Ukrainietė Aliona – apie patirtą košmarą gimtinėje ir tauragiškių norą padėti
Įkelta:
2022-10-01
Nuotrauka
aliona
Nuotraukos autorius:
Raimondos Alysienės nuotrauka
Aprašymas

Aliona Doludenko tikina savo kelyje sutinkanti tik gerus žmones

 

 

 

Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 

Diena, kai pasaulis apsivertė

Iki karo Aliona Doludenko  su dukra gyveno Ukrainos mieste Dnipre. Ji dirbo, kaip pati sako, univermage – buvo ir vedėja, ir pardavėja, ir valytoja. Jaunesnioji dukra, keturiolikmetė Darja, lankė vidurinę mokyklą, vyresnioji, 29-erių Natalja, jau ištekėjusi ir gyveno Kyjive su vyru ir dvimete dukrele Tiana. 

Paprašyta prisiminti tą dieną, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, Aliona ima pasakoti:

– Mes netikėjome, kad gali prasidėti karas, tai atrodė neįmanoma. Tą vasario 24-osios naktį atsimenu labai gerai: pabudusi ketvirtą ar pusę penkių iškart supratau, kad kažkas ne taip. Girdėjau keistus garsus, kokių anksčiau niekada negirdėjau, nesupratau, kas tai, ir mačiau pašvaistę. Mūsų namas – tarp oro uosto ir karinio dalinio, būtent šie objektai buvo bombarduojami pirmiausia. Jau prašvitus pamačiau žinutes, kad prasidėjo karas... 

Ji sako pirmosiomis dienomis apskritai buvusi be galo sutrikusi, nežinojusi, ką daryti. Vos ne kas pusvalandį kaukė sirenos. Slėptuvė toli. Šeimos butas – 9-ajame aukšte, tad Aliona su dukra bombardavimus pralaukdavo tarp pirmojo ir antrojo aukštų, tarp vadinamųjų nešančiųjų sienų. 

– Buvo labai baisu. Ir mačiau, kaip baisu namo dukrai... – prisimena ji.

Miegodavo jos su viršutiniais drabužiais, prieškambaryje stovėjo kuprinė su būtiniausiais daiktais. Dažnai dingdavo elektra, vanduo. Alionai nerviniu pagrindu prasidėjo stiprus astminis kosulys. Tačiau iki kovo 12-osios ji nesiruošė niekur važiuoti. Ir tik tada, kai po langais nukrito numušta raketa, suvokė – reikia bėgti, juk ji atsakinga už dukros gyvybę.  

– Supratau, kad tai paskutinis lašas – reikia gelbėti dukrą. Brolis nuvežė į geležinkelio stotį. Žmonių – minios. Kol patekome į traukinį, važiuojantį iki Lvivo, 10 valandų laukėme eilėje lauke, o buvo 15 laipsnių šalčio. Buvo pati šalčiausia diena. Traukinys buvo perpildytas. Mums sakė, kad imti kokius nors daiktus nėra prasmės, juos tiesiog išmeta, – pasakoja moteris.

Ji pasakoja labai prašiusi vyresniosios dukros, kad ji irgi važiuotų kartu, kadangi jos namas Kyjive buvo įvykių epicentre, kariniai veiksmai vyko nuolat, Bučia ir Irpenė – visai šalia jų, o ji su mažu vaiku ir dar laukėsi antro. 

Lvive Aliona su Darja pėsčiomis kirto Lenkijos sieną, buvo pasodintos į autobusą ir atvežtos į paskirstymo punktą. Ten susitiko ir su Natalja ir jos dukrele. Iš ten jas visas pasiėmė jos buvusios anytos brolis, gyvenantis Vilniuje, ir atvežė į Tauragę pas kitą brolį, o šis per savanorius rado kur apsigyventi. 

