Jurgita Brazauskienė: „Manau, kad toliau jau nebekeliausiuׅ“
Įkelta:
2022-05-21
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Jurgitos rankose – tradicinė mielinė „babka“

,
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Mylimiausia Jurgitos Brazauskienės veikla yra darbas  

Bronislovo Ambrozo nuotraukos

 

Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.

Nė nežinojo, kur tie Norkaičiai

Jurgita Brazauskienė gimė Šilalėje, augo Kretingos rajone, Salantuose, ir 15 metų pragyvenusi Klaipėdoje atsikraustė į Tauragės rajono Norkaičių kaimą.

Paklausta, kodėl nusprendė kraustytis į kaimą, ji pasakojo tiesiog dūrusi pirštu  į skelbimą internete ir pamačiusi, kad parduodama trobelė Norkaičių kaime. Ji nė nežinojo, kur yra tie Norkaičiai. Vyrui Jurgita tiesiog pasakė, kad jie kraustosi gyventi į Norkaičius. Pati prisipažįsta, jog yra keliauninkė:

– Niekada neprisirišu prie namų ir prie darbo. Ir mama man sakė: „Nepatinka, vaikeli, ir nedaryk. Ne tai, kad nepatinka darbas ir nedirbi, bet jei kažkoks darbas neteikia malonumo – nereikia savęs versti jo daryti“. Pavyzdžiui, aš savo darbą labai mėgstu, bet yra dalykų, kurie man nepatinka – labai nemėgstu tvarkyti popierių, o visa kita darbe labai mėgstu, tai man ir atsveria tuos dalykus.

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Savo tarmės neatsisakė

J. Brazauskienė sako kalbanti maišyta tarme – Salantų, Šilalės ir dabar jau Tauragės krašto. Prisipažįsta, kad tarmės kartais maišosi, vis dėlto jai kalbant labiausiai jaučiama Salantų, Kretingos krašto tarmė. Ne žemaičiui suprasti Jurgitos kalbą būtų kiek sunkiau.

Moteris pasakoja, kad Tauragės tarmė yra panaši į Raseinių krašto. Nors ji savotiškai įdomi, jos mokytis kiek sunkoka. O ir mokytis nelabai yra iš ko.

– Kad išgirstume būtent Tauragės tarmę, reikia kalbinti žmogų, kuriam jau 100 metų.  Jaunimo, kuris kalbėtų šia tarme, beveik nėra. Pakalbinus vyresnio amžiaus žmones dar galima išmokti keletą žodžių, bet daugiau nelabai yra kur mokytis, – atsidūsta ji.

Bitininkystė – išsipildžiusi svajonė

– Dabar gyvenu Norkaičiuose, turiu prisisodinusi gėlynų, bites laikau, – pasakojo Jurgita. 

Moteris nuo pat vaikystės norėjusi užsiimti bitininkyste, savo svajonę įgyvendino. Bitininkauja ji aštuntus metus – anksčiau jos aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų ir išmokytų ją. Jai pačiai būdavo keista, kodėl taip norisi auginti bites, juk artimame rate niekur to nemačiusi. Moteris džiaugiasi susipažinusi su savo vyro seneliu – jis buvo bitininkas, kuris ir išmokė ją šio amato. Jurgita pasakoja, kad tik pradėjusi bitininkauti jos močiutė prisiminusi ir vieną dieną jai papasakojusi: „Jurgeli, juk aš tau užmiršau pasakyti, kad tavo promočiutė buvo bitininkė“. 

– Tada ir supratau, iš kur patraukimas bitininkystei, – šypsosi Jurgita.

Pats didžiausias pomėgis – darbas

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Ji sako suprantanti, kad čia yra darbas, tik tada, kai reikia pildyti dokumentus. Moteris džiaugiasi, kad turi labai gerus vadovus, kurie leidžia jai laisvai organizuoti veiklas ir jos kūrybingumo nevaržo bei palaiko.

Moteris pirmą vietą pagal svarbumą skiria darbui, bitininkystei, o kiti pomėgiai – tai mezgimas, skaitymas, šiaudinių sodų rišimas bei gėlių auginimas. Namuose sako net nebeturinti kur tuos augalus sodinti. 

Daržinę prie etnokultūros ir amatų centro Jurgita irgi pagražino gėlėmis – ji atkūrė tradicinį žemaitišką gėlių darželį. Gėles moteris rinko iš kaimo žmonių kiemų, kuriuose buvo įvairių tradicinių gėlių.

Kadangi J. Brazauskienės darbas yra jos pomėgis, ir knygas moteris skaito apie kultūrą.

– Apie Tauragės kraštą nieko nežinojau, tai ir domiuosi, kas vyko šiame krašte. Knygas skaitau apie pietų Žemaitiją, o jei dar trūksta informacijos, tada apeinu visas kaimo močiutes. Antai visos rugiapjūtės tradicijos, apeigos yra iš norkaitiškių močiučių, kurioms jau 90 metų, aš jas apklausinėju. Dar mėgstu psichologines knygas, istorines. Jaunystėj esu daug skaičiusi apie trėmimus, apie Sibirą tikriausiai visas knygas esu perskaičiusi. Labai patinka skaityti apie etnokultūrą, tradicijas, žmones, jų biografijas, gyvenimus.

