Audronis Skurvydas
Skaudviliškio iš Amerikos parsivežtas lagaminas
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu.
Kiekvienas eksponatas – mįslė
Restauratoriui niekada negana žinių. Kiekvienas naujas daiktas – tai nauji klausimai, o kartais – ir mįslės, kurias reikia įminti. Mokytis restauratorius turi visą gyvenimą – tai darbo dalis. Dar vienas nuostabus šio darbo aspektas – kruopščiu darbu prisidėti prie savo šalies ir žmonijos paveldo išsaugojimo. Kasdien. Tada gal ir nuobodžiai atrodančios procedūros įgauna prasmę, nors ir atima begalę valandų.
– Neskaičiuoju aš to laiko, – mosteli ranka restauratorius Audronis Skurvydas, paklaustas, kiek laiko dirba muziejuje. – O jei rimtai, kai pradėjau dirbti, iškart po muziejaus rekonstrukcijos, čia nieko nebuvo, tuščia erdvė.
Muziejaus fondų lobiai
Dabar patalpoje muziejaus pusrūsyje, kurioje įsikūrė dirbtuvės ir fondai – kėdės, suoliukai, rėmeliai, paveikslai... Pilna daiktų, kurie jau ar netrukus bus restauruojami, o svarbiausia – įrankių visokiausiems darbams atlikti: įvairios įrangos, prietaisų ir priemonių, reikalingų restauravimui. Šalia – muziejaus fondų lentynos, kuriose tyliai snaudžia ir savo šlovės valandos laukia begalė senovinių daiktų. Tiesa, čia yra ir daiktų, kurie neturi didelės vertės, bet yra kaip atsarginiai, jų gali prireikti eksponavimo fonui.
Nors šios dirbtuvės neturi restauracinių dirbtuvių statuso, yra tiesiog muziejininko dirbtuvės, A. Skurvydas turi restauratoriaus statusą, jis išmano metodikas ir yra ilgai dirbęs dėstytoju, pats ruošdavo specialistus. Jis mokėsi Klaipėdos kultūros fakultete, yra kultūros švietimo darbo organizatorius, paskui baigė muziejininkystės pakraipos studijas, nuolat kėlė kvalifikaciją.
Kultūros paveldo akademija netgi kvietė A. Skurvydą vesti mokymus. Mat jis turi tokių kvalifikacijų, kurių daug kam reikia. Kviečia ir dabar daug kas, net ir į privačias ekspozicijas, bet jis atsisako – stengiasi susifokusuoti į darbus čia, pilyje.
Ir teoretikas, ir praktikas
– Iš pradžių restauravimas buvo kaip pomėgis. Paskui, kai iš Nacionalinio muziejaus Palangos filialo išvažiavau dirbti į Vilniaus nacionalinį muziejų, kvalifikuotis ėjau į Gudyno restauravimo centrą. Pas maestro Gudzevičių eidavau kaip mokinys, įgijau klijavimo, pjovimo, rėmų, minkštų baldų restauravimo pagrindus. Visko neapimsi, klasteris labai didelis, tad specializuojamasi kurioje nors vienoje srityje, – pasakoja A. Skurvydas.
Vis dėlto, nors yra medinių konstrukcijų, staliaus gaminių restauratorius, dirbant jam tenka susidurti ir su metalo, krosnių, koklių ir kt. restauravimu. Audronį domina ir kalvystė, ir šaltkalvystė, ir visokie kiti amatai, kurie visada eina šalia medžio darbų. Dabar jis, kiek leidžia kvalifikacija, dirba net ir su dailės kūriniais. Rodydamas į sieną atremtą popiežiaus Jono Pauliaus portretą pasakoja, kad jis sukurtas apie 1990 metus, bet buvo visiškai sugadintas, laikytas klaikiomis sąlygomis. Po truputį teko sutampyti drobę – tai ilgas procesas, per vieną kartą nepadarysi: reikia vandens, aliejaus, spirito, distiliuoto vandens procedūrų... O rėmą teko padaryti naują. Ir padarytas jis be staklių – jo dirbtuvėse viskas gaminama be staklių, kaip senais laikais.
