Eugenijus ŠALTIS

„Kaip garbę priimu kvietimą tapti Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi. Čia, ant Jūros upės kranto, prabėgo mano vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės. Čia pirmą kartą susidūriau su teatru, lankydamas Jaunimo dramos studiją Kultūros namuose. Dabar jau daug metų dirbu Klaipėdos dramos teatre aktoriumi ir režisieriumi. Tačiau išvykęs iš Tauragės, stengiausi nuo jos neatitolti, visada ją laikiau savo mylimiausiu miestu. Ir dabar su pasididžiavimu ir džiugesiu širdy matau, kokia ji išgražėjusi ir jauki. Tai mano miestas, į kurį grįžau gyventi“, – taip pernai, kai Tauragė buvo Lietuvos kultūros sostinė, yra kalbėjęs Kęstutis Macijauskas. Dabar jo gyvenimas ir yra tarp Klaipėdos ir Tauragės.

Dažnas tauragiškis net nežino, kad patriotiškos dainos „Kur giria žaliuoja“, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje.

Visoje Lietuvoje šiomis dienomis skambėjo ir skambės, manau, dar ilgai  mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi visiems tokia brangi ir sava. Aš drįstu ją lyginti su J. Naujalio Ir Maironio „Lietuva brangi“ ar J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.  O dažnas tauragiškis net nežino, kad šios dainos, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje

Atidesni Tauragės radijo klausytojai, o ir mėgstantieji džiazą, dar labiau bliuzą puikiausiai prisimena radijo laidą „Su Meile apie bliuzą“.  Toks dviprasmiškas pavadinimas labai gražiai tiko šiai laidai: apie bliuzą su meile gražiai, informatyviai, išraiškingai, profesionaliai  kalbėdavo pati Meilė. Taip, tos laidos vedėja keletą metų buvo (koks negeras veiksmažodžio būtasis kartinis laikas – buvo) Meilė arba Meilutė Parnarauskienė, kurią tauragiškiai vadindavo tiesiog Meile, o rakiškėnai, mat Meilė buvo kilusi nuo Rakiškia krašta vadindavo Meila.

Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!

Taip kalbėjo žmonės gražų penktadienio, liepos 22-osios, vakarą susirinkę į Bijotus – mažąją kultūros sostinę. Ten jau nuo pavasario vyksta mažosios kultūros sostinės renginiai, o birželį prasidėjo ir Bijotų dvaro festivalio renginiai. Bijotiškiai ir svečiai jau dalyvavo konferencijoje „Bijotai: vakar, šiandien, rytoj“, knygos apie Bijotus pristatyme, pranešimus skaitė garsūs mokslo žmonės, profesoriai, mokslų daktarai, istorikai. Birželio vidury susumuoti ir eilėraščių konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė“ rezultatai, apdovanoti laureatai, sėkmės sulaukė ir pirmą kartą prie muziejaus kluono organizuota teatrų sueiga. Tikrai daug visko įdomaus ir svarbaus buvo, dar daug ko bus, tik reikia sekti reklamą.

Tokiu pastatu tikrai galima vadinti Tauragės geležinkelio stotį, pastatytą tarpukariu – 1927 m., ir jei ne Tauragės džiazo festivalis (arba dar vienas kitas, bet labai retas kultūrinis renginys), mes arba daugelis mūsų šito autentiško išlikusio pastato ir neprisimintume. Juk jau greitai bus trisdešimt metų, kai Tauragėje nudundėjo paskutinis keleivinis traukinys... Ieškodami vis naujų erdvių, festivalio organizatoriai, tiksliau organizatorius, Valdas Latoža štai jau kelintą kartą organizuoja koncertus geležinkelio stotyje, bet kaip jis pats sako, tai daryti darosi ne taip jau ir lengva: reikia ilgai derinti su Vilniumi, Lietuvos geležinkeliais ir pan. O šiaip šis statinys stovi tuščias ir jokia kita veikla jame nevyksta. Tiesa, lyg ir žmonės dar nuo senų laikų gyvena, yra butai keli. 

    Sena ir žinoma legenda kalba, kad džiazas, gimęs Naujajame Orleane prieš 120  ar maždaug tiek metų,  senaisiais ratiniais garlaiviais Misisipės upe nuplaukė iki Memfio, Sant Luiso ir Čikagos. Kokiomis upėmis plaukė toliau, kokius vandenynus perskrodė ir kokiuose uostuose apsistojo – sunku tiksliai beatsekti, bet vienas faktas yra žinomas ir aiškiai užfiksuotas: džiazo laivas, vairuojamas Tauragės džiazo festivalio kapitono Valdo Latožos  atplaukė ir į Tauragę. Kad ir po šimto dvidešimt metų, bet atplaukė ir, matyt, išmetė inkarą ilgam. Žinia, atplaukdavo į Tauragę ir anksčiau viena kita džiazo pavienė valtelė, bet tai, toli gražu, nebuvo laivas-festivalis.