Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuotrauka
Priklausomybės – visuomenės rykštė, skaudžiai žalojanti likimus. Kai šeimoje girtaujama, svaiginamasi labiausiai kenčia vaikai, nes jie bejėgiai apsiginti patys. Kai tėvai pasinėrę į alkoholį ar kvaišalus, vaikai auga smurtinėje aplinkoje, kenčia nuo nepriežiūros. Kad ir kaip skaudu tai būtų, bet dažniausia vaiko teisių pažeidimų priežastis yra tėvų priklausomybės – girtaujantys tėvai nesugeba užtikrinti vaikui kokybiško ir saugaus gyvenimo. Dėl šios priežasties dažniausiai nustatoma ir laikinoji globa.
,,Alkoholio, kvaišalų vartojimas skaudžiai žaloja tiek pačius žmones, kurie vartoja, tiek jų šeimas, o ypač vaikus. Augdami su priklausomybei pasiduodančiais tėvais vaikai netenka teisės harmoningai vystytis saugioje aplinkoje ir darnioje šeimoje. Vaikystėje patirtos psichologinio ir fizinio smurto traumos, kančios dėl nepriežiūros vaikus persekioja visą gyvenimą. Kad to nenutiktų, būtina sutelkti visų – socialinių darbuotojų, pedagogų, medikų, šeimų artimųjų – jėgas ir padėti šeimai atsitiesti. Vaiko teisių gynėjai neretai pirmieji pastebi grėsmingus ženklus ir atskuba į pagalbą“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Apskričių Vaiko teisių apsaugos skyriuose dirba mobiliosios komandos, kiekvienoje jų yra priklausomybių specialistas. Visų vaiko teisių gynėjų tikslas, kad vaikai augtų su savo biologiniais tėvais, taigi, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiu ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, tokiai šeimai reikia pagalbos.
Labiausiai pasiteisina visapusiška pagalba
,,Tarnybos specialistų dėmesio centras yra vaikai, būtent dėl to mes privalome reaguoti ir nukreipti šeimą gydymosi linkme“, – sako Tarnybos priklausomybės ligų specialistas psichologas Liudas Vincentas Sinkevičius.
Pasak specialisto, teikiant pagalbą priklausomybe sergančiam žmogui susiduriama su sunkumais, nors siūlomi gydymo metodai gana paprasti. Tačiau dėl visuomenėje gajų iškreiptų požiūrių ir mūsų tautai būdingos savigydos priklausomybių gydymas iki šiol problematiškas. Priklausomybe sergančius asmenis, kaip ir kitus psichikos sutrikimus, gydo psichikos sveikatos centrai. L.V. Sinkevičius akcentuoja, kad galima pasiūlyti specializuotus psichikos sveikatos centrus (Respublikinis priklausomybės ligų centras, ilgalaikės reabilitacijos). Visos šios įstaigos teikia kompleksinę pagalbą ne tik priklausomiems asmenims, tačiau ir kopriklausomiems šeimos nariams. Taigi ir Tarnybos algoritmas yra toks – kreipti asmenis į gydymo įstaigas ir tikėtis ligos remisijos. Kaip papildoma pagalba siūloma specifinė literatūra, nemokamų pagalbos grupių lankymą, tokių kaip Anoniminiai Alkoholikai, Anoniminiai Narkomanai, taip pat kopriklausomų asmenų grupes. Kopriklausomiems asmenims psichoedukacinės grupės irgi yra efektyvios. Praktikoje pasiteisinę pavyzdžiai yra VA Caritas „Aš Esu“ priklausomų asmenų bendruomenės paslaugos priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems.
,,Praktikoje geriausiai pasisekę atvejai siejasi su reabilitacijomis, kai su priklausomu asmeniu ir jo šeima dirba psichiatrai, psichologai ir socialiniai darbuotojai“, – sako L.V. Sinkevičius.
