Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius.
– Ar nuo vaikystės svajojote būti mokytoja? Kada atradote savo pašaukimą, koks buvo kelias?
– Nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Kadangi turiu vyresnį brolį ir dvi jaunesnes seseris, joms pirmiausia teko mokytis „mano“ mokykloje. Tėtis buvo padirbęs lentą, ant kurios galėjau rašyti kreida ir buvau labai laiminga, kad turėjau dvi mokinukes, kurios noriai sėdėdavo mano pamokose, atidžiai klausydavosi išgalvotų istorijų, rašydavo, skaičiuodavo. Jas išmokiau skaityti, rašyti ir labai džiaugiausi, kad jos manęs klausė, gerbė ir buvo stropios mokinukės. Kai pačios pradėjo lankyti mokyklą, mano namų mokykla joms buvo nebeįdomi.
– Kiek laiko dirbate mokytoja, ar seniai dirbate Jovarų mokykloje? Kokia yra ši mokykla?
– Būdama pradinukė dalyvaudavau skaitovų konkursuose, mėgau šokti, vaidinti, įkalbėjau kiemo draugus surengti šventinį koncertą tėveliams. Kai mokiausi devintoje klasėje, į mūsų mokyklą (dabartinė „Šaltinio“ progimnazija) atėjo dirbti jaunas lietuvių kalbos mokytojas Eugenijus Šaltis, kurio įdomios pamokos nulėmė mano pasirinkimą.
1984 metais baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir pagal paskyrimą išvykau į Visaginą (tuometinį Sniečkų) dirbti tautinių mažumų mokykloje. Tuo metu tame mieste buvo tik kelios lietuvių kalbos mokytojos, mažai kas kalbėjo lietuviškai, tai buvo tarsi rusiška sala Lietuvoje. Sedulinos vidurinėje mokykloje, kuri buvo perorganizuota ir pavadinta „Atgimimo“ gimnazija, dirbau 30 metų. Per tiek metų daug kas keitėsi mūsų valstybėje, keitėsi ir Visaginas, tačiau visada norėjau grįžti į gimtąją Tauragę. Grįžusi į Tauragę dvejus metus dirbau Žygaičių gimnazijoje, o Jovarų pagrindinėje mokykloje šis rugsėjis man septintasis. Jovarų mokykla man ypač brangi, nes būdama ketvirtojo kurso studentė joje atlikau pedagoginę praktiką. Mokykla keičiasi, gražėja, kolektyvas darnus ir draugiškas. Čia gera ir smagu dirbti.
– Kas šiuo metu labiausiai neduoda ramybės?
– Šiuo metu labiausiai neduoda ramybės įvairios pertvarkos, reformos, straipsniai. Ypač glumina tokie straipsniai, kuriuose teigiama, kad kalboje vartoti įvairius keiksmažodžius – nieko blogo. (J. Jonutytė „Vartoti įvairius keiksmažodžius kalboje – nieko blogo...“).
– Ar tiesa, kad mokinių lietuvių kalbos lygis prastėja? Dažnai pabrėžiama, kad vaikų kalba tapo labai skurdi dėl technologijų. Ar pastebite tokią tendenciją?
– Knygos – žinių šaltinis. Kas draugauja su knygomis, tam lengviau reikšti mintis, to kalba vaizdinga ir sklandi. Technologijos yra puikus dalykas, bet viską reikia daryti su saiku.
– Žinau, kad dirbate su nuo karo pabėgusiais ukrainiečių vaikais. Papasakokite, kaip sekasi, kas sunkiausia.
– Su vaikais dirbti kartais būna sunku, bet įdomu, ir nesvarbu, kokios tautybės jie būtų. Vaikai yra vaikai. Vieni dirba, stengiasi, kiti į mokslą žiūri pro pirštus. Mokydamiesi ukrainiečiai kartojo, kad lietuvių kalba labai sunki, bet graži, aš tą patį jiems sakiau apie jų gimtąją kalbą.
– Sėkminga mokykla – tai trys viename: mokinys, tėvai, mokytojas. Ar jaučiate ryšį su tėvais, ar jie jus palaiko?
– Tėvai ir mokytojai turi bendrauti ir bendradarbiauti. Visada palaikiau glaudžius ryšius su mokinių tėvais, jaučiau jų palaikymą, suprasdavome vieni kitus, nes mūsų visų vienas tikslas, kad kiekvienas mokinys mokykloje jaustųsi gerai, kad mokykla būtų jų antrieji namai.
– Mokytojo profesija šiandien vertinama nevienareikšmiai. Mokytojai guodžiasi, kad yra nuvertinti, vaikai neretai skundžiasi, kad mokytojai nepatenkina jų lūkesčių. Kaip jaučiatės pati būdama mokytoja?
– Manau, kad mokytojo ir mokinio santykiai turi būti grįsti pasitikėjimu, supratimu, pagarba. Juk ne veltui liaudies išmintis sako; „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Aš jaučiuosi puikiai būdama tarp savo ugdytinių. Tikiuosi, kad jie jaučiasi taip pat.
– Kaip manote – norint tapti geru mokytoju labiau reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
– Norint tapti geru mokytoju, manau, reikalingas ir pašaukimas, ir pedagoginės žinios.
– Jei reikėtų trimis žodžiais nurodyti, ką jums reiškia mokytojo darbas, kokie tai būtų žodžiai?
– Mokytojo darbą nusakyčiau trimis veiksmažodžiais: mokyti, auginti, suprasti.
– Kiek laiko per dieną skiriate darbui? O kaip atsipalaiduojate, koks jūsų laisvalaikis?
– Sunku atsakyti į klausimą, kiek laiko per dieną skiriu darbui. Stengiuosi kiekvieną darbą atlikti iki galo. Kartais pavyksta greitai, o kartais paskubėti neišeina... Laisvalaikiu mėgstu skaityti, klausytis muzikos, spręsti kryžiažodžius, o labiausiai atsipalaiduoju nerdama vąšeliu.