Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
– Kokia jūsų kaip menininkės istorija? Nuo ko pradėjote?
– Menu rimčiau užsiimu jau daugiau kaip 10 metų, bet meno studijas baigiau tik pernai. Dabar jau esu diplomuota menininkė, o ilgą laiką buvau mėgėja. Tapydavau ir neakivaizdžiai studijuodama teologiją, paskui – ekonomiką. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad meno mokytis negalėjau, kadangi studijos buvo dieninės. Vėliau mano gyvenime atsirado vizualinio dizaino studijos. Buvo galima pasirinkti, kokios technikos nori mokytis. Pasirinkau piešti ir su piešiniais pieštuku pabaigiau savo studijas, toks buvo ir mano baigiamasis darbas. Iki tol nelabai mokėjau piešti pieštuku, nes rinkausi tik tapyti, pradėti piešti man buvo pati didžiausia baimė ir iššūkis. Baigusi studijas supratau, kad galiu ne tik tapyti, piešti, bet ir kurti kažką naujo.
– Naujausia paroda „Ex Nova“ norėjote priminti apie tvarumo svarbą. Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie dabartinę situaciją pasaulyje?
– Pati apie tai susimąsčiau matydama šią problemą kasdienybėje. Visada pirkdama stengiuosi paimti produktus su mažiau įpakavimo, į parduotuvę nešuosi pirkinių maišelį, jei neturiu, prašau nebenaudojamos kartoninės dėžutės. Tokiais mažais žingsneliais stengiuosi prisidėti prie gamtos saugojimo. Iš to, ką mes kiekvieną dieną naudojame ir išmetame, galima padaryti meną. Paroda norėjau priminti, sukelti diskusiją ir paskatinti visus apgalvoti, kiek daug visko sudedama į vieno produkto įpakavimą. Manau, menininko užduotis yra ne rasti atsakymą, bet priversti susimąstyti, pasiūlyti idėją.
– Priešpaskutinė jūsų darbų paroda pavadinta „Arbareto“, pastaroji – „Ex Nova“. Ką jie reiškia?
– Esperanto kalboje arbareto reiškia giraitė, šilelis. Šį žodį sužinojau netikėtai – pernai mane pakvietė į svečius Anykščiuose. Pažįstama esperanto kalbos mokosi rimčiau nei aš ir mums bevaikštant Anykščių šilelyje ji paklausė, ar žinau, kaip esperantiškai yra šilelis. Nežinojau. Nuskambėjęs žodis įstrigo, o ir buvo panašus į mano vardą – Areta. Mano paveiksluose daug gamtos motyvų, taigi supratau – taip ir pavadinsiu parodą.
Pastarosios parodos pavadinimas „Ex Nova“ reiškia buvęs naujas daiktas. Panaudota dėžutė, prikelta antram gyvenimui, tampa meno kūriniu. Pavadinimą tiesiog logiškai sukūriau. Nova esperanto kalboje yra naujas, ex – buvęs. Draugėms, su kuriomis rengėme bendrą parodą, pasiūliau šį pavadinimą, ir jos sutiko.
– Ar seniai kuriate? Ar pamenate, koks buvo jūsų pirmasis kūrinys?
– Kūrybą mėgau dar mokykloje. Labai mėgau piešti, bet, kol mokiausi mokykloje, nebuvo jokio dailės būrelio. Neturėjau galimybės niekur tobulintis. Baigusi mokyklą ištekėjau ir kurį laiką nesimokiau. Įkūriau savo gėlių saloną, dirbau ten ir vis tiek nusprendžiau, kad noriu studijuoti. Tiesiog nuvažiavau į Klaipėdos universitetą ir sakiau – kur bus vietų, ten ir stosiu. Norėjau stoti į dailę pedagoginiame, bet jau nebepriėmė dokumentų. Sakė, pasimokius metus bus galima perstoti į kitą studijų programą, bet sužinojau, kad dailės studijos mokamos, o už teologijos studijas nemokėjau, tai ir neperstojau. Buvau įsitikinusi, kad gėlių saloną turėsiu visą gyvenimą ir tą patį darbą dirbsiu, tik tiesiog norėjau studijuoti. Po teologijos studijų baigiau ir ekonomikos magistrantūrą. Uždariau gėlių saloną ir pradėjau tapyti. Norėjosi daugiau laiko skirti menui. 13 metų dirbus gėlių salone jau norėjosi pokyčių. Man nuobodu, kai žinau, kad galiu viską padaryti, norisi iššūkių.
Savo pirmąjį kūrinį labai gerai prisimenu, nes sugalvojusi tapyti susiradau vieną dailininką Palangoje. Turėjau vos kelis darbelius, bet žinojau, kad man reikia patarimų, ir 2009 metais pirmąsyk nuvažiavau pas jį konsultacijų. Trečią ar ketvirtą kartą nuvykusi parodžiau jam savo paveikslą, o jis ir sako: „Tai yra meno kūrinys, tu turi rimtai dirbti ir tobulėti“. Ir pridūrė, kad jei planuoju rimtai dirbti, tai jis net užleisiąs savo eilę parodai Palangoje.
