Jurgita Brazauskienė: „Manau, kad toliau jau nebekeliausiuׅ“
Įkelta:
2022-05-21
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Jurgitos rankose – tradicinė mielinė „babka“

,
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Mylimiausia Jurgitos Brazauskienės veikla yra darbas  

Bronislovo Ambrozo nuotraukos

 

informacija@taurageszinios.lt
A
A

Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.

Nė nežinojo, kur tie Norkaičiai

Jurgita Brazauskienė gimė Šilalėje, augo Kretingos rajone, Salantuose, ir 15 metų pragyvenusi Klaipėdoje atsikraustė į Tauragės rajono Norkaičių kaimą.

Paklausta, kodėl nusprendė kraustytis į kaimą, ji pasakojo tiesiog dūrusi pirštu  į skelbimą internete ir pamačiusi, kad parduodama trobelė Norkaičių kaime. Ji nė nežinojo, kur yra tie Norkaičiai. Vyrui Jurgita tiesiog pasakė, kad jie kraustosi gyventi į Norkaičius. Pati prisipažįsta, jog yra keliauninkė:

– Niekada neprisirišu prie namų ir prie darbo. Ir mama man sakė: „Nepatinka, vaikeli, ir nedaryk. Ne tai, kad nepatinka darbas ir nedirbi, bet jei kažkoks darbas neteikia malonumo – nereikia savęs versti jo daryti“. Pavyzdžiui, aš savo darbą labai mėgstu, bet yra dalykų, kurie man nepatinka – labai nemėgstu tvarkyti popierių, o visa kita darbe labai mėgstu, tai man ir atsveria tuos dalykus.

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Savo tarmės neatsisakė

J. Brazauskienė sako kalbanti maišyta tarme – Salantų, Šilalės ir dabar jau Tauragės krašto. Prisipažįsta, kad tarmės kartais maišosi, vis dėlto jai kalbant labiausiai jaučiama Salantų, Kretingos krašto tarmė. Ne žemaičiui suprasti Jurgitos kalbą būtų kiek sunkiau.

Moteris pasakoja, kad Tauragės tarmė yra panaši į Raseinių krašto. Nors ji savotiškai įdomi, jos mokytis kiek sunkoka. O ir mokytis nelabai yra iš ko.

– Kad išgirstume būtent Tauragės tarmę, reikia kalbinti žmogų, kuriam jau 100 metų.  Jaunimo, kuris kalbėtų šia tarme, beveik nėra. Pakalbinus vyresnio amžiaus žmones dar galima išmokti keletą žodžių, bet daugiau nelabai yra kur mokytis, – atsidūsta ji.

Bitininkystė – išsipildžiusi svajonė

– Dabar gyvenu Norkaičiuose, turiu prisisodinusi gėlynų, bites laikau, – pasakojo Jurgita. 

Moteris nuo pat vaikystės norėjusi užsiimti bitininkyste, savo svajonę įgyvendino. Bitininkauja ji aštuntus metus – anksčiau jos aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų ir išmokytų ją. Jai pačiai būdavo keista, kodėl taip norisi auginti bites, juk artimame rate niekur to nemačiusi. Moteris džiaugiasi susipažinusi su savo vyro seneliu – jis buvo bitininkas, kuris ir išmokė ją šio amato. Jurgita pasakoja, kad tik pradėjusi bitininkauti jos močiutė prisiminusi ir vieną dieną jai papasakojusi: „Jurgeli, juk aš tau užmiršau pasakyti, kad tavo promočiutė buvo bitininkė“. 

– Tada ir supratau, iš kur patraukimas bitininkystei, – šypsosi Jurgita.

Pats didžiausias pomėgis – darbas

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Ji sako suprantanti, kad čia yra darbas, tik tada, kai reikia pildyti dokumentus. Moteris džiaugiasi, kad turi labai gerus vadovus, kurie leidžia jai laisvai organizuoti veiklas ir jos kūrybingumo nevaržo bei palaiko.

Moteris pirmą vietą pagal svarbumą skiria darbui, bitininkystei, o kiti pomėgiai – tai mezgimas, skaitymas, šiaudinių sodų rišimas bei gėlių auginimas. Namuose sako net nebeturinti kur tuos augalus sodinti. 

Daržinę prie etnokultūros ir amatų centro Jurgita irgi pagražino gėlėmis – ji atkūrė tradicinį žemaitišką gėlių darželį. Gėles moteris rinko iš kaimo žmonių kiemų, kuriuose buvo įvairių tradicinių gėlių.

Kadangi J. Brazauskienės darbas yra jos pomėgis, ir knygas moteris skaito apie kultūrą.

– Apie Tauragės kraštą nieko nežinojau, tai ir domiuosi, kas vyko šiame krašte. Knygas skaitau apie pietų Žemaitiją, o jei dar trūksta informacijos, tada apeinu visas kaimo močiutes. Antai visos rugiapjūtės tradicijos, apeigos yra iš norkaitiškių močiučių, kurioms jau 90 metų, aš jas apklausinėju. Dar mėgstu psichologines knygas, istorines. Jaunystėj esu daug skaičiusi apie trėmimus, apie Sibirą tikriausiai visas knygas esu perskaičiusi. Labai patinka skaityti apie etnokultūrą, tradicijas, žmones, jų biografijas, gyvenimus.