Priklausomybė nėra tik vartojančiojo problema, tai paliečia ir jo artimųjų ratą
Pasak specialisto, priklausomybės sindromas yra ne problema, o psichikos sutrikimas, todėl ten kur yra negydoma priklausomybė, kenčia visa aplinka: šeima, giminės, darbovietė, visi aplink priklausomą asmenį. Daugiau reikia kalbėti kaip tai paliečia artimiausius šeimos narius, kurie yra priskiriami kopriklausomiems.
„Kopriklausomybė priskiriama prie toksiškų santykių, kuomet nusisavinamas kitas asmuo, siekiant gyventi kito asmens gyvenimą, kontroliuojant daryti įtaką kito asmens pasirinkimams, elgesiui. Kopriklausomybės fenomenas tai įėjimas į toksišką santykį, kuris kenkia ne tik pačiam asmeniui, tačiau ir visiems aplinkiniams. Kaip tai atrodo? Vienas šeimos narys turi priklausomybės sindromą, reiškia psichikos ir elgesio sutrikimą, kuris turi būti gydomas psichikos sveikatos centruose bei specializuotose ilgalaikėse reabilitacijose, tačiau vietoj to, kad tokį asmenį artimieji nukreiptų gydytis, jie patys užsiima „gydymu“. Toks „gydymas“ priveda iki liūdnos situacijos, kuomet aklas aklą veda, t.y. šalia esantis kopriklausomas asmuo globoja ligonį, slepia jį nuo aplinkinių, pats žaloja savo gyvenimą ir tame uždarame rate priklausomas asmuo serga toliau“, – sako L.V. Sinkevičius.
Kiek laiko Tarnybos specialistai teikia pagalbą priklausomybe sergančiam asmeniui?
Tarnybos mobiliosios komandos ilgiausiai šeimai teikia pagalbą 40 dienų, tačiau ši pagalba yra siejama su išsamesniu pagalbos poreikio išsiaiškinimu ir tikslesnėmis rekomendacijomis, kurios, tikėtina, padės šeimai toliau auginti vaikus saugioje aplinkoje ir sveikame santykyje. Jeigu darbo pradžioje su šeima ji pagalbos atsisako, tai nėra beviltiška – šeima per tą laikotarpį turi teisę ir galimybę vėl paprašyti pagalbos, kreiptis ir bendrauti.
Mobilioji komanda priklausomam asmeniui taiko motyvavimo metodus, kaip asmuo galėtų keisti savo elgesį, kad situacija keistųsi į gerąją pusę. Asmenims, patyrusiems atkrytį, siūloma toliau tęsti gydymą.
Koks žmogaus, priėmusio pagalbą, sveikimo kelias?
Kalbant apie patį gydymą, kalba skaičiai, jie yra vienintelis objektyvus rodiklis, o ne atskirų istorijų pasakojimai. JAV esantis Nacionalinis psichoaktyvių medžiagų vartojimo institutas (NIDA) nurodo, jog tie, kurie yra gydomi, 12 mėnesių remisijoje (nevartoja alkoholio ar kvaišalų) išlieka nuo 40 iki 60 procentų, kitaip sakant, vienerius metus blaivus išliks tik kas antras asmuo.
„Praktikoje šie skaičiai atitinka statistiką, todėl sėkminga ilgalaikė remisija, kuri tęsiasi ilgiau nei metus yra laikoma sėkmingu gydymu. Visame šiame procese yra būtina stebėti šeimą, motyvuoti visiems priimti pagalbą, nes tik tokiu atveju galima tikėtis ilgalaikės remisijos. Iki gydymosi priklausomas asmuo dažnai nueina tam tikrą kelią, kuris yra siejamas su skaudžiais praradimais, kurie ir motyvuoja žmogų gydytis siekiant susigrąžinti sveiką gyvenimą“, – sako priklausomybių ligų specialistas.
Priklausomybe sergančių asmenų šeimoje kenčia vaikai
„Vaikams daroma tiesioginė žalą ir netiesioginė. Tiesioginė žala, tai - fizinis smurtas, apleistumas, nesirūpinimas ir panašiai. Netiesioginė žala gan užslėpta. Tai vaiko išgyvenimai, kančios jausmai ir vidinė kova su savimi“, – atkreipia dėmesį L.V. Sinkevičius.