Nuotrauka
jurgita

Laiminga gyvendama kaime

Jurgita pasakoja nemėgstanti miesto. Apie Klaipėdoje pragyventus 15 metų ji sako, kad nors miestas ir gražus, jūra šalia, bet labiausiai jai patikdavo būtent ištrūkti iš miesto. O prie jūros norėdavosi būti tada, kai kildavo audra:

– Kai pranešdavo, kad kils audra, kad pavojinga būti prie jūros ir ten geriau neiti – kaip tyčia visa Klaipėda stovėdavo ant molo Giruliuose. Naktimis audros siautėdavo be proto, – prisiminimais dalijasi moteris. 

J. Brazauskienė svarsto, kad meilė kaimui ji jaučia, nes nuo mažens augo jame, be to, mieste jai nepavyktų įgyvendinti savo svajonių – ji nelabai galėtų sau leisti auginti bites, susikurti didelių gėlynų, kuriuose gali atsigerti kavos ar naktį išėjus į kiemą pabūti tyloje ir ramybėje. 

Moteris nuoširdi – ji laiminga gyvendama kaime:

– Aš džiaugiuosi ir man patinka gyventi šiame kaime. Manau, kad toliau jau nebekeliausiu. Man čia patogu, ir į darbą pėsčiomis trunku vos 5 minutes.

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pozityvumo ir geros nuotaikos Jurgita nestokoja. Pati svarsto, jog jis tiesiog kilo iš prigimties:

– Ką Dievas davė – nepakeisi. Matyt, gimsti toks, – svarsto ji.

Kita vertus, Jurgita užsimena džiaugtis gyvenimu išmokusi per liūdesį, kančias, įvairiausias traumas ir ašaras. Ji mano pasisemianti geros nuotaikos ir iš savo darželių, paukščių, gamtos:

– Aš atsikeliu ir tiesiog džiaugiuosi ta diena. Atsirado toks sąmoningas pozityvumas, kai širdy jauti, kad esi laimingas. Kai būna labai sunku, einu į gėlyną ravėti ar pasivaikščioti į mišką. 

Tradicijos – svarbu

Lietuvių, žemaičių tradicijos – J. Brazauskienės darbo dalis, ir jos moteriai be galo artimos. Iš kur ta meilė tradicijoms, ji sako nė pati nesuprantanti:

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pasak Jurgitos, nė viena tradicija neatsirado be reikalo. Pavyzdžiui, per Velykas yra išlikę daug apeiginių elementų. Kiaušinius žmonės margindavo dar prieš krikščionybę, o deivei Paukštei kaip padėką dovanodavo margutį. 

Jurgita sako, kad jai labai svarbi Kūčių tradicija per vakarienę laikytis ramybės ir padėti ant stalo lėkštes tiems, kurių jau nebėra. 

Moteris prisimena, kad jos mama laikydavosi daugumos tradicijų. Tai visų pirma margučių skutinėjimas ir dažymas šv. Velykoms. Mama turėjo ir įvairių tradicinių posakių, patarlių.

Lankytojų netrūksta

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre daugybė įvairiausių veiklų – žmonės čia mokosi vilnos vėlimo, šiaudinių sodų rišimo, pynimo iš vytelių, mezgimo, makramė technikos. O darbuotojai augina gėles, džiovina vaistažoles arbatoms, jomis vaišina ir svečius, kepa duoną. 

Lankytojų, pasak Jurgitos, netrūksta, ypač prieš šventes:

– Prieš Velykas vieną dieną sulaukėme 70 žmonių: rytą vaikai, antrąją dienos pusę – suaugusieji. Daugiausiai marginome kiaušinius. Panašiai tiek pat lankytojų buvo ir prieš adventą, tik tada pynėme vainikus. Labai džiaugiuosi, kad žmonės mūsų centrą mėgsta. 

Idėjų veikloms organizuoti Jurgita semiasi iš knygų, iš žmonių surinktos informacijos:

– Bandau senąsias tradicijas įpinti į visą procesą, šventę, neišskirti kažkurio vieno atskiro elemento.

Nieko stebuklingo Jurgita sako nedaranti. Pasak jos, vaikai mėgsta daryti viską greitai ir reikia stengtis tik sustiprinti jų susidomėjimą:

– Gal todėl  prieš kiekvieną atvažiavimą taip jaudinuosi. Nereikia tikėtis, kad jie išmoks pinti sodus – man labai svarbu, kad jie išsineštų nors mažiausią prisiminimą, kad rankose laikė šiaudą. Arba Velykų rytą išėję į lauką prisiminę pasisupti ant sūpynių – jie pamena, jog per Velykas būtinai reikia pasisupti, kad būtum laimingas visus metus. Vaikai retai išsineša tai, ką išmoko, bet svarbiausia – jie išsineša emociją.

 

Nuotrauka
rima
Įkelta:
prieš 7 valandas
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.