Ieško buto

Kol kas Aliona su dukromis ir anūkėmis – rugsėjo 1-ąją Natalja pagimdė dukrelę Taisiją, gyvena Skirgailų kaime, geri žmonės joms užleido savo namą. Deja, name įrengtas grindinis šildymas. Už elektrą reikia mokėti 70 ct už kilovatvalandę, šeimininkas paskaičiavo, kad per mėnesį reiktų mokėti 1050 eurų.  

– Tokių pinigų mokėti negalim, manau, ir niekas negalėtų, tad labai ieškom, kur galėtume apsistoti – suprantama, už pinigus, tačiau niekaip nerandam. Seku feisbuke skelbimus, buvo jau keturi variantai, tačiau mūsų nepriėmė dėl to, kad mes su mažais vaikais, – susirūpinusi Aliona.

Pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau

Atvažiavusiai į Tauragę Alionai buvo sunku – prireikė trijų mėnesių suvokti, kur ji atsidūrė ir kas vyksta.

Į Skirgailus, kur šeima apsigyveno, autobusai važiavo tik ryte ir dieną. 

– Ačiū namo, kuriame gyvename, šeimininkui Rimui, jis nuostabus žmogus. Jis su žmona Jūrate mums labai padėjo, nežinau, kaip atsidėkosiu už jų gerumą. Jie skambino į savivaldybę ir pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau. Tad aš galėjau pradėti dirbti. Buvau laikinai, per vasarą, įdarbinta „Gurmanų studijoje“. Dirbau tris su puse mėnesio. Be to, mano dukrą, kuri jau ketvirtą dieną po atvažiavimo pradėjo lankyti Jovarų mokyklą, mokyklinis autobusas ir paima, ir parveža. Ir anūkėlę į darželį priėmė, – pasakoja Aliona.

Dabar ji kol kas vėl nedirba, nes pirmiausia reikia susirasti, kur gyventi.

– Darbo ieškau ir jau būčiau radusi, darbų, kad ir sunkių, yra, – mane gali priimti ir į baldų fabriką, ir tinklų pinti, tačiau kol nežinau, kur gyvensiu, negaliu pradėti dirbti. Taigi situacija kol kas sudėtinga, – teigia moteris. 

Valstybė skyrė vienkartinę paramą po 200 eurų kiekvienam į mūsų šalį atvykusiam ukrainiečiui. Tų pinigų užteko pirmus tris mėnesius, kol Aliona nedirbo. Buvo dalijamos ir kortelės, su kuriomis buvo galima už 115 eurų nusipirkti maisto, dabar skiriami maisto paketai. 

Aliona supranta, kad ir pradėjus dirbti lengva nebus: dirbs ji viena, o šeimoje – penki žmonės:

– Žinoma, nelengva pragyventi, tačiau palyginus su tuo, kas vyksta Ukrainoje, tai niekis. Tai galima ištverti. 

Bombos krinta kasdien

Ji palaiko ryšius su Ukrainoje likusiu broliu ir jo šeima, teta.

– Mano pusbrolis kariavo, dabar jis sunkiai sužeistas, guli ligoninėje. Giliai jo plaučiuose įstrigo didelė skeveldra. Jį pervežė į Kyjivą. Gydytojai kol kas nesiryžta operuoti, sprendžia, ką daryti, – pasakoja Aliona.

Aliona pasakoja girdinti naujienų apie ukrainiečių kontrpuolimą, tačiau džiaugtis neskuba:

– Džiaugtis dar nėra dėl ko. Iš vienos Ukrainos dalies rusus gal ir veja, tačiau kitoje krinta bombos... Bombarduoja miestus. Šalia mano gimtojo Dnipro – Charkivas ir Zaporižė. Juos bombarduoja kasdien – gyvenamuosius rajonus, taikius gyventojus. Jie miršta nė už ką. Subombarduotuose miestuose nėra nei vandens, nei dujų, nei elektros. O juk ateina šalčiai.  Kaip žmonės gyvens? 