Tai, pasak pašnekovo, yra atskira tema su gausybe mokslinių įrodymų, tačiau psichologinis tokio vaiko portretas ankstyvesniame amžiuje apibūdinamas taip: šie vaikai reaguoja į pasaulį kaip į nuolatinį pavojų, prasčiau mokosi, negeba užmegzti sveikų santykių su bendraamžiais, konfliktuoja su aplinkiniais, nes nesugeba pasitikėti suaugusiaisiais. Dėl jaučiamos gėdos, nevilties, kaltės ir frustracijos, jie ieško paguodos maiste, alkoholyje, tabake, narkotikuose, sekse, pirkiniuose, didelės rizikos sporte ir pasiekimų vaikymesi.
Šeimai teikiant pagalbą, keičiasi ir vaikų emocinė būklė
„Mobilioji komanda dirba ir su vaikais. Taigi, matome vaikų nusivylimus, kai tėvai vyksta gydytis priklausomybės. Tai reiškia, jog paaugę vaikai daugybę kartų nusivylę neištesėtais tėvų pažadais ir jau yra pakartotinai traumuoti. Sėkmingais atvejais, kai šeimai teikiama kompleksinė pagalba, o suaugusieji patys motyvuotai siekia gydymo, vaikams būna šokas, tačiau gerąja prasme“, – pastebi specialistas.
Pasak su šeimomis dirbančio L.V. Sinkevičiaus, priklausomybės ir kopriklausomybės paliestoje šeimoje yra apsiribojama daiktų pirkimu vaikams, kompiuteriniais žaidimais ir televizoriaus žiūrėjimu, o kai tėvai priima gydymą, psichologų pagalbą, eina sveikimo ir sveiko santykio keliu, šeimoje atsiranda naujų temų, tokių kaip jausmų aptarimai, empatija vienas kitam, kokybiškas laikas kartu, bendros veiklos. „Žinoma, kad mažamečiai naujus potyrius priima lengviau, tačiau vyresniems vaikams būtina specialistų pagalba, nes jie nešiojasi per daug skausmo ir nusivylimų iš praeities, bet be jokios abejonės, blaivūs tėvai – teigiamas potyris“, – sako specialistas.
Kur kreiptis vaikui, jeigu kenčia nuo tėvų girtavimo, narkomanijos
„Viena iš priklausomybės sindromo specifikų yra tai, jog asmuo nepripažįsta sergantis. Lietuvoje priverstinio šios ligos gydymo nėra, nepaisant kokią žalą asmuo daro sau ar aplinkai, todėl mes galime tik rekomenduoti asmenims priimti gydymą. Kalbant apie šeimos sutikimą priimti mobiliosios komandos pagalbą – jos atsisako vos viena kita šeima, o neretai, sugrįžta pagalbos“, – atkreipia L.V. Sinkevičius.
Pasak specialisto, motyvuoti blaiviai gyventi ir padėti kenčiančiam vaikui reikia telkti visą visuomenę: „Tikėtis, kad vaikai prisiims atsakomybę už tėvų klaidas, yra negarbinga. Arčiausiai vaikų esantys pedagogai dažnai mato ir žino kuris vaikas kokiomis sąlygomis gyvena ir ką patiria, tačiau pagalbos nepasiūlo. Priklausomybės sindromo apraiškas atpažįsta daugelis, todėl galima apeliuoti ir į kaimynus, gimines, bendradarbius ir pan. Patys vaikai dažniausiai kreipiasi paauglystėje, kitaip sakant, kai jau patys suvokia, kiek jie patyrė ir kiek buvo traumuojami, tokiais atvejais yra ypatingai liūdna stebėti vaiką, kuris pats atvyksta į Tarnybą prašyti, jog jį paimtų iš šeimos“.
Pastebėjus šeimoje bent vieno iš jos narių turint priklausomybės požymius galima kreiptis bendru pagalbos numeriu 112 arba atvykti į teritorinį vaiko teisių apsaugos skyrių bei pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą.
