Aliona Doludenko tikina savo kelyje sutinkanti tik gerus žmones
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos – kosminės.
Diena, kai pasaulis apsivertė
Iki karo Aliona Doludenko su dukra gyveno Ukrainos mieste Dnipre. Ji dirbo, kaip pati sako, univermage – buvo ir vedėja, ir pardavėja, ir valytoja. Jaunesnioji dukra, keturiolikmetė Darja, lankė vidurinę mokyklą, vyresnioji, 29-erių Natalja, jau ištekėjusi ir gyveno Kyjive su vyru ir dvimete dukrele Tiana.
Paprašyta prisiminti tą dieną, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, Aliona ima pasakoti:
– Mes netikėjome, kad gali prasidėti karas, tai atrodė neįmanoma. Tą vasario 24-osios naktį atsimenu labai gerai: pabudusi ketvirtą ar pusę penkių iškart supratau, kad kažkas ne taip. Girdėjau keistus garsus, kokių anksčiau niekada negirdėjau, nesupratau, kas tai, ir mačiau pašvaistę. Mūsų namas – tarp oro uosto ir karinio dalinio, būtent šie objektai buvo bombarduojami pirmiausia. Jau prašvitus pamačiau žinutes, kad prasidėjo karas...
Ji sako pirmosiomis dienomis apskritai buvusi be galo sutrikusi, nežinojusi, ką daryti. Vos ne kas pusvalandį kaukė sirenos. Slėptuvė toli. Šeimos butas – 9-ajame aukšte, tad Aliona su dukra bombardavimus pralaukdavo tarp pirmojo ir antrojo aukštų, tarp vadinamųjų nešančiųjų sienų.
– Buvo labai baisu. Ir mačiau, kaip baisu namo dukrai... – prisimena ji.
Miegodavo jos su viršutiniais drabužiais, prieškambaryje stovėjo kuprinė su būtiniausiais daiktais. Dažnai dingdavo elektra, vanduo. Alionai nerviniu pagrindu prasidėjo stiprus astminis kosulys. Tačiau iki kovo 12-osios ji nesiruošė niekur važiuoti. Ir tik tada, kai po langais nukrito numušta raketa, suvokė – reikia bėgti, juk ji atsakinga už dukros gyvybę.
– Supratau, kad tai paskutinis lašas – reikia gelbėti dukrą. Brolis nuvežė į geležinkelio stotį. Žmonių – minios. Kol patekome į traukinį, važiuojantį iki Lvivo, 10 valandų laukėme eilėje lauke, o buvo 15 laipsnių šalčio. Buvo pati šalčiausia diena. Traukinys buvo perpildytas. Mums sakė, kad imti kokius nors daiktus nėra prasmės, juos tiesiog išmeta, – pasakoja moteris.
Ji pasakoja labai prašiusi vyresniosios dukros, kad ji irgi važiuotų kartu, kadangi jos namas Kyjive buvo įvykių epicentre, kariniai veiksmai vyko nuolat, Bučia ir Irpenė – visai šalia jų, o ji su mažu vaiku ir dar laukėsi antro.
Lvive Aliona su Darja pėsčiomis kirto Lenkijos sieną, buvo pasodintos į autobusą ir atvežtos į paskirstymo punktą. Ten susitiko ir su Natalja ir jos dukrele. Iš ten jas visas pasiėmė jos buvusios anytos brolis, gyvenantis Vilniuje, ir atvežė į Tauragę pas kitą brolį, o šis per savanorius rado kur apsigyventi.
Ieško buto
Kol kas Aliona su dukromis ir anūkėmis – rugsėjo 1-ąją Natalja pagimdė dukrelę Taisiją, gyvena Skirgailų kaime, geri žmonės joms užleido savo namą. Deja, name įrengtas grindinis šildymas. Už elektrą reikia mokėti 70 ct už kilovatvalandę, šeimininkas paskaičiavo, kad per mėnesį reiktų mokėti 1050 eurų.
– Tokių pinigų mokėti negalim, manau, ir niekas negalėtų, tad labai ieškom, kur galėtume apsistoti – suprantama, už pinigus, tačiau niekaip nerandam. Seku feisbuke skelbimus, buvo jau keturi variantai, tačiau mūsų nepriėmė dėl to, kad mes su mažais vaikais, – susirūpinusi Aliona.
Pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau
Atvažiavusiai į Tauragę Alionai buvo sunku – prireikė trijų mėnesių suvokti, kur ji atsidūrė ir kas vyksta.
Į Skirgailus, kur šeima apsigyveno, autobusai važiavo tik ryte ir dieną.
– Ačiū namo, kuriame gyvename, šeimininkui Rimui, jis nuostabus žmogus. Jis su žmona Jūrate mums labai padėjo, nežinau, kaip atsidėkosiu už jų gerumą. Jie skambino į savivaldybę ir pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau. Tad aš galėjau pradėti dirbti. Buvau laikinai, per vasarą, įdarbinta „Gurmanų studijoje“. Dirbau tris su puse mėnesio. Be to, mano dukrą, kuri jau ketvirtą dieną po atvažiavimo pradėjo lankyti Jovarų mokyklą, mokyklinis autobusas ir paima, ir parveža. Ir anūkėlę į darželį priėmė, – pasakoja Aliona.
Dabar ji kol kas vėl nedirba, nes pirmiausia reikia susirasti, kur gyventi.
– Darbo ieškau ir jau būčiau radusi, darbų, kad ir sunkių, yra, – mane gali priimti ir į baldų fabriką, ir tinklų pinti, tačiau kol nežinau, kur gyvensiu, negaliu pradėti dirbti. Taigi situacija kol kas sudėtinga, – teigia moteris.
Valstybė skyrė vienkartinę paramą po 200 eurų kiekvienam į mūsų šalį atvykusiam ukrainiečiui. Tų pinigų užteko pirmus tris mėnesius, kol Aliona nedirbo. Buvo dalijamos ir kortelės, su kuriomis buvo galima už 115 eurų nusipirkti maisto, dabar skiriami maisto paketai.
Aliona supranta, kad ir pradėjus dirbti lengva nebus: dirbs ji viena, o šeimoje – penki žmonės:
– Žinoma, nelengva pragyventi, tačiau palyginus su tuo, kas vyksta Ukrainoje, tai niekis. Tai galima ištverti.
Bombos krinta kasdien
Ji palaiko ryšius su Ukrainoje likusiu broliu ir jo šeima, teta.
– Mano pusbrolis kariavo, dabar jis sunkiai sužeistas, guli ligoninėje. Giliai jo plaučiuose įstrigo didelė skeveldra. Jį pervežė į Kyjivą. Gydytojai kol kas nesiryžta operuoti, sprendžia, ką daryti, – pasakoja Aliona.
Aliona pasakoja girdinti naujienų apie ukrainiečių kontrpuolimą, tačiau džiaugtis neskuba:
– Džiaugtis dar nėra dėl ko. Iš vienos Ukrainos dalies rusus gal ir veja, tačiau kitoje krinta bombos... Bombarduoja miestus. Šalia mano gimtojo Dnipro – Charkivas ir Zaporižė. Juos bombarduoja kasdien – gyvenamuosius rajonus, taikius gyventojus. Jie miršta nė už ką. Subombarduotuose miestuose nėra nei vandens, nei dujų, nei elektros. O juk ateina šalčiai. Kaip žmonės gyvens?
Ji prisipažįsta, kad blogai jaučiasi pabėgusi iš užpultos savo šalies – nors išgelbėjo savo šeimą, ten liko daugybė žmonių, kurie kenčia. Kol buvo Ukrainoje, ji savanoriavo padėdama namų netekusiems žmonėms – valydavo paskirstymo punkto patalpas, skalbdavo drabužius, ruošdavo maistą.
– Jei būčiau likusi, būčiau galėjusi bent kuo nors padėti, tačiau labai išsigandau dėl savo vaikų ir išvažiavau, – graužiasi Aliona.
Ji pasakoja, kad 2,5 metų anūkėlė atvažiavusi į Lietuvą dar ilgą laiką krūpčiojo nuo bet kokio garso ir vis ramindavo savo mamą: „Nebijok, mamyte, oro pavojus jau baigėsi“.
Tų, kuriems norėtų padėkoti, – ilgas sąrašas
Aliona prisipažįsta – tauragiškių gerumas ją sujaudino iki širdies gelmių.
– Esu be galo dėkinga ir jūsų valstybei, ir žmonėms. Ačiū Dievui, savo kelyje sutikau tik gerus žmones. Net nežinau, kuo taip Dievui nusipelniau, kad visi žmonės mums padeda, kur bebūtume. Tokį didelį sąrašą turiu, kam norėčiau pasakyti ačiū... Ir svarbiausia, tiems žmonėms, kurie mus priėmė į savo namą. Ten turime viską, ko reikia, ir viskuo pasirūpino jie. Kiekvieną savaitgalį atveža mums saldumynų, pyragaičių...
Ypatingą dėkingumą Aliona jaučia gydytojams ir visam personalui, priėmusiam Nataljos gimdymą:
– Medikai tiesiog nuostabūs! Gimdymas praėjo greitai ir lengvai, po dviejų valandų Natalja jau vaikščiojo lyg niekur nieko, o kitą dieną ją išleido namo.
„Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą“
Ji neslepia kartais išgirstanti ir piktų komentarų ukrainiečių atžvilgiu, tačiau mano, kad tai visiškai normalu – kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių, taigi ir ukrainiečių gali pasitaikyti nesąžiningų, o paskui pagal juos imama spręsti apie visus. Pasak jos, yra tokių, kurie paskutinius marškinius atiduoda, bet yra ir tokių, kurie vagia humanitarinę pagalbą. Ji pasakoja, kad pasitaikė atvejų, kai humanitarinė pagalba atsidūrė prekybos centruose.
– Tačiau labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų vyriausybe ir prezidentu, kurie labai griežtai kovoja su korupcija, – tikina ji.
Pasak jos, kai Volodymyras Zelenskis buvo išrinktas prezidentu, niekas nežinojo, koks jis bus vadovas – juk jis atėjo iš šou verslo. Aliona sako juo žavėjusis kaip aktoriumi, tačiau kai jis atėjo į valdžią, daugeliui buvo keista.
– Tačiau tai vienintelis prezidentas, kuris nepabėgo, nepaliko mūsų šalies, kaip ir jo žmona, – aiškina Aliona, – jis su šeima gyvena Kyjive, mano žentas jį dažnai mato. Jis vaikšto tarp žmonių, nesislepia, neturi labai didelės apsaugos. Lenkiuosi iki žemės už tai, kad jis visa širdimi sielojasi dėl Ukrainos. Žiūriu labai daug žinių laidų, matau, kaip jis kalba. Jis labai pasikeitė, paseno – tapo visai kitu žmogumi. Buvo toks jaunas gražus vaikinas, o dabar tapo suaugusiu, brandžiu vyru užtinusiomis nuo nemigos akimis. Jis tiesiog „serga“ mūsų šalimi... Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą. Tikiu, kad mes tikrai nugalėsim. Nes tos pergalės nori labai daug žmonių.
Aliona labai laukia tos dienos:
– Nors esu labai dėkinga visiems, kurie mums padėjo, ten – mano namai, mano šalis. Todėl labai noriu grįžti namo…
