Asmenybės

Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 

– Daugeliui žmonių mokslas tikriausiai atrodo kaip kažkas nuobodaus ir sunkiau suprantamo. Kada jūs pajutote susidomėjimą mokslu?  

– Manau, nuo pat mažų dienų mes jau pradedame savo pažintį su mokslu, mokomės pažinti raideles ar skaičiukus, tačiau ne visada tas „mokslas“ atrodo patrauklus. Ir aš buvau iš tų vaikų, kurie mieliau leidžia laiką kieme su draugais nei trindami mokyklos suolą, tačiau šeimoje buvo nuolat primenama apie mokslo svarbą, visada turėjau įtemptą dienotvarkę: mokykla, būreliai, stropiai ruošiami namų darbai, tad ir draugams laiko nebuvo labai daug. Apie mokslo svarbą pati supratau maždaug 7–8 klasėje, kai tėvai jau nelabai galėjo padėti su tokių dalykų kaip fizika ar chemija namų darbais, tad teko pačiai pradėti mokytis dar atidžiau. Kai pajutau, koks geras jausmas yra ateiti į mokyklą ir nebijoti kontrolinio darbo, nes viską žinau, tada ir prasidėjo mano didysis susidomėjimas mokslu.

– Kokie dalykai geriausiai sekėsi mokykloje? Ar buvote „moksliukė“?

– Mokykloje, be jokios abejonės, labiausiai patiko fizika. Ar ji man gerai sekėsi? Na, visi dalykai gerai sekėsi, jei skirdavau tam pakankamai laiko. Geriausiai sekėsi tie dalykai, kur galėjau sau rasti kokių logiškų sąsajų, paaiškinti sau, kodėl yra būtent taip. Jei tik reikėdavo ką nors „iškalti“, tai jau buvo visiškai ne mano tema. Moksliuke patapau galbūt nuo maždaug 8 klasės, kai intensyviai pradėjau galvoti apie savo ateitį ir supratau, kad norėdama išvengti streso dėl egzaminų tiesiog turiu viską išmokti.

Nuotrauka

– Kuo svajojote būti vaikystėje?

– Juokinga, bet vaikystėje labai norėjau būti padavėja – dažnai žaisdavome su pusbroliais ir pusseserėmis barą. Vėliau norėjau būti odontologe, nes kai pirmą kartą mane pasodino į tą kėdę, pasijutau labai ypatingai. Na, o paskui mano norai pradėjo keistis bene kas metus, susižavėdavau vis nauja profesija ir vis bandydavau save joje įsivaizduoti.

– Ar sunku buvo pasirinkti studijų kryptį? Kada jums pačiai tapo aišku, kuo norite būti iš tiesų? 

– Kaip jau ir minėjau, minčių buvo visokių: nuo paslaugų sektoriaus iki medicinos ar teisės, tad kai jau reikėjo pradėti rimtai galvoti, kurią kryptį pasirinkti, pasidarė labai baisu, nes atrodė, kad tiek daug visko noriu išbandyti, o reikia pasirinkti tik vieną specialybę, su kuria teks draugauti visą likusį gyvenimą. Tad pradėjau nuo to, kas man labiausiai patiko mokykloje, ir tai buvo fizika. Tada kažkaip automatiškai iškilo inžinerinės specialybės ir dar vėliau, maždaug 11 klasėje, susipratau, kad gyvenu Klaipėdoje ir įdomi specialybė, kurią galėčiau studijuoti, jei pasilikčiau čia, yra laivų inžinerija. Į 12 klasę jau žengiau kaip ir apsisprendusi, ką norėčiau studijuoti. 

– Esate dalyvavusi ir studentiškuose konkursuose, sulaukė pripažinimo ir jūsų moksliniai darbai. Papasakokite apie šiuos darbus plačiau.