Nuotrauka
jurgita

Laiminga gyvendama kaime

Jurgita pasakoja nemėgstanti miesto. Apie Klaipėdoje pragyventus 15 metų ji sako, kad nors miestas ir gražus, jūra šalia, bet labiausiai jai patikdavo būtent ištrūkti iš miesto. O prie jūros norėdavosi būti tada, kai kildavo audra:

– Kai pranešdavo, kad kils audra, kad pavojinga būti prie jūros ir ten geriau neiti – kaip tyčia visa Klaipėda stovėdavo ant molo Giruliuose. Naktimis audros siautėdavo be proto, – prisiminimais dalijasi moteris. 

J. Brazauskienė svarsto, kad meilė kaimui ji jaučia, nes nuo mažens augo jame, be to, mieste jai nepavyktų įgyvendinti savo svajonių – ji nelabai galėtų sau leisti auginti bites, susikurti didelių gėlynų, kuriuose gali atsigerti kavos ar naktį išėjus į kiemą pabūti tyloje ir ramybėje. 

Moteris nuoširdi – ji laiminga gyvendama kaime:

– Aš džiaugiuosi ir man patinka gyventi šiame kaime. Manau, kad toliau jau nebekeliausiu. Man čia patogu, ir į darbą pėsčiomis trunku vos 5 minutes.

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pozityvumo ir geros nuotaikos Jurgita nestokoja. Pati svarsto, jog jis tiesiog kilo iš prigimties:

– Ką Dievas davė – nepakeisi. Matyt, gimsti toks, – svarsto ji.

Kita vertus, Jurgita užsimena džiaugtis gyvenimu išmokusi per liūdesį, kančias, įvairiausias traumas ir ašaras. Ji mano pasisemianti geros nuotaikos ir iš savo darželių, paukščių, gamtos:

– Aš atsikeliu ir tiesiog džiaugiuosi ta diena. Atsirado toks sąmoningas pozityvumas, kai širdy jauti, kad esi laimingas. Kai būna labai sunku, einu į gėlyną ravėti ar pasivaikščioti į mišką. 

Tradicijos – svarbu

Lietuvių, žemaičių tradicijos – J. Brazauskienės darbo dalis, ir jos moteriai be galo artimos. Iš kur ta meilė tradicijoms, ji sako nė pati nesuprantanti:

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pasak Jurgitos, nė viena tradicija neatsirado be reikalo. Pavyzdžiui, per Velykas yra išlikę daug apeiginių elementų. Kiaušinius žmonės margindavo dar prieš krikščionybę, o deivei Paukštei kaip padėką dovanodavo margutį. 

Jurgita sako, kad jai labai svarbi Kūčių tradicija per vakarienę laikytis ramybės ir padėti ant stalo lėkštes tiems, kurių jau nebėra. 

Moteris prisimena, kad jos mama laikydavosi daugumos tradicijų. Tai visų pirma margučių skutinėjimas ir dažymas šv. Velykoms. Mama turėjo ir įvairių tradicinių posakių, patarlių.

Lankytojų netrūksta

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre daugybė įvairiausių veiklų – žmonės čia mokosi vilnos vėlimo, šiaudinių sodų rišimo, pynimo iš vytelių, mezgimo, makramė technikos. O darbuotojai augina gėles, džiovina vaistažoles arbatoms, jomis vaišina ir svečius, kepa duoną. 

Lankytojų, pasak Jurgitos, netrūksta, ypač prieš šventes:

– Prieš Velykas vieną dieną sulaukėme 70 žmonių: rytą vaikai, antrąją dienos pusę – suaugusieji. Daugiausiai marginome kiaušinius. Panašiai tiek pat lankytojų buvo ir prieš adventą, tik tada pynėme vainikus. Labai džiaugiuosi, kad žmonės mūsų centrą mėgsta. 

Idėjų veikloms organizuoti Jurgita semiasi iš knygų, iš žmonių surinktos informacijos:

– Bandau senąsias tradicijas įpinti į visą procesą, šventę, neišskirti kažkurio vieno atskiro elemento.

Nieko stebuklingo Jurgita sako nedaranti. Pasak jos, vaikai mėgsta daryti viską greitai ir reikia stengtis tik sustiprinti jų susidomėjimą:

– Gal todėl  prieš kiekvieną atvažiavimą taip jaudinuosi. Nereikia tikėtis, kad jie išmoks pinti sodus – man labai svarbu, kad jie išsineštų nors mažiausią prisiminimą, kad rankose laikė šiaudą. Arba Velykų rytą išėję į lauką prisiminę pasisupti ant sūpynių – jie pamena, jog per Velykas būtinai reikia pasisupti, kad būtum laimingas visus metus. Vaikai retai išsineša tai, ką išmoko, bet svarbiausia – jie išsineša emociją.

 

Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu.