98-erių Liucija Genienė: „Blogų žmonių nesutikau“
Įkelta:
2022-07-28
Nuotrauka
liucija
Aprašymas

Aušros Augustytės nuotrauka

Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.

Gražiausi prisiminimai – iš vaikystės

Putokšlių kaime gimusi ir augusi Liucija apie savo šeimą ir vaikystę pasakoja ypatingai šiltai. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Šeima buvo didelė – su Liucija augo dar du broliai ir dvi seserys. Viena sesutė mirė vos dvejų, taigi užaugo keturiese. 

– Augom, dirbom ūky, sugyvenom draugiškai, – prisimena Liucija. – Tėvelis buvo Sartininkų seniūnijos, penkių kaimų, seniūnas. Jis buvo labai geras, labai auklėdavo mus, bet tik geruoju, švelniai. Rykštės nepažinojom. Apie bausmes nė minties nebūdavo, bet ką tėvelis pasakė – šventas žodis, jokių kalbų negali būti. Kartu jis rūpindavosi, kad vaikai nenuobodžiautų, nevalkatautų, tad kai broliai paaugo, jiems „muzikas“ nupirko, vienam smuiką, kitam – bandoniją. Paskui dar ir būgną pats sumeistravo.

Tiesa, prisimena Liucija, dirbti tekdavo sunkiai, tačiau visi buvo sočiai pavalgę ir šiltai aprengti. Pasak jos, tėvelis ir dirbančius juos saugodavo, kad nepervargtų ar neperkaistų saulėje. Antai, būdavo, dirba visi vaikai laukuose, grėbia šieną, o tėvelis, dviračiu atvežęs pietus, visada ragindavo pabūti pavėsyje, pailsėti ir pasistiprinti. Ir pats kartu sėdėdavo, kalbėdavosi. 

Rūpėjo tėveliui ir vaikų mokslai. Liucija pasakoja, kaip kas vakarą visi keturi vaikai susėsdavo aplink stalą ruošti pamokų. Sako, kol paruošdavo, pusę litro žibalo išdegindavo...  

O mama namie dar ir ausdavo. Puikiausių audinių priausdavo, viską iš jų siūdavo – sukneles, sijonus, kelnes, net kostiumus. Tik į bažnyčią jau su pirktiniais eidavo. Liucija irgi norėdavusi prie staklių prisėsti, bet mama neleisdavusi, kad ko nesugadintų. Bet jei mama kur išeidavo, tėvelis pamokydavo austi, leisdavo ir pabandyti.  

– Tėvelis viską išmanė – ir ūkininkavimą, ir audimą, viską. Mėgo ir kitus pamokyti, – prisimena L. Genienė.  

Ir, pasak jos, būdavo šventa pareiga: sekmadienis atėjo – visi kartu, ir vaikai, ir tėvai, – į bažnyčią. Visi keturi vaikai giedojo ir bažnyčios chore.

Sunkumai nepalaužė

1940-aisiais, rusams okupavus Lietuvą, Liucijai buvo 16 metų. Gyvenimas pasikeitė.

– Kai prasidėjo karas – prasidėjo ašaros. Tėvelis taip ir sakė tada: „Vaikai, pasibaigė mūsų gyvenimas...“ Jis caro laiku buvo Rusijoje, mokėjo rusiškai, išmanė, kaip ir kas. Jis žinojo, kad bus „kolchozai“, kad viską iš žmonių atims, kad bus neramumų, žus nekalti žmonės... Ir tikrai – laikai buvo žiaurūs...

Kol žmonės delsė rašytis į „kolchozą“, buvo uždėtos tokios prievolės, kad nieko sau nebelikdavo – tekdavo vežti atiduoti pieną, sviestą, mėsą, net šieną. Žmonės nebeišgalėjo jų įvykdyti ir turėjo rašytis į „kolchozą“. Liucija prisimena – pasirašiusi sutikimą stoti į kolūkį mama verkė:

– Pamenu, pakinkė į ilgą vežimą du arklius, įdėjo plūgą, akėčias, prie galo pririšo grėbiamąją, iš šonų prisirišo dvi karves. Buvo ruduo, jau reikėjo  bulves kasti, javus pjauti, tai atvažiavo „kolchozas“ ir viską susirinko: rugiai prinoko – nupjovė, vasarojus priėjo – irgi nupjovė. Viską išvežė nė nepaklausę, ką mes patys valgysim... 

– Mūsų arkliai buvo labai geri, tai, atsimenu, netgi rusų karininkai tėveliui patarė – sako, parduokit juos, kol laikas, nes vis tiek atims. Jie jau žinojo, kaip tame „kolchoze“ yra, – pasakojo senolė.

Tad niekur nedingsi, teko stoti į kolūkį. Gyvenimas tapo labai sunkus – dirbi daug, nieko neuždirbi, o grįžęs iš darbo dar savo ūkelyje pluši. Tad kai Liucijai buvo pasiūlytas darbas pieno supirkimo punkte, ji sutiko. 

Paskui būta ir daug kitų darbų, – pardavėja, apskaitininke apylinkėje, ūkvede ligoninėje, seniūnijos kapinių prižiūrėtoja. Darbų būta daug ir įvairių per gyvenimą, bet Liucija visada suspėdavo dar ir savo ūkelyje suktis, ir vaikus auginti.       

Netektys

Ištekėjo Liucija vėlai, 36-erių, tačiau niekada dėl to nesigailėjo – ir  ilgą jaunystę turėjo, ir  vaikus užauginti suspėjo. Ir savo vyru Vincu skųstis ji sako negalėjusi – jis buvo geras, nuoširdus ir darbštus. Jiedu pasistatė namuką Žygaičiuose, Vincas dirbo vairuotoju. 

Santuokoje Liucija su vyru išgyveno 28-erius metus. Šeima užaugino du sūnus – Gintarą ir Edmundą. Deja, Vincą 1988-aisiais pasiglemžė vėžys. Jau seniai L. Genienė palaidojo ir jaunesnįjį sūnų, irgi sirgusį vėžiu. 

Nebeturi Liucija nei brolių, nei sesers.

– Skaudu buvo, kai mirė brolienė, o kai brolis žuvo, buvo dar skaudžiau... Jis pateko po traukiniu Pagėgiuose, – atsidūsta ji. – Beveik nieko iš giminės nebeliko, – apgailestauja ji. – Tiesa, kartais atvažiuoja marti iš Klaipėdos, rūpinasi ji manimi. Turiu ir dvi anūkes, viena Klaipėdoje gyvena, kita Anglijoje. 

Paklausta, kuris gyvenimo momentas buvo pats sunkiausias ir skaudžiausias, senolė nesudvejoja:

– Kai mirė tėvelis...

Sveikata nesiskundžia

L. Genienė net ir sulaukusi 98-erių sveikata nesiskundžia, jokių vaistų negeria. Vienintelė bėda – skaudančios kojos, tad vaikšto ji pasiramsčiuodama lazdele, dabar jau turi ir vaikštynę. Vis dėlto dar ir gėlių darželį, ir daržo lysves apsisodina ir apsiravi pati. O iš pagrindų sutvarkyti namus, išplauti užuolaidas imasi į svečius apvažiuojanti marti Dalytė, kurią nuo pat pirmos dienos Liucija sako pamilusi tarsi tikrą dukrą.  

Ilgaamžių, pasak Liucijos, šeimoje būta nedaug. Tėvelis išgyveno vos 60 metų, mama – 80, brolis mirė 94-erių, o štai krikštamotė, gyvenusi Sartininkuose, sulaukė 108 metų.  

Senolė skaito su akiniais, visada klauso žinių, seka pasaulio naujienas. Jai labai rūpi ir Ukrainos įvykiai, ji skaudžiai išgyvena tragediją, tekusią šios šalies žmonėms. Vis dėlto ji tikisi, jog Vakarų šalys neleis, kad Ukraina būtų nugalėta.

O kokių žmonių, gerų ar blogų, per gyvenimą teko sutikti daugiau? Liucija kraipo galvą:

– Ką jūs, aš tai blogų žmonių nesutikau nė vieno! Visada sutardavom su visais, man visi labai geri: ir kaimynai, ir giminės, ir bendradarbiai...

Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu.