17-metis tauragiškis Simas Gaučas, besimokantis Tauragės „Versmės“ gimnazijoje, jau atrado savo aistrą – fotografiją. Vienuoliktoje klasėje šiuo metu mokslus kremtantis jaunuolis ne tik įamžina žmonių portretus ar gamtos vaizdus, bet ir filmuoja vaizdo klipus. Vieną vaizdo įrašą žiūrovai jau gali išvysti ir „Versmės“ gimnazijos feisbuko puslapyje – jame nufilmuotas gimnazistų sukurtas spektaklis „100 nuotolinių kelionių Narnijoje“.
Interviu „Tauragės žinioms“ S. Gaučas sakė, kad meniškam ir kūrybingam žmogui, norinčiam sieti savo ateitį su fotografija, Tauragėje yra pakankamai galimybių siekti savo svajonių. Pavyzdžiui, mieste veikia fotografų būrelis, vienijantis šios meno srities entuziastus.
„Reikia noro – ieškoti, domėtis aplinka, taip pat ir savimi. Labai daug ką galima atrasti socialiniuose tinkluose”, – sakė vaikinas.
– Kaip susidomėjote fotografija?
– Tai nutiko tada, kai man buvo gal 10 arba 12 metų. Internete žiūrėdamas jutubėje vaizdo įrašus aptikau turinį, kuriame buvo nagrinėjama fotografijos tema. Žiūrėjau. Pamaniau – tai visai įdomu. Taigi panorau fotoaparato. Paprašiau tėvų ir jie nupirko. Po pusės metų padėjau jį į šalį – dingo noras. Tačiau praėjusiais metais vėl pasiėmiau fotoaparatą į rankas, tiesa, šįkart jau kitą, ir iki šiol tiek fotografuoju, tiek filmuoju.
– Ar to mokėtės kur nors, ar esate labiau savamokslis?
– Sakyčiau, savamokslis. Daugiausiai informacijos semiuosi socialiniuose tinkluose. Jeigu ką nors noriu suvokti ir išsiaiškinti, žiūriu vaizdo įrašus jutubėje.
– Tėvai nupirkto pirmąjį fotoaparatą. O antrąjį įsigijote pats?
– Pardavęs senąjį gavau pinigų, turėjau ir pats šiek tiek santaupų, taigi nusipirkau naują fotoaparatą. Galbūt tai, jog išleidau savo pinigus, ir pastūmėjo į fotografiją pažvelgti kur kas rimčiau.
– Kiek kainavo fotoaparatas?
– Pats fotoaparatas kainavo 500 eurų. Tačiau pirkau su nuolaida. Šis pomėgis ar sritis nėra pigi. Beje, fotoaparato kaina nėra didžiausia. Daug daugiau kainuoja fotoobjektyvai – tai brangiausia dalis.
– Papasakokite apie videografiją.
–Tai ne nuotraukų, o vaizdo įrašų kūryba. Mėgstu filmuoti, montuoti. Žinoma, tai ilgesnis procesas nei fotografija, o užsiėmimo trukmė priklauso nuo atliekamo projekto pobūdžio. Pavyzdžiui, jeigu filmuoju vieną valandą, tai montavimas trunka tris. Bet jeigu filmuojamas ilgesnis siužetas, žinoma, ir laiko sumontuoti tai reikia daugiau. Gali trukti net kelias dienas ar mėnesius.
Kol kas esu sulaukęs kelių prašymų nufilmuoti reklamą, gimtadienius. Vasarą prasidės tikras darbymetis.
– Ką labiausiai patinka fiksuoti?
– Dar neatradau išskirtinio objekto, kurį ypač patiktų fotografuoti, bet pajutau, jog mėgstu gamtą ir žmonių portretus: pagauti nuotaiką, emocijas.
Žinoma, fotografas turi būti pasiruošęs viskam, pavyzdžiui, gamtoje būna įvairios oro sąlygos, tad kartais reikia planuoti. Tačiau ir lietuje galima pagauti labai gerą kadrą.
– Ar ateityje planuojate tęsti su fotografija susijusius mokslus?
– Nesu apsisprendęs. Norėčiau, kad mano darbas ateityje būtų susijęs su socialiniais tinklais, tai galima susieti tiek su fotografija, tiek su videografija.
– Kaip į tokį pasirinkimą reaguoja tėvai?
– Jie mane palaiko. Turiu užsiėmimą. Mėgstu, žinoma, ir sportuoti, mokausi gana gerai, bet šalia viso to yra ir veikla, kuri mane džiugina ir gali tapti pragyvenimo šaltiniu.
– Kalbant apie mokslus, mokotės nuotoliniu būdu, norėtumėte grįžti į mokyklą?
– Mokausi nuotoliniu būdu. Šiuo laikotarpiu man sekasi visai neblogai – pripratau prie tokių mokymosi sąlygų, kitaip pasiskirsčiusio krūvio.
– „Versmės“ gimnazijos feisbuko paskyroje paskelbtas jūsų sumontuotas 35 minučių trukmės spektaklis. Kaip jis gimė?
– Tai vienas pirmųjų mano viešai paskelbtų vaizdo įrašų. Mes sukūrėme šimtadieniui skirtą filmuką, kuriame užfiksuotas vienuoliktokų vaidinimas, skirtas abiturientams. Sumanymas toks, kad visas spektaklis remiasi Narnijos pasakos motyvais. Vieni mokiniai rašė scenarijų, kiti vaidino, aš visa tai filmavau, o vėliau montavau. Vaidinimas buvo skirtas būtent filmavimui, kadangi dėl karantino apribojimų negalėjo daug mokinių rinktis į mokyklą ir stebėti spektaklio. Filmavau visą savaitę, o sumontuoti šį pusvalandžio trukmės vaizdo įrašą trukau 2–3 dienas, skirdavau tam kasdien po kelias valandas.
Pamatę šį darbą daugelis džiaugėsi, jis sulaukė nemažai gerų atsiliepimų.
Nuoroda į Simo sukurtą vaizdo įrašą.