– Parodau, kad senovėje žmonės su žymiai geresnėmis technologijomis dirbo, ir negalvokit, kad čia jūs siaurapjūklių prisidarę labai kieti esat. Mano darbas ir yra parodyti senuosius, archajiškus būdus, kaip žmonės dirbdavo, ir papasakoti istoriją, kada ir kodėl taip buvo daroma, – šypsosi muziejininkas.
– Tos mano kvalifikacijos kaitaliojasi. Esu ir teoretikas, ir praktikas. Kai reikia sutvarkyti kokį daiktą, esu restauratorius, kai reikalingas muziejininkas, kuris sudėtų daiktus pagal reikšmingumą, padėtų parengti ekspozicijas pagal tam tikrą chronologinę tvarką, loginę seką, – turiu labai didelės patirties dirbdamas su dailininkais, eksponuotojais. Taip jau sutapo, kad tokiam muziejui kaip mūsų būtent tokio specialisto ir reikia – kelių etatų neišlaikysi, o prireikia įvairių kvalifikacijų, – sako jis.
Pasak jo, kiekvieną daiktą ekspozicijoje reikia padėti taip, kad jis būtų saugus. Net ir po stiklu dar būna atsarginiai sutvirtinimai.\
Būtent tokio specialisto ir reikia
– Kai „gydome“ senus daiktus, reikalingas konsiliumas kaip ligoninėj – kaip ateina daktarų grupė, taip ateina skirtingų sričių specialistai ir ieško konsensuso. Ir ten būna tokių „peštynių“: vienas prie vieno laikmečio „prikibęs,“, kitas prie kito – o kuris reikšmingesnis, kuris svarbesnis? Būna, kad priimamas vienas sprendimas, po mėnesio – jau kitas, nes kai pradedi restauruoti, kai savaime ir tyrimai vyksta, randi to, ko konsiliumo metu nežinojai. Galiausiai galutinis rezultatas būna visai kitoks negu pradžioje manyta, – restauratorių „virtuvės“ subtilybes atskleidžia A. Skurvydas.
Pasak jo, negali iš karto pulti restauruoti daikto. Ir jo dirbtuvėse kai kada daiktas guli, kol muziejininkas renka apie jį medžiagą, būna, kad nusprendžia restauruoti vienaip, o po pusės metų supranta, kad reikia visiškai kitaip.
Paprašytas pavardinti reikšmingiausius restauruotus eksponatus, A. Skurvydas sako:
– Koplytstulpis ir 1940-ųjų spinta Istorijos ir etnografijos skyriuje, etažerė, visiškai iš pagaliukų surinkta, praktiškai visas tas baldų komplektas yra mano sutvarkytas. Ir gana per trumpą laiką. Siuvimo mašinai irgi daug dėmesio teko skirti, neskaitant to, kad prie daugelio daiktų esu ranką pridėjęs...
Restauratoriaus rankose sutvirtėjo ąžuolinis girnų stalas ir atgimė dvi senos kaimiškos kėdės. Greit jos sugrįš į Skaudvilės krašto muziejaus ekspoziciją.
Muziejus – ne senų daiktų kaupykla
Restauratorius dalyvauja ir atrenkant eksponatus, nustatant jų vertingąsias savybes – o tam reikia istorijos žinių.
– Muziejus nėra tiesiog senų daiktų kaupykla, tad pirmiausia turime nuspręsti, ko mums reikia būtent šitame krašte, kokie čia buvo amatai, kaip žmonės dirbo. Va čia yra prasmė – parodyti tą visą epochą, daiktai turi pasakoti mūsų krašto istoriją. Žinoma, daiktas gali būti iš kitų kraštų atkeliavęs, bet kaip nors susijęs su mūsų kraštu. Svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų informacijos apie mūsų kraštą, – tikina jis.
