis kilogramus vilnos, ją paėmė, pasvėrė ir suvertė į bendrą krūvą. Atėjusi atsiimti, ji gauna tiek, kiek priklauso, bet... tai ne jos atneštoji vilna. Svetima. Jai atrodo, kad ši – prastesnė, blogiau išplauta, ne tokia švelni... Aš imu ne mažiau kaip tris kilogramus ir kiekvieno kliento vilną atskirai karšiu ir verpiu.“
Karšyklos šeimininkas rodė stakles, pasakojo, kaip jas pritaikė alpakų vilnai apdoroti. „Iš pradžių nesisekė. Negalėjau suprasti priežasties, – tęsė pasakojimą meistras, – bet vėliau supratau. Reikėjo daug įvairių dantračių, derinti staklių apsukas, kol pagaliau pasisekė. Dabar visi, kas Lietuvoje augina alpakas, karšti veža man. Klientų neieškau – jie patys mane suranda. Nebespėju vienas suktis. Priėmiau mokinę – Daivą Narkutę. Šiandien jos pirmoji darbo diena.
Žmonės pas mane užsuka ne tik dėl vilnos. Neseniai sutikau padėti Pasvalio rajono Raubonių kaimo bendruomenei. Kaime stovi istorinis vandens malūnas-vilnos karšykla-verpykla, kurioje bus įkurtas muziejus. Yra išlikusios ir neveikiančios karšyklos-verpyklos staklės. Manęs paprašė jas prikelti. Pažadėjau.“
Roma MĖČIENĖ