– 2018 metais Klaipėdos verslo kolegijos organizuotame studentiškame konkurse „Mokslas, technologijos, biomedicina: inovacijų įžvalgos 2018“ atlikau tyrimą „Laivo balastinio vandens valymo technologijų ekonominė analizė“, kuris buvo pripažintas geriausiu. Tyrimo metu atlikau ekonominę analizę ir skaičiavimus, kaip būtų galima laivų balastinius vandenis valyti ekologiškiau ir pigiau.

2019 ir 2022 metais mano bakalauro ir magistro darbai buvo įvertinti Klaipėdos pramonininkų asociacijos, nes jie buvo pripažinti kaip naudingi Klaipėdos miestui ir pritaikomi praktikoje.

Taip pat neretai teko dalyvauti įvairiuose renginiuose, kur pasakodavau esamiems ar būsimiems studentams apie studijų ar įsidarbinimo galimybes, garsinau universiteto vardą.

Ką tik dalyvavau „Švyturio ateities stipendijos“ konkurse, kuriame buvo renkamas jaunas ir perspektyvus klaipėdietis, galintis prisidėti ar jau prisidėjęs prie Klaipėdos miesto gerinimo bet kurioje srityje: mene, pramonėje, švietime ir t.t. Šiais metais ir man teko garbė būti nominuotai, buvau atrinkta net į finalinį penketuką.

– Ar teko mokytis užsienyje? Kuo tos studijos buvo naudingos? Nesinorėjo ten likti?

– Užsienyje neteko mokytis, nors ir labai to norėjau, tačiau vykau į praktiką viename Vokietijos mokslinių tyrimų institute, kur mokiausi apie metalo savybes, teko mokytis ir suvirinimo pagrindų, kad geriau įsigilinčiau į metalo mechanines savybes bei pritaikomumą. Iš to gimė ir mano du moksliniai darbai apie laivų sraigtų 3D spausdinimo technologijas, nes pasibaigus praktikai man buvo pasiūlyta pasilikti ir dalyvauti šiuose tyrimuose. Kad ir kiek įgijau žinių ir visokeriopos patirties, noras grįžti namo ir pritaikyti ten įgytas žinias buvo stipresnis.

Nuotrauka

– Ar planuojate mokytis ir toliau? Jei taip, kokia būtų studijų kryptis?

– Planuoju tęsti savo studijas doktorantūros pakopoje. Studijų kryptis išliktų ta pati, nes jau pakankamai esu įsigilinusi į šią temą, norėtųsi tyrimą paversti kažkuo apčiuopiamu.

– Koks yra jūsų darbas? Ar jis jums įdomus? Ar turite galimybę kurti kažką naujo, įgyvendinti savo idėjas?

– Šiuo metu dirbu įmonėje, kuri užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Kartu su komanda dirbame projektuose, garsinančiuose ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą visame pasaulyje. Darbas įdomus, nuolat vis ko nors naujo išmokstu. 

– O kaip geriausiai pailsite? Kokių turite pomėgių?

– Laisvalaikiu tapau ant drobės ir intensyviai sportuoju. 

– Gimėte ir augote Tauragėje. Kada iš jos išvykote, ar dažnai čia apsilankote?

– Gimiau ir iki 5 metų augau Tauragėje. Vėliau dėl susiklosčiusių aplinkybių teko išsikraustyti į Klaipėdą. Kadangi mama ir tėtis kilę iš Tauragės, čia gyvena mano didžioji dalis giminės. Dažniausiai, žinoma, čia sugrįžtu aplankyti močiutės. Visos mokyklos atostogos prabėgdavo pas ją. Su močiute turime labai artimą ir šiltą ryšį, todėl ir į Tauragę visada yra gera sugrįžti.

– Kokių jausmų gimtasis miestas sukelia dabar? Ar pastebite, kaip jis keičiasi?

– Tauragė man brangi. Kai vaikštinėjame Jūros pakrante, po atsinaujinusius parkus ir gatves,  dažnai pasidžiaugiu, kaip miestas keičiasi ir gražėja.