Pavyzdžiui, muziejus fonduose guli lagaminas, pagamintas ne mūsų krašte, atkeliavęs iš Amerikos, tačiau yra Tauragės eksponatas: žmogus nuo Skaudvilės tikriausiai su pirmąja emigracijos banga išvyko į Ameriką užsidirbti pinigų ir grįžus pasistatyti namą. Taigi jis pasidarė dėžutę, kurioje laikė dokumentus, pinigus. Viskas padaryta hermetiškai – jeigu laivas skęs, dėžutė plūduriuos...
– Toks daiktas pasakoja istoriją. Iš jų galima kurti ekspozicijas. O jei rinksi bet kokius senus daiktus, paskui galėsi eiti į sendaikčių turgų jų pardavinėti, – šypteli muziejininkas.
Geresnių įrankių visoj Europoj nerasi
Jis didžiuojasi savo įrankiais ir varstotais – nors teko gerokai pasistengti jų ieškant, pavyko surinkti išties gerą įrankių kolekciją. Kai kurių jų – išties vertingi. Audronis nesureikšmina ir to, kad neretai daug ką tenka pirkti už savo pinigus. Jis sako nesąs kolekcionierius ir nenorįs pakliūti į kolekcionavimo „spąstus“, jo darbas – viską išsaugoti muziejui.
– Stengiuosi žiūrėti į perspektyvą. Rašiau projektus, gavau finansavimą ir supirkau tokius įrankius, kad geresnių Europoj ir nerasi, – teigia jis. – Dabar ir kainos labai keitėsi, ir per pandemiją viskas buvo iššluota, todėl labai džiaugiuosi, kad suspėjau jų nupirkti. Spėjau paskutinius surankioti – kanadietiškus, amerikietiškus. Būtų galima apie kiekvieną atskirai kalbėti, ką su jais galima daryti. Kiekvienas turi savo funkcijas. Man nereikia jokių staklių, galiu su jais visus darbus daryti.
Čia galima pamatyti ir tokių įrankių, kurie ne tik puikiai atlieka savo funkciją, bet ir galėtų būti (ir kada nors bus) muziejaus eksponatai.
„Iš jutubo neišmoksi...“
Restauratoriumi, pasak A. Skurvydo, tampama per ilgą laiką, nes reikia atlikti begalę praktinių darbų, kad galėtum mokyti kitus.
– Iš knygų, iš jutubo neišmoksi, – įsitikinęs jis. – į šią sritį buvau susifokusavęs nuo studijų laikų, visą laiką tuo keliu einu.
Tad nenuostabu, kad restauratorius turi kuo pasidalinti su kitais. Todėl restauratoriaus dirbtuvėse neretai rengiamos edukacijos, kurios sudomina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Pasak A. Skurvydo, pagrindinės edukacijos vyksta per Muziejų naktis. Pastarąjį kartą jis rodė vaikams, kaip dirbti „ne kaip mokykloje“ – kaip padaryti tą patį kaip su siaurapjūkliu, tik archajiškesniu būdu, be jokių siaurapjūklių.
– Parodau, kad senovėje žmonės su žymiai geresnėmis technologijomis dirbo, ir negalvokit, kad čia jūs siaurapjūklių prisidarę labai kieti esat. Mano darbas ir yra parodyti senuosius, archajiškus būdus, kaip žmonės dirbdavo, ir papasakoti istoriją, kada ir kodėl taip buvo daroma, – šypsosi muziejininkas.
O neseniai jis turėjo edukaciją, o gal labiau teorinę paskaitą apie šiaudinius sodus suvertus iš rugių stiebelių be adatos, kokius lietuviai darydavo Aukštaitijoje.
– Ne tik vaikams patinka, bet ir suaugusiesiems, nes mes parodom tai, ko kiti neparodo, – teigia jis.
Audronis Skurvydas
Skaudviliškio iš Amerikos parsivežtas lagaminas