Daug kas norėjo nupirkti mano pirmąjį darbą, kuriame pavaizduota į angelą panaši figūra. Tai kaip simbolis vidinio žmogaus, tarsi nematomo žmogaus pasaulio. To darbo nepardaviau, jis kabo namuose. Tai gražus prisiminimas, kad dailininkas įvertino mano darbą kaip meno kūrinį.
– Iš kur semiatės idėjų kurti? Kokios temos vyrauja jūsų kūryboje?
– Dažniausiai idėjos atsiranda mano galvoje. Aš negaliu to paaiškinti. Anksčiau turėdavau labai daug idėjų, atrodė, kuriant jų tik daugėja. Po studijų situacija kiek pasikeitė, nes studijuojant reikėdavo viską paaiškinti ir pristatyti darbus. Taigi dabar labai įsijungia protas, o iki studijų kūriau visai kitaip – intuityviai. Atsiradus vaizdui galvoje atsistoju prie drobės ir tapau, kol kažkas panašaus pavyksta.
Po studijų labai gilinausi į baltų kultūrą ir simbolius. Mano kūryboje vis dar galima pastebėti ženklų bei pasaulio medį. Kol kokios nors temos giliai neišanalizuoji, tol negali jos giliai suvokti, o aš tai darau kiekvieną dieną. Pradėjau piešti studijuodama nuo 15 min. iki 10 val. per dieną. Ir kiekvieną dieną nuoširdžiai dirbdavau. Dėstytojai sakė, kad norint kažko pasiekti reikia tai tobulinti kiekvieną dieną.
Mano kūriniuose pagrindinis veikėjas yra gamta, nes gamtos formos ir spalvos yra pagrindinis inspiracijų šaltinis. Pamąstymai apie žmogaus ir gamtos ryšį atvedė ir prie kūrinių tvarumo tema.
– Papasakokite, kaip gimsta jūsų kūriniai.
– Niekada nežiūriu, ką daro kiti. Šį bruožą turiu kiek save prisimenu. Pamenu, mokykloje vaikai žiūrėdavo, ką piešia kiti, ir bandydavo daryti kažką panašaus, o man yra atvirkščiai. Aš negaliu daryti taip, kaip daro kiti. Negaliu pažiūrėti į kito idėją ir daryti panašiai. Man neįdomu. Aš pati turiu sugalvoti, ką sukurti. Man tiesiog ateina mintis ir žinau, kad ji yra mano, ir bandau ją įgyvendinti. Ir niekada nesistengiu nieko nustebinti. Aš pati jaučiu, kad tas kūrinys yra mano, nenukopijuotas, tarsi išaugęs iš manęs.
Dirbu aliejiniais dažais arba piešiu pieštuku. Esu ir dekoravusi jau pagamintus daiktus, pavyzdžiui, dekoravau šviestuvą.
Kiek trunka sukurti vieną kūrinį, sunku pasakyti. Labai įvairiai. Gali trukti porą vakarų, gali savaitę, porą mėnesių. Dažniausiai tapau etapais, nes aliejinė tapyba taip greitai neišdžiūsta, reikia palaukti, kad galėtum dėti kitą sluoksnį.
– Ar jau galvojate apie naują parodą?
– Norėtųsi kitais metais padaryti kokią didesnę iniciatyvą – įtraukti kitas organizacijas, mokyklas, kaip, pavyzdžiui, miesto šventei buvo daromi ragai. Kodėl nepadarius kažko panašaus iš daiktų pakuočių? Galima būtų surinkti medžiagas, į veiklą įsitrauktų vaikai, tėvai, mokytojai. Tai tarsi bendra gija ir norisi šią temą aktualizuoti. Ypač menininkai, dizaineriai kuria galvodami, kaip aktualizuoti tas tvarumo idėjas.
Dar planuoju parodą Kaune, o daugiau planų kol kas neturiu.
– Kaip vertinate šiuolaikinį meną?
– Na, aš ne tiek vertinu, kiek stebiu. Dažniausiai visi menininkai būna stebėtojai. Man tas stebėjimas sukuria viziją, aš stebiu, kaip menas keičiasi. Aš to nevertinu, man tiesiog įdomu. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra be galo daug kūrėjų, kad vyksta daug meno renginių. Man pačiai įdomiausia yra tapyba ir grafika, tos klasikinės technikos, ir įdomu, kaip tuos būdus žmonės atranda naujai.
– Kokių turėtumėte patarimų ar palinkėjimų jauniesiems menininkams?
– Imti ir daryti. Daryti daryti daryti… Kaip sakė mano dėstytojas – smuikininkas turi kiekvieną dieną groti. Jeigu vieną dieną nerepetuosi – žinosi tik pats, jeigu negrosi kelias dienas – girdės tavo mokytojai, o jei negrosi ilgiau – tuomet supras ir visi klausytojai. Dabar ir pati suprantu šį jo pasakymą, nes kuo daugiau kuri, tuo labiau įsitikini, kad menas yra neišsemiamas. Patarčiau nesistengti konkuruoti su kitais kūrėjais. Aš kaip tik stengiuosi į parodas įtraukti drauges, pažįstamas.
