Asmenybės

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas...  Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.

Kaip anonsuoja pats kunigas, knygoje aptariamos temos bei iššūkiai Bažnyčiai vis dar aktualūs ir šiandieninei kartai: misijos, tarnystė, garbinimo būdai, parapijų ir bažnyčių politika, jų pastangos skelbti Evangeliją suprantamai ir aktualiai, Bažnyčios požiūris į visuomenę, visuomenės požiūris į bažnyčią. Istorijos mylėtojai atras daug naujų dalykų, leisiančių naujai pažiūrėti į krikščionių Bažnyčios raidą, iššūkius ir palaiminimus.

Daugiau nei 400 puslapių knygoje, padalintoje į septynis skyrius, Bažnyčios istorijos ir krikščioniškų bendruomenių apžvalga pradedama nuo paskutiniųjų I a. dešimtmečių ir baigiama mintimis apie XXI a. misiją globaliame pasaulyje.  Savo mintimis pasidalijo kunigas Mindaugas Dikšaitis. 

– Kodėl pasirinkote versti būtent šią knygą? 

– Jau senokai turėjau mintį ir ieškojau tinkamos knygos, nes tokios bažnyčios istorijos lietuvių kalba nėra, arba išleista labai seniai. Studijų metais mokėmės iš senų, dar prieškario laikais išleistų knygų. Į mano akiratį nepateko, bet turbūt ir neklystu, kad tokios knygos lietuvių kalba nėra. Yra išleista katalikų bažnyčios istorija. Surasti tinkamą ir gerą, kuri nebūtų angažuota, nes vis tiek rašo kurios nors konfesijos atstovai, nėra lengva. Nors ši knyga rašyta liuteronų, nėra labai angažuota. Verstos knygos redaktorius istorikas dr. Liudas Jovaiša yra jėzuitas. Man pasirodė knyga tinkama, laužanti ir griaunanti daug susiformavusių ir sukurtų mitų apie bažnyčią. Knygos originalas yra tūkstančio puslapių. Pagalvojau, kad specialistai ar ekspertai skaito ir originalo kalba, o istorijos mylėtojui, žmogui, kuris domisi bažnyčios istorija, parinkau šį sutrumpintą variantą. 

Nuotrauka

– Kiek truko knygos vertimas ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Vertimas – tik dalis darbo. Pats vertimas truko turbūt metus, nes dar yra ir kiti darbai. Po to reikia surasti redaktorių, kalbos redaktorių. Ir reikia vėl skaityti. Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų perskaičiau knygą. Prie iššūkių paminėčiau terminologiją, nes ji dar nėra nusistovėjusi. Vakarų, rytų Bažnyčios vadovų vardai jau nusistovėję, o, tarkim, armėnų bažnyčios vadovų vardai lietuvių kalba publikacijose labai retai minimi. Tai užima laiko, bet tam ir dirbi. Ir tai teikia džiaugsmo. Kaip pavyzdį galiu paminėti „stulpininkus“ – vieną ankstyviausių vienuolijos formų. Kai bažnyčia tapo nebepersekiojama, o pripažinta, o tai yra viena priežasčių, kodėl atsirado vienuolių sąjūdis, vienuolijos. Nes būti tik krikščioniu tapo per lengva. Vieni pasitraukė į dykumą, pasirinkę vienatvinę pamaldumo formą, kiti gyvendavo miestuose ant stulpų  – miesto centre stovėdavo stulpas su platforma, ir žmogus taip rodydavo savo tikėjimą. 

– Besiklausant jūsų dabar kilo asociacija – Taurų parke įrengti nameliai medžiuose.

– Tai jau yra namelis, vienuolis stulpininkas galvotų, kad yra per daug lengva ir per daug prabangos. 

– Kurie Bažnyčios istorijos momentai paliko didžiausią įspūdį? 

– Istorija domiuosi. Ir šios knygos ieškojau ir pasirinkau būtent dėl istorijos. Manęs nepaliauja stebinti viduramžiai. Vyrauja mitas, kad viduramžiai tamsūs. Tas mitas pradėtas formuoti Apšvietos laikotarpiu, XVII– XVIII a., kai turėjo pateisinti proto šviesą, pasirinkti viduramžiai, kaip kažkas tamsaus, susiję su praeitimi, ir apie šį laikotarpį mažai buvo žinoma. Bet kiek dalykų vyko tuo metu. Romos imperija sugriauta, sakyta, kad vadinamieji barbarai užėmė, bet kas iš tikrųjų kūrėsi. Jau po dviejų šimtų metų nuo imperijos sugriovimo Karolingų dinastija atsirado, kūrėsi vienuolynai, mokyklos, formavosi nauja visuomenė, raštija, galų gale universitetai pradėjo kurtis, katedrinės mokyklos. Tai turbūt vienas iš šviesiausių amžių, kuris ir davė proveržį Vakarų civilizacijai atsirasti. Ir jei dar turėtume mintyje, kad jei musulmonai nebūtų puldinėję ir būtų išsaugota tai, kas buvo iki islamo užkariavimų.  

– Kiek knygoje yra Lietuvos, o gal ir Tauragės?

– Mes visada didžiuojamės, kad esame paskutiniai – pagonys, dar kažkas. Reikėtų lietuviams bandyti užmiršti ir baigti didžiuotis tuo. Be abejo, Lietuva yra paminėta, nes ji yra kultūrų kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir ypač kai kalbame apie Rytų ir Vakarų bažnyčias, Lietuva rinkosi dar nuo Gedimino laikų, kurį krikštą – Rytų ar Vakarų – pasirinkti. Kaip kažkuris žymus žmogus yra parašęs, kad lietuviai yra įdomi tauta – visada žiūrėdama į Rytus, pasirenka vakarietišką kelią. Tauragė konkrečiai nepaminėta, bet procesai, kurie vyko Tauragėje, neatsiejami nuo to, kas vyko visai šalia – už penkių kilometrų buvusi Prūsija, kuri Vakarų civilizacijoje – vienas ryškiausių formuojančių veiksnių. Knygoje paminėtas ir Lietuvos krikštas, ir  Reformacija. 

– Kas gali nustebinti knygą pasiryžusį perskaityti žmogų?

– Tas, kuris domisi istorija, galvoje jau turi susidėjęs tam tikrus klodus. Manau, kad ši knyga sugriaus ne vieną suformuotą mitą. Ir tas, kuris skaito, tą knygą perskaitys. Kartais girdime klausimą, ar esi perskaitęs visą Bibliją. Bet Biblija nėra tokia knyga, kurią reikia perskaityti, Bibliją reikia skaityti. Ir šią knygą galima skaityti. Tuo labiau, kad knyga suskirstyta laikotarpiais. Nagrinėjamas klausimas ir apie Bažnyčios bei valstybės sąsajas. Reiganas yra pasakęs, kad bažnyčios ir valstybės atskyrimas nėra tai, kad bažnyčia bando primesti savo galią valstybei, o kad valstybė neprimestų savo galios ir įtakos bažnyčiai. Galių pusiausvyros judėjimas. 

– Su kokiais iššūkiais bažnyčia susiduria šiandien?  

– Iššūkiai – kaip ir visais laikais. Kai 4 a. bažnyčia tampa nebepersekiojama, o narystė bažnyčioje  tampa pageidaujama, pasaulis atrodo pagoniškas, sekuliarus, sprendžiamas klausimas, kur savo vietą turi atrasti bažnyčia. Šie iššūkiai aktualūs ir dabar. Bažnyčia visais laikais gyvena tam, kad skelbtų tiesą. Misijų laukas, jei prieš 500 metų atrodė, kad siekia Afriką, Pietų Ameriką. Dabar tas laukas yra čia, kad pasiektume žmogaus širdį, mintis, protą ne prietarų, stabmeldystės žinia, bet meilės, tiesos žinia. Tam bažnyčia yra pašaukta ir toks bažnyčios uždavinys. Jei visi pasaulyje pažintų Dievą, ką bažnyčia darytų? Ji ir toliau skelbtų. Dievas tam ir sukūrė mąstantį žmogų, kad jis galėtų pasirinkti. Žmogus visada yra klajojantis, Prigimtinis žmogaus tikėjimas yra bėgti nuo Dievo. Bažnyčia yra Dievo balsas, kuris sako Jėzaus žodžius: „Sugrįžk, jeigu esi suklupęs, pažvelk į tą, kuris ištiesęs ranką tave pakelti.“  

Daugiau: vertimų biuras