Jurgitos rankose – tradicinė mielinė „babka“
Mylimiausia Jurgitos Brazauskienės veikla yra darbas
Bronislovo Ambrozo nuotraukos
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nė nežinojo, kur tie Norkaičiai
Jurgita Brazauskienė gimė Šilalėje, augo Kretingos rajone, Salantuose, ir 15 metų pragyvenusi Klaipėdoje atsikraustė į Tauragės rajono Norkaičių kaimą.
Paklausta, kodėl nusprendė kraustytis į kaimą, ji pasakojo tiesiog dūrusi pirštu į skelbimą internete ir pamačiusi, kad parduodama trobelė Norkaičių kaime. Ji nė nežinojo, kur yra tie Norkaičiai. Vyrui Jurgita tiesiog pasakė, kad jie kraustosi gyventi į Norkaičius. Pati prisipažįsta, jog yra keliauninkė:
– Niekada neprisirišu prie namų ir prie darbo. Ir mama man sakė: „Nepatinka, vaikeli, ir nedaryk. Ne tai, kad nepatinka darbas ir nedirbi, bet jei kažkoks darbas neteikia malonumo – nereikia savęs versti jo daryti“. Pavyzdžiui, aš savo darbą labai mėgstu, bet yra dalykų, kurie man nepatinka – labai nemėgstu tvarkyti popierių, o visa kita darbe labai mėgstu, tai man ir atsveria tuos dalykus.
– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris.
Savo tarmės neatsisakė
J. Brazauskienė sako kalbanti maišyta tarme – Salantų, Šilalės ir dabar jau Tauragės krašto. Prisipažįsta, kad tarmės kartais maišosi, vis dėlto jai kalbant labiausiai jaučiama Salantų, Kretingos krašto tarmė. Ne žemaičiui suprasti Jurgitos kalbą būtų kiek sunkiau.
Moteris pasakoja, kad Tauragės tarmė yra panaši į Raseinių krašto. Nors ji savotiškai įdomi, jos mokytis kiek sunkoka. O ir mokytis nelabai yra iš ko.
– Kad išgirstume būtent Tauragės tarmę, reikia kalbinti žmogų, kuriam jau 100 metų. Jaunimo, kuris kalbėtų šia tarme, beveik nėra. Pakalbinus vyresnio amžiaus žmones dar galima išmokti keletą žodžių, bet daugiau nelabai yra kur mokytis, – atsidūsta ji.
Bitininkystė – išsipildžiusi svajonė
– Dabar gyvenu Norkaičiuose, turiu prisisodinusi gėlynų, bites laikau, – pasakojo Jurgita.
Moteris nuo pat vaikystės norėjusi užsiimti bitininkyste, savo svajonę įgyvendino. Bitininkauja ji aštuntus metus – anksčiau jos aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų ir išmokytų ją. Jai pačiai būdavo keista, kodėl taip norisi auginti bites, juk artimame rate niekur to nemačiusi. Moteris džiaugiasi susipažinusi su savo vyro seneliu – jis buvo bitininkas, kuris ir išmokė ją šio amato. Jurgita pasakoja, kad tik pradėjusi bitininkauti jos močiutė prisiminusi ir vieną dieną jai papasakojusi: „Jurgeli, juk aš tau užmiršau pasakyti, kad tavo promočiutė buvo bitininkė“.
– Tada ir supratau, iš kur patraukimas bitininkystei, – šypsosi Jurgita.
Pats didžiausias pomėgis – darbas
– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris.
Ji sako suprantanti, kad čia yra darbas, tik tada, kai reikia pildyti dokumentus. Moteris džiaugiasi, kad turi labai gerus vadovus, kurie leidžia jai laisvai organizuoti veiklas ir jos kūrybingumo nevaržo bei palaiko.
Moteris pirmą vietą pagal svarbumą skiria darbui, bitininkystei, o kiti pomėgiai – tai mezgimas, skaitymas, šiaudinių sodų rišimas bei gėlių auginimas. Namuose sako net nebeturinti kur tuos augalus sodinti.
Daržinę prie etnokultūros ir amatų centro Jurgita irgi pagražino gėlėmis – ji atkūrė tradicinį žemaitišką gėlių darželį. Gėles moteris rinko iš kaimo žmonių kiemų, kuriuose buvo įvairių tradicinių gėlių.
Kadangi J. Brazauskienės darbas yra jos pomėgis, ir knygas moteris skaito apie kultūrą.
– Apie Tauragės kraštą nieko nežinojau, tai ir domiuosi, kas vyko šiame krašte. Knygas skaitau apie pietų Žemaitiją, o jei dar trūksta informacijos, tada apeinu visas kaimo močiutes. Antai visos rugiapjūtės tradicijos, apeigos yra iš norkaitiškių močiučių, kurioms jau 90 metų, aš jas apklausinėju. Dar mėgstu psichologines knygas, istorines. Jaunystėj esu daug skaičiusi apie trėmimus, apie Sibirą tikriausiai visas knygas esu perskaičiusi. Labai patinka skaityti apie etnokultūrą, tradicijas, žmones, jų biografijas, gyvenimus.
Laiminga gyvendama kaime
Jurgita pasakoja nemėgstanti miesto. Apie Klaipėdoje pragyventus 15 metų ji sako, kad nors miestas ir gražus, jūra šalia, bet labiausiai jai patikdavo būtent ištrūkti iš miesto. O prie jūros norėdavosi būti tada, kai kildavo audra:
– Kai pranešdavo, kad kils audra, kad pavojinga būti prie jūros ir ten geriau neiti – kaip tyčia visa Klaipėda stovėdavo ant molo Giruliuose. Naktimis audros siautėdavo be proto, – prisiminimais dalijasi moteris.
J. Brazauskienė svarsto, kad meilė kaimui ji jaučia, nes nuo mažens augo jame, be to, mieste jai nepavyktų įgyvendinti savo svajonių – ji nelabai galėtų sau leisti auginti bites, susikurti didelių gėlynų, kuriuose gali atsigerti kavos ar naktį išėjus į kiemą pabūti tyloje ir ramybėje.
Moteris nuoširdi – ji laiminga gyvendama kaime:
– Aš džiaugiuosi ir man patinka gyventi šiame kaime. Manau, kad toliau jau nebekeliausiu. Man čia patogu, ir į darbą pėsčiomis trunku vos 5 minutes.
– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia...
Pozityvumo ir geros nuotaikos Jurgita nestokoja. Pati svarsto, jog jis tiesiog kilo iš prigimties:
– Ką Dievas davė – nepakeisi. Matyt, gimsti toks, – svarsto ji.
Kita vertus, Jurgita užsimena džiaugtis gyvenimu išmokusi per liūdesį, kančias, įvairiausias traumas ir ašaras. Ji mano pasisemianti geros nuotaikos ir iš savo darželių, paukščių, gamtos:
– Aš atsikeliu ir tiesiog džiaugiuosi ta diena. Atsirado toks sąmoningas pozityvumas, kai širdy jauti, kad esi laimingas. Kai būna labai sunku, einu į gėlyną ravėti ar pasivaikščioti į mišką.
Tradicijos – svarbu
Lietuvių, žemaičių tradicijos – J. Brazauskienės darbo dalis, ir jos moteriai be galo artimos. Iš kur ta meilė tradicijoms, ji sako nė pati nesuprantanti:
– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia...
Pasak Jurgitos, nė viena tradicija neatsirado be reikalo. Pavyzdžiui, per Velykas yra išlikę daug apeiginių elementų. Kiaušinius žmonės margindavo dar prieš krikščionybę, o deivei Paukštei kaip padėką dovanodavo margutį.
Jurgita sako, kad jai labai svarbi Kūčių tradicija per vakarienę laikytis ramybės ir padėti ant stalo lėkštes tiems, kurių jau nebėra.
Moteris prisimena, kad jos mama laikydavosi daugumos tradicijų. Tai visų pirma margučių skutinėjimas ir dažymas šv. Velykoms. Mama turėjo ir įvairių tradicinių posakių, patarlių.
Lankytojų netrūksta
Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre daugybė įvairiausių veiklų – žmonės čia mokosi vilnos vėlimo, šiaudinių sodų rišimo, pynimo iš vytelių, mezgimo, makramė technikos. O darbuotojai augina gėles, džiovina vaistažoles arbatoms, jomis vaišina ir svečius, kepa duoną.
Lankytojų, pasak Jurgitos, netrūksta, ypač prieš šventes:
– Prieš Velykas vieną dieną sulaukėme 70 žmonių: rytą vaikai, antrąją dienos pusę – suaugusieji. Daugiausiai marginome kiaušinius. Panašiai tiek pat lankytojų buvo ir prieš adventą, tik tada pynėme vainikus. Labai džiaugiuosi, kad žmonės mūsų centrą mėgsta.
Idėjų veikloms organizuoti Jurgita semiasi iš knygų, iš žmonių surinktos informacijos:
– Bandau senąsias tradicijas įpinti į visą procesą, šventę, neišskirti kažkurio vieno atskiro elemento.
Nieko stebuklingo Jurgita sako nedaranti. Pasak jos, vaikai mėgsta daryti viską greitai ir reikia stengtis tik sustiprinti jų susidomėjimą:
– Gal todėl prieš kiekvieną atvažiavimą taip jaudinuosi. Nereikia tikėtis, kad jie išmoks pinti sodus – man labai svarbu, kad jie išsineštų nors mažiausią prisiminimą, kad rankose laikė šiaudą. Arba Velykų rytą išėję į lauką prisiminę pasisupti ant sūpynių – jie pamena, jog per Velykas būtinai reikia pasisupti, kad būtum laimingas visus metus. Vaikai retai išsineša tai, ką išmoko, bet svarbiausia – jie išsineša emociją.
Jurgitos rankose – tradicinė mielinė „babka“
Mylimiausia Jurgitos Brazauskienės veikla yra darbas
Bronislovo Ambrozo nuotraukos