2020 metais pirmosios Lietuvoje į funkcinę zoną „Tauragė+“ susijungusios Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybėms iš Europos Sąjungos paramos lėšų gavo 18,8 mln. eurų. Nemaža dalis šių pinigų buvo atseikėta mobilaus judumo sistemai sukurti, kuri turėjo sudaryti ekonomiškai silpno regi
Tauragėje, Gedimino g., prie įvažiavimo į aplinkkelį esantys šviesoforai jau veikia! Siekiant optimaliai sureguliuoti šviesoforų veikimo laikus ir trukmę, šiuo metu stebimas automobilių srautas. Atsiprašome už galimus laikinus nepatogumus ir gyventojų prašome supratingumo bei kantrybės. Taip pat Tauragės rajono
Mažiau virusų, streso ir mažesnės eilės pas gydytojus – štai kodėl vidurvasarį puikus laikas atlikti profilaktinius vaikų sveikatos patikrinimus. Ši kasmetinė procedūra yra būtina ne tik tam, kad vaikas ar paauglys galėtų lankyti ugdymo įstaigą: lopšelį-darželį, darželį, mokyklą. Mokinio sveikatos pažymėjimo reikia ir pla
Pasakyti „ne“ sūriui – tikrai sunki užduotis. Rytą pradedame su riekele jo ant duonos, priešpiečiams valgome salotas su mocarela, užkandžiaujame kietuoju ir gurmaniškais pelėsiniais, jis palaimingai tįsta ant picos ar su makaronais... Daugeliui vieni skaniausių patiekalų yra būtent su sūriu, todėl jis paprastai yra b
2025 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidžia, kad Tauragės rajono abiturientai pasiekė išties puikių rezultatų. Šiemet jie ne tik gerai pasirodė daugelyje dalykų, bet ir surinko nemažai aukščiausių – 100 balų – įvertinimų. 100 balų įvertinimus pelnė mūsų rajono abiturientai įvairiuose egzaminu
Manoma, kad suaugusiam žmogui reikia 7-9 valandų miego. Tačiau vaiko ar paauglio organizmas reiklesnis ir miego jam gali reikėti gerokai daugiau. Kodėl augančiam ir bręstančiam organizmui svarbus kokybiškas miegas ir kaip jį užtikrinti sukurti kokybiško poilsio rutiną, pasakoja vaiko teisių gynėja Giedrė Salickienė. Vaiko teisių gynė
Vaikų vasaros atostogos gali būti ne tik linksmos, bet ir labai prasmingos – šiemet biblioteka ir vėl kvietė 7–8 metų vaikus dalyvauti stovykloje „Pozityvumo tiltas“. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas emociniam intelektui, pasitikėjimui savimi ir kūrybiškumui ugdyti. Stovyklos išskirtinumas – ne ti
Liepos 16 d. Telšių vyskupijos kurijos paskelbti paskyrimai palies ir Tauragės Švč. Trejybės parapiją. Tikintieji atsisveikins su parapijoje tarnavusiais vikarais – kun. Roku Maziliauskiu ir kun. Sigitu Valauskiu. Telšių vyskupijos kurija išplatino pranešimą, kad kun. R. Maziliauskis atleistas
Tauragės rajono savivaldybėje apsilankė Inesa Ašmantaitė, kuriai buvo įteiktas Garbės ambasadoriaus ženklelis. Inesa Ašmantaitė su šeima gyvena Čekijoje, yra Lietuvos garbės konsulė Čekijos Respublikoje, atstovauja Lietuvai Moravijos ir Pietų Bohemijos regionuose. Ji su dideliu džiaugsmu ir pagarba nori prisidėti prie
Skaitymo skatinimo iššūkis „Vasara su knyga“, vasaros pradžioje pakvietęs visus – nuo knygų mylėtojų iki tik retkarčiais knygą atsiverčiančių skaitytojų – leistis į skaitymo kelionę, jau įpusėjo ir fiksuoja puikius rezultatus: iššūkį jau priėmė per 19 000 dalyvių, iš jų – daugiau nei
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje per pastarąją parą registruoti keli reikšmingi įvykiai, susiję su fizinio skausmo sukėlimu, grasinimais bei svetimo turto pagrobimu. Sveikatos sutrikdymaiLiepos 15 d. apie 20.20 val. Tauragėje, M. K. Čiurlionio gatvėje, namuose, neblaivus (2,60 prom.) vyras, gim
Liepos 10–13 dienomis Tauragės rajono savivaldybės delegacija lankėsi Bytove (Lenkija), kur vyko 679-ųjų miesto teisių suteikimo metinių šventė. Tauragės ir Bytovo partnerystė puoselėjama nuo 2017 metų. Per šį laikotarpį įgyvendinti bendri projektai, dalintasi patirtimi kultūros, sporto bei užsieniečių socialinės integr