Ji prisipažįsta, kad blogai jaučiasi pabėgusi iš užpultos savo šalies – nors išgelbėjo savo šeimą, ten liko daugybė žmonių, kurie kenčia. Kol buvo Ukrainoje, ji savanoriavo padėdama namų netekusiems žmonėms – valydavo paskirstymo punkto patalpas, skalbdavo drabužius, ruošdavo maistą. 

– Jei būčiau likusi, būčiau galėjusi bent kuo nors padėti, tačiau labai išsigandau dėl savo vaikų ir išvažiavau, – graužiasi Aliona.

Ji pasakoja, kad 2,5 metų anūkėlė atvažiavusi į Lietuvą dar ilgą laiką krūpčiojo nuo bet kokio garso ir vis ramindavo savo mamą: „Nebijok, mamyte, oro pavojus jau baigėsi“.       

Tų, kuriems norėtų padėkoti, – ilgas sąrašas

Aliona prisipažįsta – tauragiškių gerumas ją sujaudino iki širdies gelmių.

– Esu be galo dėkinga ir jūsų valstybei, ir žmonėms. Ačiū Dievui, savo kelyje sutikau tik gerus žmones. Net nežinau, kuo taip Dievui nusipelniau, kad visi žmonės mums padeda, kur bebūtume. Tokį didelį sąrašą turiu, kam norėčiau pasakyti ačiū... Ir svarbiausia, tiems žmonėms, kurie mus priėmė į savo namą. Ten turime viską, ko reikia, ir viskuo pasirūpino jie. Kiekvieną savaitgalį atveža mums saldumynų, pyragaičių... 

Ypatingą dėkingumą Aliona jaučia gydytojams ir visam personalui, priėmusiam Nataljos gimdymą: 

– Medikai tiesiog nuostabūs! Gimdymas praėjo greitai ir lengvai, po dviejų valandų Natalja jau vaikščiojo lyg niekur nieko, o kitą dieną ją išleido namo.    

„Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą“

Ji neslepia kartais išgirstanti ir piktų komentarų ukrainiečių atžvilgiu, tačiau mano, kad tai visiškai normalu – kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių, taigi ir ukrainiečių gali pasitaikyti nesąžiningų, o paskui pagal juos imama spręsti apie visus. Pasak jos, yra tokių, kurie paskutinius marškinius atiduoda, bet yra ir tokių, kurie vagia humanitarinę pagalbą. Ji pasakoja, kad pasitaikė atvejų, kai humanitarinė pagalba atsidūrė prekybos centruose. 

– Tačiau labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų vyriausybe ir prezidentu, kurie labai griežtai kovoja su korupcija, – tikina ji.

Pasak jos, kai Volodymyras Zelenskis buvo išrinktas prezidentu, niekas nežinojo, koks jis bus vadovas – juk jis atėjo iš šou verslo. Aliona sako juo žavėjusis kaip aktoriumi, tačiau kai jis atėjo į valdžią, daugeliui buvo keista. 

– Tačiau tai vienintelis prezidentas, kuris nepabėgo, nepaliko mūsų šalies, kaip ir jo žmona, – aiškina Aliona, – jis su šeima gyvena Kyjive, mano žentas jį dažnai mato. Jis vaikšto tarp žmonių, nesislepia, neturi labai didelės apsaugos. Lenkiuosi iki žemės už tai, kad jis visa širdimi sielojasi dėl Ukrainos. Žiūriu labai daug žinių laidų, matau, kaip jis kalba. Jis labai pasikeitė, paseno – tapo visai kitu žmogumi. Buvo toks jaunas gražus vaikinas, o dabar tapo suaugusiu, brandžiu vyru užtinusiomis nuo nemigos akimis. Jis tiesiog „serga“ mūsų šalimi... Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą. Tikiu, kad mes tikrai nugalėsim. Nes tos pergalės nori labai daug žmonių.

Aliona labai laukia tos dienos: 

– Nors esu labai dėkinga visiems, kurie mums padėjo, ten – mano namai, mano šalis. Todėl labai noriu grįžti namo…

Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.